Trečioji skaitymo demokratijos pamoka skirta ukrainiečių rašto, kalbos ir kultūros dienoms paminėti.
Spalio 27 d. buvo minima Ukrainos raštijos ir kalbos diena, o lapkričio 9 d. – visos Ukrainos kultūros darbuotojų bei liaudies meistrų diena*
ukrainiečių kalba
українська мова
ukrajins’ka mova
* Bibliotekoje rasite leidinių parodą skirtą ukrainiečių rašto, kalbos ir kultūros dienoms paminėti (Radastų g. 2, 2 a.).
Apie rubriką
„Kas tarp eilučių“ – tai teminių tekstų apie literatūrą rubrika, kuri supažindina skaitytojus su galimu literatūros ir GIMTOSIOS KALBOS šalutiniu poveikiu (demokratiniu, terapiniu, skatinančiu įsimylėti (vilioti), mokytis ir kurti). Dėl šalutinio poveikio pasitarkite ne tik su literatūrologu, bet ir kitu skaitytoju.
„Pirmoji skaitymo demokratijos pamoka“ supažindino su santykių rinkodara, klausė, ar esame laisvi skaitytojai ir kaip skaitant išsilaisvinti. Pagilinkime tą laisvės ir skaitymo aistros pojūtį, o gal išmokime skaityti su kitais žmonėmis bendroje erdvėje, nekaupdami socialinio kapitalo taškų. Gal pavyks užčiuopti realią socialinio skaitymo prasmę – be algoritmų, komunikacijos strategijų ir dirbtinių iššūkių?
„Antroji skaitymo demokratijos pamoka“ supažindino su skaitymo filosofija, aistringu skaitymu, kritiškai pažvelgė į skaitymo ekshibicionizmą bei pristatė skaitymo kartu – tyliųjų skaitymų – fenomeną.
Trečioji skaitymo demokratijos pamoka skirta Ukrainos rašto, kalbos (spalio 27 d.) ir visos Ukrainos kultūros darbuotojų ir liaudies meistrų dienoms (lapkričio 9 d.) paminėti. Tarp eilučių šį kartą kalbėsimės apie ukrainiečių literatūros vertimus, taip besiruošdami lapkričio 27 d. susitikimui su šių metų „Metų vertėjo krėslo“ apdovanojimo laureate Donata Rinkevičiene. Tokiu būdu pradėsime Ąžuolyno skaitytojų klubo susitikimų ciklą „Klubas MOKOSI“ – klubo koordinatorės Donatos Bocullo kuruojamą skaitymo, rašymo bei vertimų įdomybių programą (su kviestiniais lektoriais), kurią lydės vyr. metodininkės Alos Volkovos biblioterapinės, kūrybinės veiklos.
Nepaisant to, kad rubrikoje šį kartą daugiausia dėmesio skirta ukrainiečių kalbai, svarbu įvertinti ir tai, kad ir mes savo motinos kalba (gimtąja kalba) galime perskaityti ukrainiečių išgyvenimus, jų istoriją, skausmą. Nors šiuo metu politikai ginčijasi, kodėl ir kaip mokiniai mokyklose kalbės apie Tarasą Ševčenką, aš vis galvoju, kodėl greta savo kalbos grožio nevertiname ir kitų šalių kalbos grožio? Mums nereikia nei suukrainėti, nei suanglėti, kad suprastume kitą. Nereikia atsisakyti savo balso, kad padėtume kitam prabilti. Kas kitas, jeigu ne vertėjai – kartais nematomi tarpininkai – suteikia mums progą kalbėtis skirtingomis kalbomis ir suprasti, kas slypi tarp eilučių? Žmones vertėjus šiandien bandoma pakeisti automatiniais, ištrinti iš vertimo santykį ir širdį. Todėl, kalbėdama apie ukrainiečių kalbą ir raštą, pakalbinsiu vieną produktyviausių ir daugiausiai apdovanotų vertėjų iš ukrainiečių kalbos – Donatą Rinkevičienę. Tik prieš tai pabandykime suprasti: kodėl galimybė laisvai kalbėti ir skaityti sava kalba yra demokratijos pagrindas ir pažadas?
„G&G Sindikatas“ – „Laikas keistis“
Šitą dainą rašiau aš iš nevilties, iš tavęs, mano broli, tiek pat savęs paties…
Viso to, kas mumyse, tamsos…
Prie sudegusio namo – mergytės žiemą basos…
Pritrūktos drąsos, pasiųsto velniop…
Viršūnių visų, kur net nebandėm įkopt…
To, ką galėjai pakeisti, bet nepasiryžai…
Kai trumpam išėjai ir niekada nebegrįžai…
Ukrainiečių rašytojas Oleksandras Mykhedas neseniai dalinosi mintimis apie rašymą karo metu. Jis iš karto nukreipė kalbą į tai, ką jam reiškia ukrainietiškų knygų naikinimas rusų bombomis. „Ir kai Vakarų kolegos vėl ir vėl klausia – ką reiškia literatūra ir rašymas karo metu? – atsakau:
Rusų nužudyti rašytojai, vertėjai ir leidėjai.
Rašytojai, vertėjai ir leidėjai, tarnaujantys kariuomenėje.
Milijonai rusų sudegintų knygų. Dešimtys sunaikintų leidyklų.
Neparašytos knygos. Neužrašyti gyvenimai.
Ir 33 ukrainiečių abėcėlės raidės, kurias kaskart ištraukiu iš pelenų, nupurtau nuo jų pelenus ir betono nuolaužas, nuvalau stiklo šukes ir raketų skeveldras ir išdėlioju jas nauja tvarka.“
Demokratija kalbos nenaikina – demokratija ją saugo. Kiekviena kalba turi savo raštą, abėcėlę, bet tik nedidelei daliai pasaulyje tenka ją ginti krauju. Kas labiau nei mes, lietuviai, galime suprasti, ką reiškia gimtosios kalbos naikinimas, draudimas ir išniekinimas? Mes tik patys neseniai išsilaisvinom iš didžiosios rusų kultūros priespaudos. O kam labiau nei ukrainiečiams skauda – juk jiems tenka dalintis kirilica ir su tais, kurie juos masiškai naikina… Laisvę skaityti ir rašyti gyvenimo istoriją gimtąja kalba turime saugoti. Tai yra ne savo kultūros išaukštinimas ar egocentrizmas, o tapatybė, kuri jungia praeitį su dabartimi ir ateitimi. Bibliocidas atima iš žmogaus balsą, atmintį. Kai Danutė Gailienė klausia, „Ką jie mums padarė?“, ir gilinasi į kolektyvines traumas, kalba taip pat tampa šio pokalbio objektu. Prievartaudami kalbą, prievartaujame ir ja kalbančią tautą. Nors šiomis dienomis vis skaldomės, nenorėdami įsileisti kitataučių, kitakalbių, gimtosios kalbos saugojimas jokiu būdu nėra kraštutinio nacionalizmo ženklas. Šviesios atminties profesorė, teatrologė Irena Veisaitė Leonido Donskio laidoje „Be pykčio“ sakė, kad mokyklose reikėtų dėstyti ne lietuvių kalbą, o lietuvių kalbos grožį.
Kalba, be abejo, yra įrankis, padedantis mums susikalbėti, bet dažnai ją politizuojame, paverčiame pykčio šaltiniu. Mintis, kad reikia mokytis pažinti savo kalbos grožį, ypač svarbi. Savo kalbos mokėjimas siejamas ir su pilietiškumu, noru ginti savąją kalbą, išnešti ją iš degančio sandėlio, paslėpti oro atakų metu. Kariaudami ukrainiečiai tiek pat dėmesio skiria ir savo kalbos raidai, sklaidai. Kai kurie jų tik per karą pradėjo mokytis ukrainietiškai reikšti pyktį ir meilę. Ilgą laiką net savoje žemėje jie buvo verčiami kalbėti rusiškai. Klausytojui iš šalies gali atrodyti, kad tai ta pati rusų – slavų – kalba, bet šaliai, kariaujančiai esminiame mūšyje dėl išlikimo, ukrainiečių kalba yra laisvės, drąsos ir orumo kalba.
Ukrainiečių raštas ir kalba
Kaip gimė ukrainiečių kalba? („Instagram“ profilis: mfa_ukraine)
Ironiškai skausminga, kad nors ukrainiečių kalba priklauso indoeuropiečių šeimai, slavų grupei, jai tenka egzistuoti greta baltarusių ir rusų kalbų, būti rytų slavų pogrupio dalimi. Šiandien ukrainiečiai vertybiškai labiau nori tapatintis su europiečiais, bet istorinio palikimo neišbrauksi, kaip ir nebepakeisi kirilicos lotyniška abėcėle. O keisti ir nereikia. Žinoma, per daugybę metų ukrainiečių kalbą veikė ne viena kita kalba – didžiulę lenkų įtaką ji patyrė dar Abiejų Tautų Respublikos laikais, vėliau Lenkijos valdymo metais tarpukariu, kas ypač tebejuntama leksiškai. Ukraina – didelė šalis, todėl ir jos kalba skirtinguose regionuose skamba vis kitaip. Rytų ukrainietis gali nesusišnekėti su vakarų ukrainiečiu, visai kaip aukštaitis su žemaičiu. Kaip ir mes, ukrainiečiai patyrė prievartinę rusifikaciją, tik jiems ji paliko didesnius randus. Mes sugebėjome išsiskirti sava kalba, o ukrainiečių kalba niveliavosi, slėpėsi. Keitėsi net miestų pavadinimai, atsirado tėvavardžiai, kuriuos šiandien ukrainiečiai bando užmiršti kaip SSRS palikimą.
- Kyjivas – transkribuota naujoji forma, tiesiogiai pritaikyta iš dabartinės ukrainiečių kalbos (Київ).
- Kijevas – senoji tradicinė forma, atėjusi į lietuvių kalbą LDK laikais per rusėnų kalbą.
Alinti badu, tremti, indoktrinuoti ir rusifikuoti ukrainiečiai įvairiais būdais stengėsi išlaikyti savo raštą ir kalbą. Anot statistikos, SSRS okupacijos metais ukrainiečių kalba sparčiai silpo, o vėliau, nuo 1985 m., gerokai atsigavo ir ypač ėmė populiarėti tarp jaunimo. Vėl kalbant apie skirtingus Ukrainos regionus, tai šalies vakaruose valstybinės kalbos interesas buvo svarbesnis nei rytuose. Greičiausiai tas nedraugiškas rytų kaimynas taip stipriai įsisiurbė į kalbą ir kultūrą, kad šiandien fronte kovojama ne tik dėl teritorijos, bet ir dėl tapatybės.
Dabar kaip niekad svarbu pažinti savos kalbos unikalumą, jos tarmių įvairovę. Ukrainiečiams ji taip pat svarbi: šiaurės, pietryčių, pietvakarių ir rusinų. Rusinų kalbą ukrainiečių kalbininkai nusprendė laikyti ukrainiečių kalbos dialektu. Išskiriamos tokios rusinų kalbos atmainos:
- Karpatų slėnių rusinų kalba, kuria kalbama Užkarpatėje;
- Panonijos, arba Bačkos, rusinų kalba, kuria kalba šiaurės vakarų Serbijoje ir rytų Kroatijoje ir kuri yra Vojvodinos provincijos oficiali kalba;
- Prešovo rusinų kalba, kuria kalba Slovakijos Prešovo krašte.
Jeigu apginsime savo teritoriją, gal apginsime ir savo žodį? Jei kovosime iš meilės, sulauksime pergalės? Gal tai graži mintis, graži kalba; be jos ir vidinio užsidegimo kovoti būtų daug sunkiau. Į straipsnį nesutalpinsiu viso ukrainiečių kalbos žodyno, bet bent keletą žodžių norėčiau priminti:
žõdis – сло́во ~ gimtasis žodis рі́дне сло́во;
pérgalė – перемо́га; торжество́ ~ pasiekti pergalę prieš ką nors здобу́ти перемо́гу над ким-не́будь; teisingumo pergalė торжество́ справедли́вості; švęsti pergalę святкува́ти перемо́гу;
méilė – любо́в, коха́ння ~ meilė tėvynei, motinai любо́в до батьківщи́ни, до ма́тері; meilės laiškas любо́вний лист; iš meilės з любо́ві; meilė iš pirmo žvilgsnio любо́в з пе́ршого по́гляду; dėl Dievo meilės ра́ди Бо́га
Lietuvių–ukrainiečių kalbų žodynas
Ukrainos kultūros sklaida
Kaip šiandien skaitome Ukrainą? Aš pati tik nuo 2023 m. pradėjau intensyviau domėtis ukrainiečių literatūra, o jos iki 2014 ir 2022 m. rusijos agresijos ir plataus masto invazijos greičiausiai tiek daug neturėjome. Per Andrijaus Liubkos knygos „Kažkas su manimi ne taip“ pristatymą Audrius Ožalas sakė, kad esame skolingi ukrainiečiams, nes tiek laiko jų neskaitėme. Vietoje jų, kaip ir visas pasaulis, toliau skaitėme savo istorinių okupantų literatūrą. Rusų literatūros išaukštinimas, gal net fetišizavimas būdingas visiems Vakarams. Panašiai kaip ir šiuolaikinio jaunimo meilė komunizmui. Didieji tolstojai, dostojevskiai, čechovai, lermontovai, kurių šiandien nenoriu skaityti, vis dar slepiasi tarp eilučių. Atsiverskite bet kurią užsienio literatūros knygą (ypač grožinę) ir joje greičiausiai rasite paminėtą rusų klasiką. Galbūt kalbu emociškai paveikta dabartinio karo, bet kodėl tik vienos tautos literatūra taip ilgai buvo laikoma kanonu? Tiek ilgai laikyta kanonu, kad praradome savo literatūros vertės, grožio pojūtį. O kai kurie autoriai, pavyzdžiui, Ukrainoje, buvo įsiurbti į rusų literatūros istoriją, palikti be tautybės ir kalbos. Dar ir šiandien pasauliui turime aiškinti, kad esame lietuviai, kalbame lietuviškai, nors gimėme SSRS.
Ukrainiečiams tenka daryti tą patį, tik jie jau ilgus metus kovoja ne tik kultūriniame fronte. Kad kovoje nesijaustų vieniši, siunčiame paramą, gerus žodžius, bet kartu kalbame su jais ir apie juos, skaitome jų literatūrą. Jei anksčiau žinojome tik Tarasą Ševčenką, Serhijų Žadaną ar Jurijų Andruchovyčių, tai šiandien jau žinome ir kitus autorius: Tanią Pjankovą, Artemą Čechą, Arturą Dronį, Vasylį Škliarą, Sofiją Andruchovyč, Maksymą Kryvcovą, Juliją Iliuchą, Oksaną Zabuško, Andrijų Liubką, Maričką Paplauskaitę. Apie kai kuriuos iš jų teko rašyti ir man pačiai dienraščio „Kauno diena“ priede „Santaka“ rubrikose „Pažinti Europą“ ir „Mažosios Europos didysis romanas“.
Vis daugiau Lietuvos leidyklų leidžia ukrainiečių kūrybą. Kartais ją iki leidyklos atveda patys vertėjai, o kartais ir Ukainos knygų institutas. Vis tik, mažėjant Lietuvos kultūros tarybos finansavimui, kyla klausimas: kiek ukrainiečių literatūros bus išleidžiama ateityje ir kiek vertėjai išgalės jas versti? Šiandien dar turime iš ko rinktis, o kas nutiks vėliau? Pati Ukraina ieško pagalbos, kaip gelbėti leidybą – leidyklų sandėliai liepsnojo visą vasarą, rusai sunaikino beveik 13 milijonų knygų ukrainiečių kalba. Oro atakos nesiliauja ir šiandien. Nežinia, ar skaitydami pakankamai prisidedame prie jų kovos. Lietuvos rašytojų sąjunga, leidykla „Slinktys“ jau kurį laiką renka paramą Ukrainai. Už kiekvieną parduotą Maksymo Kryvcovo („Eilėraščiai iš šaudymo angos“) ar Arturo Dronio („Čia buvome mes“, „Hemingvėjus nieko nežino“) knygą į frontą siunčiami automobiliai. Jie ne tik nuvažiuoja iki 0 zonos, bet ten ir lieka. Kaip rašė Andrijus Liubka, karo pradžioje kariuomenė į frontą važiuodavo taksi, nes autobusai ir automobiliai pakeliui sugesdavo. Todėl automobiliai fronte yra viena reikalingiausių paramos formų.
Iš meilės išversti kitą
Prieš lapkričio 27 d. susitikimą vertėjos Donatos Rinkevičienės paprašiau pasidalinti mintimis apie ukrainiečių literatūros vertimą.
Ką jums asmeniškai reiškia ukrainiečių literatūros vertimas?
Tai mano darbas, kurį labai myliu.
Koks jūsų santykis su verčiamų tekstų autoriais? Ar jie buvo, o gal tapo artimais draugais?
Bene su visais autoriais tenka pabendrauti verčiant knygą, o vėliau tas ryšys taip pat nenutrūksta.
Kaip juos atrandate?
Stebiu Ukrainos literatūrinę erdvę, užsisakinėju knygas ir daug skaitau.
Kokią Ukrainą pažinote versdama knygas?
Vertimai apskritai smarkiai praplėtė žinias apie Ukrainą – jos kultūrą, papročius, istoriją.
Kokia žinutę norėtumėt perduoti tiems, kurie dar neskaitė ukrainiečių kūrybos?
Tikrai nepasigailėsite, pažadu. Dabar turime gerokai didesnę temų pasiūlą, daugiau išverstų autorių (nors man vis tiek smarkiai negana vertimų); bene visų žanrų gerbėjai ras po tikrą perlą.
Ką rekomenduojate perskaityti pirmiausia?
Čia vienu žodžiu ir nepatarsi. Bet jei jau visai nesate skaitę ukrainiečių autorių, tada siūlyčiau pradėti nuo Jevhenijos Kuznecovos, Andrijaus Liubkos, Jurijaus Andruchovyčiaus, Artemo Čecho, Sofijos Andruchovyč.
Su Donatos Rinkevičienės vertimų sąrašu galite susipažinti čia.
Mokytis savos kalbos grožio, o tada išversti ir padėti pažinti kito kalbos grožį
Apie lūžusią kalbą ir pasiklydusius vertime rašiau rubrikoje „Tarp kultūrų ir…“. „Tarp eilučių“ ieškau įrodymų, kad būtent demokratija leidžia mums kalbėti savo kalba, savo balsu, kai agresija ir totalitarizmas mus tildo. Kai šiandien į gatves beveik sveikose Vakarų ir Pietų Europos demokratijose išeina jaunimas, o kažkas jais pasinaudoja ir daužo, degina miesto erdves, istorinį paveldą, man atrodo, kad jie iškreipia ir demokratiškų žodžių grožį. Ukraina savo Orumo revoliucijos – Euromaidano – metu kūreno laužus, statė barikadas, bet nedegino ir negriovė kultūros, verslų. Lietuvoje kultūros protestuose už kultūrą ir už laisvą žodį taip pat degė laužai, bet niekas nedaužė Seimo rūmų langų, kūjais ir pjautuvais nepaišė miesto sienų, nemojavo Šiaurės Korėjos vėliavomis. Vis galvoju, kodėl Vakarų demokratijos komunizmą mato kaip gėrį? Ar vėl gresia bolševikinė revoliucija? Bet juk komunistinis pasaulis buvo 50 metų užrakinęs mūsų balsą. Komunizmas ir rusų imperializmas trėmė netinkamai kalbančius ir rašančius, žudė svetimus ir savus. Net ir šiandien ukrainiečių autoriai yra juoduosiuose kremliaus sąrašuose. Kiek iš mūsų yra tuose pačiuose sąrašuose? Gal ir aš ten esu? Ar privalome viską pervadinti, kad išsaugotume gimtąją kalbą ateities kartoms?
dabar
šiame sode
kur iš daiktų kuriuos mylėjome
lieka vien griaučiai
kur iš griaučių
lieka tik vardai
kur iš tų vardų
teliks prisiminimai tik skausmas
dabar
šiame sode
privalau viską pervardinti
iš ukrainiečių kalbos vertė Marius Burokas
