Įkvėpimui dalintis istorijomis
Gyvenimas – tai kintanti istorija.
Kiekvieną dieną jūs savo istoriją pildote, permąstote, pažvelgiate į ją kitu kampu.
Kai ką ištrinate. Išplėšiate puslapius. O kartais, atsigręžę į praeitį, panūstate juos grąžinti atgal.
Diena yra istorija. Metai yra istorija. Gyvenimas yra istorija.
Jūs esate istorija.
Ar šiandien jums nutiko kas nors ypatingo? Tai, ką norėtumėte įrašyti į savo ISTORIJĄ?
Ruta Sepetys, parašiusi penkis apdovanojimų pelniusius istorinius romanus ir praleidusi nesuskaičiuojamą daugybę valandų skrupulingiems tyrimams, įsitikino, kad stipraus kūrinio paslaptis slypi jūsų gyvenimo patirtyje. „Jūs – tai istorija. Patarimai, kaip kurti pasitelkiant atsiminimus“ (vertė Asta Tobulevičienė) – „New York Times“ bestselerių autorės debiutas negrožinėje literatūroje. Tai vertinga patarimų knyga rašytojo karjeros siekiantiems žmonėms. Meistriškai įausdama į kūrinį juokingas ir nuoširdžias asmenines istorijas, iliustruojančias rašymo meno aspektus, autorė įkvepia skaitytojus ir pateikia pluoštą rašymo bei tiriamojo darbo užduočių.
Ruta Sepetys, Lietuvoje žinoma kaip grožinės literatūros romanų „Tarp pilkų debesų“ ir „Druska jūrai“ autorė, šį kartą išbando negrožinės literatūros plunksną. Dirbdama su dainų autoriais, filmų kūrėjais, roko grupėmis ir muzikantais, ji iš labai arti stebėjo kūrybinius procesus. Šios patirtys atskleidė ne vieną nerašytą kūrėjų paslaptį: „Kai kūrėjai į savo darbą įdėdavo dalelę savęs, toks darbas gerokai dažniau sulaukdavo sėkmės. Mažiausias emocinės tiesos grūdelis kažkaip stebuklingai surezonuodavo. Staiga daina tapdavo tokia artima ir jaudinanti, kad kiti paskelbdavo ją savo himnu.“ (R. Sepetys, 2023)
Tokių dainų su jautriomis priešistorėmis sukurta ne viena. Erico Claptono dainos „Tears in Heaven“ ir „Circus“ sukurtos po tragiškos atlikėjo sūnaus žūties. 1991 m. kovo 20 d. Conoras Claptonas, būdamas 5-erių, Niujorke iškrito pro 53-io aukšto buto langą. Ši netektis sugniuždė tėvą, o kitais metais pasirodė singlas „Tears in Heaven“. Kai žinome tokius faktus, muzikiniai takeliai, kino filmai, knygos, paveikslai mums suskamba visai kitaip.
Nors Rolandas Barthesas 1967 m. rašė apie autoriaus mirtį ir atmetė kūrinių autobiografiškumą, mes, skaitytojai, vis tiek ieškome to, kas galbūt neišgalvota, kas išgyventa ir tikra. Kad ir kaip autoriai bandytų atsiriboti nuo savo kūriniuose sukurtų personažų, jų kūrinių atvirumas ir pažeidžiamumas tarsi krauju susietas su jų pačių gyvenimu. Ar tai būtų getsbiškas gyvenimo būdas F. Scotto Fitzgeraldo biografijoje, o gal Jacko Kerouaco 1950-ųjų gyvenimas „Kelyje“ su Nealu Cassady, ar Marguerite Duras aistringas jaunystės romanas, nukeliantis į 20 amžiaus ketvirtojo dešimtmečio Indokiniją, kai pirmą kartą gyvenime patyrė aistrą, nuo kurios galima numirti. Vieni iš savo atsiminimų semiasi įkvėpimo, kiti baidosi ir slepia istorijos ryšį su savo pačių išgyvenimais.
Ruta Sepetys knygos įvade kalba apie tai, kad egzistuoja tam tikras rašymo žemėlapis, mūsų patirčių vietovės. Kad ir kaip bandoma nuneigti savo istorijos reikšmę, knygos rašymą dažniausiai įkvepia autoriaus nesėkmės, sielvartas ar nevykę sprendimai.
„Kad galėtum rašyti apie gyvenimą, pirmiausia turi jį gyventi.“
Ernestas Hemingway’us
Ar Ernestas Hemingway’us būtų galėjęs aprašyti karo tragiškumą nepabuvęs realaus karo mėsmalėje? Ar tik sužeistas gali rašyti apie skausmą? Ar tik netekęs artimo gali parašyti apie netektį? Robinas Williamsas filme „Gerasis Vilas Hantingas“ (1997) vaidina psichoterapeutą, kuris bando jaunam vaikinui pasakyti, kad gyvenimas nesislepia tik jo egocentriškoje išmintyje ir knygose:
Esi kietas vaikinas. Jei paklausčiau tavęs apie karą, tikriausiai mestum į mane Šekspyro žodžius, tiesa, „dar kartą į mūšį, brangūs draugai“. Bet tu niekada nesi buvęs šalia jo. Niekada nelaikei savo geriausio draugo galvos ant kelių, nežiūrėjai, kaip jis paskutinį kartą įkvėpė, žvelgdamas į tave ir prašydamas pagalbos. Paklausčiau tavęs apie meilę, tikriausiai pacituotum man sonetą. Bet tu niekada nežvelgei į moterį ir nebuvai visiškai pažeidžiamas. Nepažinai žmogaus, kuris savo akimis galėtų tave sulyginti su žeme, jausdamasis taip, tarsi Dievas tik dėl tavęs į žemę būtų pasiuntęs angelą. Kuris galėtų išgelbėti tave iš pragaro gelmių. Ir nežinai, ką reiškia būti jos angelu, jausti jai tokią meilę, būti šalia amžinai, per bet ką, per vėžį. Ir tu nežinotum, kaip du mėnesius miegoti sėdint ligoninės palatoje, laikant jos ranką, nes gydytojai tavo akyse matė, kad sąvokos „lankymo valandos“ tau negalioja. Tu nežinai apie tikrąją netektį, nes ji ištinka tik tada, kai kažką myli labiau nei save.
Aktoriai giliau pajaučia savo kuriamų personažų emocijas, jeigu patys tas emocijas kažkada išgyveno. Ruta Sepetys savo knygoje stengiasi ne tik atskleisti save, papasakoti savo istoriją, bet ir ragina patį skaitytoją apmąstyti savo istorijas, jų santykį su pasauliu.
Kiekvienas iš mūsų esame istorija, bet tik rašytojai tai žino. Ši mintis atliepia posakiui, kad kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkas tai žino. Sakoma, jog knygas rašyti pradeda tie, kurie negali nerašyti. Turbūt panašiai prasideda kas antras interviu apie rašytojus. Kai tiek minčių prisikaupia užantyje, reikia jas paleisti, nebelaikyti tik savyje, pasidalinti su kitais. Žinoma, yra sakančių, kad rašo sau, dėl savęs. Tai – saviapgaulė. Mes visi norime būti išgirsti, suprasti, norime palikti po savęs ką nors amžino.
Aktorė Jodie Foster 2013-ųjų metų „Auksinių gaublių“ ceremonijos metu dalinosi savo 47-erių metų darbo kino industrijoje patirtimi ir jausmais:
Matote, Čarli ir Kitai, kartais ir jūsų mamai išsprūsta. Žinote, aš negaliu susilaikyti, bet man pasidaro liūdna. Atrodo, kad baigiasi viena epocha ir prasideda kita. Baisu ir įdomu, o kas dabar? Na, gali būti, kad daugiau niekada nebebūsiu šioje scenoje, o gal ir jokioje kitoje scenoje. Pokyčiai – juos reikia pamilti. Ir toliau pasakosiu istorijas, jaudinsiu žmones, pati būdama sujaudinta – tai pats geriausias darbas pasaulyje. Tik nuo šiol galbūt laikysiu kitą „kalbėjimo lazdą“. Ir galbūt ji nebus tokia blizganti, galbūt ji nepasirodys 3 000 ekranų, galbūt ji bus tokia tyli ir subtili, kad jos švilpimą girdės tik šunys. Bet tai bus mano užrašas ant sienos. Jodie Foster buvo čia, aš vis dar esu, ir noriu, kad mane pamatytų, kad mane giliai suprastų ir kad aš nebūčiau tokia labai vieniša.
Istorijos rašymas – gal ir vienišas procesas, bet, kai ji parašyta, užsimezga dialogas tarp pasakotojo, personažų ir skaitytojų. Pats rašymas yra gyvas, kuriami nauji pasauliai, jie gimsta iš paties rašytojo dienos, metų ir viso gyvenimo.
Gal ir Jūs norite pasidalinti savo neužrašytomis istorijomis? Kviečiame tapti „gyvąja knyga“ ir atsiverti skaitytojui bei dialogui jau gegužės 11 d. nuo 14.00 iki 17.00 val. Studentų skvere.
Knygą užsisakyti galite el. formatu arba spausdintą.
Ąžuolyno bibliotekos literatūrologė Donata Bocullo
