Apie rubriką
„Kas tarp eilučių“ – tai teminių tekstų apie literatūrą rubrika, kuri supažindina skaitytojus su galimu literatūros šalutiniu poveikiu (DEMOKRATINIU, terapiniu, skatinančiu įsimylėti (vilioti), mokytis ir kurti). Dėl šalutinio poveikio pasitarkite ne tik su literatūrologu, bet ir kitu skaitytoju.
„Pirmoji skaitymo demokratijos pamoka“ supažindino su santykių rinkodara, klausė, ar esame laisvi skaitytojai ir kaip skaitant išsilaisvinti. Pagilinkime tą laisvės ir skaitymo aistros pojūtį, o gal išmokime skaityti su kitais žmonėmis bendroje erdvėje, nekaupdami socialinio kapitalo taškų. Gal pavyks užčiuopti realią socialinio skaitymo prasmę – be algoritmų, komunikacijos strategijų ir dirbtinių iššūkių?
Šiame tekste, įsiskaitę tarp eilučių, sužinosite:
- Kas rašė skaitymo filosofijos istoriją?
- Kas yra skaitymo ekshibicionizmas ir aistra skaitymui?
- Kas yra tyliojo skaitymo fenomenas?
- Kodėl tylusis skaitymas yra demokratiškas?
- Kokios yra skaitymo kartu iniciatyvos ir iššūkiai?
- Kodėl reikalingos vasaros skaitostogos** ?
*Skaitostogos – atostogos, skirtos tik skaityti
Skaitymo filosofija
Kai žmogus ieško prasmės* – ją atranda skaitydamas. O kada žmogus skaitydamas prasmę praranda? Dar kartą pabandykime apibrėžti, kas yra skaitymo demokratija, o kartu ir skaitymo filosofija. Skaitymo demokratija susijusi su laisve rinktis, kai turima teisė į privatų, intymų santykį su knyga. Vis tik, viešam ir privačiam pasauliui ištrynus ribas, net ir individualus skaitymas tampa spektaklio dalimi. Apie tokį intymų skaitymą, virstantį skaitymo ekshibicionizmu, šiame straipsnyje dar išgirsite. Bet grįžkime prie universalių, ontologinių* klausimų ir kaip į juos bando atsakyti tokie filosofai, literatūrologai ir sociologai kaip Wolfgangas Iseris (literatūros antropologija), Roland’as Barthesas (autoriaus mirtis), Umberto Eco (atviras kūrinys), Emanuelis Levinas (skaitymas kaip santykis su kitu), Hansas-Georgas Gadameris (skaitymas kaip dialogas), Gilles Deleuze’as (skaitymas kaip įvykis), Jeanas Baudrillard’as ir Pierre’as Bourdieu (skaitymas kaip socialinė tikrovė). Kaip šie teoretikai padeda mums suprasti skaitymą kaip socialinį, filosofinį fenomeną?
- Wolfgangas Iseris apibrėžė, kad būtent per skaitymo procesą autorinis literatūros tekstas realizuojamas pagrindinio jo dalyvio – skaitytojo. Todėl šioje teorijoje yra savotiško interaktyvumo ir teatrališkumo, kur kiekvienas turi savo vaidmenį ir tekstas atgyja tik tada, kai suo juo žaidžiamas prasmės kūrimo ir perkūrimo žaidimas.
- Roland’as Barthesas, skaitymo anarchistas, nužudęs autorių („Autoriaus mirtis“) ir atėmęs iš jo teksto prasmę, visą atsakomybę už kūrinį perleidžia skaitančiajam. Panašiai kaip ir pagal Iserį, skaitytojas tampa bendraautoriumi, o kartais net svarbesniu už patį autorių.
- Semiotikas Umberto Eco toliau tęsia šį postmodernų skaitymo fenomeno apibrėžimą sakymas, kad kūrinys yra atviras, bet egzistuoja tam tikros ženklų sistemos. Eco teigia, kad tekstas visada numato, kaip turėtų būti skaitomas ir kokių žinių jam reikia. Jis balansuoja tarp skaitymo anarchijos ir tam tikrų semiotikos suformuotų teksto suvokimo dogmų.
- Filosofas Emanuelis Levinas paliečia skaitytojo atsakomybės ir etikos klausimus, todėl tekstas visų pirma yra apie kitą (žmogų, idėjas), tą tarp eilučių esantį.
- Hansas-Georgas Gadameris skatina dialogišką požiūrį į skaitymą, kai susiduria tekstas ir kontekstas. Čia skaitymas tampa pokalbiu, o ne ginču, aiškinamasi, kas turi daugiau galios – skaitantis ar rašantis?
- Gilles Deleuze’as kartu su Félixu Guattariu sukūrė daugialypumo logikos teoriją, kuri tapo šiuolaikinio įvairovės diskurso pagrindu. Teigiama, kad kiekvienas skaitydami kuriame naują realybę.
- Jeanas Baudrillard’as ir Pierre’as Bourdieu mėgavosi savo išplėtota simuliacijos ir simuliakrų teorija (kurią nusavino filmas „Matrica“), pagal kurią skaitymas yra realybės perkūrimas. Būtent čia prasideda socialinio skaitymo, arba skaitymo įvaizdžio, diskursas.
Šiuo teoriniu intarpu ir sunkiomis sąvokomis nuvarginau skaitytoją – o kur tada praktinis malonumas, aistra skaitymui? Negi viską turime redukuoti iki dviejų pasirinkimų:
1) skaitymas – kritinio mąstymo ugdymas;
2) skaitymas – malonumo patyrimas.
*Viktor E. Frankl – „Žmogus ieško prasmės“: pamatine tapusi knyga apie logoterapiją, sukurta remiantis autoriaus išgyvenimais koncentracijos stovykloje. Ji įrodo, kad net baisiausiomis sąlygomis žmogus gali pasirinkti požiūrį ir atrasti gyvenimo prasmę.
*Ontològija – filosofijos disciplina, nagrinėjanti būtį (https://www.vle.lt/straipsnis/ontologija/).
Skaitymo aistra
Tekstas visų pirma yra skaitytojo gundymas. Tam pritartų jau minėtas Roland’as Barthesas („Teksto malonumas“), o jam atitartų Sørenas Kierkegaardas („Suvedžiotojo dienoraštis“) ir iš dalies, nors ir pasiginčydamas, Byung Chul-Hanas („Eroso agonija“). Žurnale „The Atlantic“ visai neseniai pasirodė straipsnis, apžvelgiantis šiandieninę skaitymo krizę JAV ir jos sprendimo strategiją – skaitymo malonumo grąžinimą. JAV literatūros lauke susiduriama ne tik su krintančiais skaitymo rodikliais, bet ir jų bibliotekose įvedama cenzūra (literatūra apie rasės, lytinės įvairovės problemas draudžiama arba ribojama). Nepaisant XXI a. mus vis dar stebinančios literatūros cenzūros ir knygų deginimo, greta medijų raštingumo vis rečiau keliamas skaitymo malonumo klausimas. Kartais atrodo, jog skaitymas tapo darbu, savišvieta ir vis mažiau malonumo teikia pats procesas. Iššūkiai dabar orientuoti į rezultatus, perskaitytų puslapių skaičių, o ne į santykį su literatūra. Nors augančios fantastinės romantinės literatūros skaitytojų bendruomenės galėtų su mumis pasiginčyti, kad skaityti gali būti taip pat malonu. Apie tai pasiklausyti kviečiu Gillian Cosgriff dainoje apie fantastinės romantinės literatūros tropus.
Kodėl aš renkuosi skaityti ukrainiečių literatūrą, o ne fantastinę romantinę literatūrą? Kodėl patys ukrainiečiai karo metu renkasi knygas net ir slėpdamiesi priedangose nuo bombų? Timothy Snyderis rašo, kad „pasipriešinimu gali tapti ir skaitymas, nesvarbu kur esi, priedangoje nuo bombų, nes geros knygos mus išvaduoja nuo akivaizdumo ir paruošia realybei. Gali pasirodyti, kad esame ties riba, kur gyvenimas susiduria su mirtimi, todėl turėtume padėti knygas į šalį, tačiau to Ukrainoje nepamatysite.“ Nuo 2022 m. Ukrainoje stebimas didžiulis knygų leidybos šuolis – ukrainiečiai reflektuoja karo realybę (Andrijus Liubka, Julija Iliucha, Oksana Zabuško, Viktorija Amelija, Maksymas Kryvcovas ir daugybė kitų). Jie nebijojo oro atakų metu vykti į knygų mugę Kyjive („Book Arsenal“), nes priedangose eilėraščius jiems skaito Arturas Dronis, Yulia Payevska ir kiti. Taigi aistra skaityti nepradingsta net ir karo metu, o gali netgi suintensyvėti – kaip orgazmai, apie kuriuos rašė Sofia Andrukhovych rinktinėje „Tarp būties ir nebūties. Karo padėtis. Esė“ (sudarė Yevhenia Lopata ir Andrijus Liubka).
Tarp būties ir nebūties, tarp meilės ir mirties kažkur įsiterpia ir malonumas. Kodėl ir kaip tekstas arba jį parašęs autorius gali suvilioti skaitytoją? Apie tai jau rašiau kalbėdama apie tekstualų meilės romaną, bet viskas užkoduota pačioje atviros, rašytinės komunikacijos prigimtyje. Juk Franzas Kafka rašė: „Knyga turi būti kirvis, tinkantis iškirsti jūrai, kuri mumyse užšalo“. Teksto autorius sugeba perbraukti skaitytojo stygas, pašiurpinti odą ir kartais net vienu sakiniu nublokšti šimtmečiais.
Byung Chul-Hanas knygoje „Eroso agonija“ grįžta prie antikinės filosofijos:
„Platono dialoguose Sokratas pasirodo kaip suvedžiotojas, mylimasis ir mylintysis; dėl to, kad yra vienintelis, vadinamas atopos. Jo kalba (logos) pati savaime yra gundymas, […] nes gundo ir svaigina vien žodžiais.“
Instagrame @the.literature.tiramisu rašo, jog „erotika yra ne tik žanras, o ir kultūrinis Rorschacho testas, kuris padeda suvokti, kas gali geisti, kodėl geismas gali būti nepageidaujamas ir net politizuotas. Erotinė, gundanti kalba gali turėti skirtingą tikslą: Anaïs Nin „Veneros deltos“ ilgesys formuoja tapatybę, Marguerite Duras „Meilužis“ erotinę atmintį paverčia klasės, galios ir gėdo tyrinėjimu, o D. H. Lawrence „Ledi Čaterli meilužio“ intymumas tampa maišto forma.“ Nors visi čia išvardinti kūriniai savo žanru yra viliojantys, egzistuoja ir seksualumu neapkrauti tekstai, kurie vis vien flirtuoja su skaitytoju. Gal tai nebus gyvenimo vartojimo instrukcijos, bet jų šmaikštus stilius tikrai suspaudys tinkamus skaitytojų mygtukus.
„Nėra ko stebėtis, kad poetai įsimylėjėliai ne apsišlakstydami […], bet pasinerdami į meilės jūrą išneria iš senojo žmogaus ir per šį krikštą pirmą kartą iš tiesų pažįsta vienas kitą kaip seną pažįstamą, nors ši pažintis tik akimirkos senumo.“
Søren Kierkegaard „Suvedžiotojo dienoraštis“
Besipriešinanti gundymui, pilietiškai aktyvi, tolerantiška ir atvira visuomenė skatina demokratinį skaitymą, kuris prisideda prie socialinės gerovės. Tik šis utilitariškas ir dažnai politizuotas sprendimas atbaido nuo literatūros, nes visuomenė linkusi bėgti nuo problemų, o ne jas spręsti. Gal todėl šiandien labiau vaikomės malonumo, ekstazės literatūroje – nes šis sudėtingas pasaulis jau tapo sunkiai pakeliamas. Pasikartosiu, bet ir toliau renkamės tuos pačius du kraštutinumus:
1) skaitymas – kritinio mąstymo ugdymas;
2) skaitymas – malonumo patyrimas.
Su skaitymo malonumu šiek tiek susijęs ir skaitymo ekshibicionizmas – sąvoka, kurią šiame straipsnyje bandau apibrėžti.
Skaitymo ekshibicionizmas
Norėčiau dar šiek tiek pažaisti su teorijomis ir jus paprovokuoti. Apie skaitymo spektaklį jau rašiau kultūros žurnale „Nemunas“, bet neapleidžia jausmas, kad tai, ką šiandien formuojame, yra skaitymo ekshibicionizmas – „fizinis arba dvasinis apsinuoginimas kitų žmonių akivaizdoje siekiant pasitenkinti arba susijaudinti“ (Visuotinė lietuvių enciklopedija). Nežinau, ar tai patologija, o gal verslo ir komunikacijos strategija, bet tai, kad skaitymas tapo prekės ženklo dalimi, prieštarauja skaitymo filosofijai ir skaitymo demokratijai. O gal tik aš esu skaitymo idealistė, pavargusi nuo viešinimo strategijų ar tiesiog nuo savęs skaitančios atvaizdo. Kuriame skaitymo ikonologiją, steigiame skaitymo klubus, o juos į savo verslo ir viešinimo strategijas įtraukia tokie mados prekių ženklai kaip „Dior“. Skaitymas net tampa mūsų romantinių santykių pradžia. To pavyzdys – dainininkė Dua Lipa, įkūrusi knygų klubą „Service95“ ir skaitydama viešumoje susiradusi antrąją pusę. Dua Lipos ir jos vyro aktoriaus Callumo Turnerio pažinties istorija labai žavi. Kai jie pirmą kartą susitiko Los Andžele, paaiškėjo, kad abu skaito tą pačią Hernáno Díazo knygą „Pasitikėjimas“ ir abu ką tik buvo baigę skaityti tą patį pirmąjį skyrių. Callumas Turneris, pažvelgęs į ją, tarė: „Vadinasi, esame tame pačiame puslapyje“ (plg. angl. frazeologizmas to be on the same page).
Nepaisant šių mažų privilegijuotų sėkmės istorijų, vertų ekranizacijos, skaitymas tėra fonas. Kadangi šiuolaikinis pasaulis vadovaujasi komunikacijos dėsniais, nenuostabu, kad didžiąją laiko dalį praleidžiame tiesiog tuščiai kalbėdami, bet ne iš tiesų kalbėdamiesi. Daugiausiai skaitymą pozuojame: pataisome apšvietimą, pasiryškiname makiažą ir rodome, kad skaityti yra madinga. Knygos tampa rankinėmis, o citatos – mūsų skaitmeninėmis biografijomis.
Tik pagalvokite, kad nebeužtenka tiesiog skaityti – turime tai ištransliuoti, skiepyti, žymėtis programėlėse. Ir tikrai aplanko vidinis pasitenkinimas, kad tavo skaitymo pasirodymą kažkas stebi. Anksčiau mums užtenkdavo paties skaitymo, kad būtume dvasiškai patenkinti, o šiandien susikuriame papildomų sąlygų ir rodiklių, kad pats skaitymas įgautų populiarumo faktorių arba taptų fetišu. Ei, parodyk, kad skaitai, kaip skaitai, ką skaitai? Kada sulauksime projektų, kuriuose skirtingi skaitytojų klubai rungtyniaus, kas ilgiau skaito, kas skaito didesnes knygas?
Pamažu prarandame intymų santykį su knyga, skaitymą be įsipareigojimų. Ką iš tiesų esame skolingi vieni kitiems? Didesnį skaitymo reitingą? Ar mums dar gera tiesiog skaityti, o gal maloniau būti matomiems skaitymo ekstazėje? Apie viešus skaitytojus rašo ir „The Guardian“ miniatiūroje „Booksmaxxing: How Reading Became Sexy“: iki absurdo maksimalizavome ir seksualizavome skaitymą. Straipsnyje du skirtingų pozicijų skaitytojai diskutuoja, ar knyga gali padėti surasti partnerį programėlėje „Tinder“ (o Dua Lipa juk surado ir be jo). Jie ginčijasi tarsi kurtizanė ir poetas apie meilę miuzikle „Mulen Ružas“, tik čia ginčą bandoma laimėti statistiniais argumentais:
- „Tinder“ teigia, kad knygų paminėjimų pažinčių profiliuose padaugėjo 29 % apskritai ir 41 % tarp moterų. Pažinčių programėlės santykių ekspertas portalui „HuffPost“ sakė, kad „skaitymas akivaizdžiai išgyvena savo pakilimo laikotarpį“.
- Remiantis knygų santraukų programėlės „Headway“ tyrimu, 75 % žmonių „patrauklesniais laiko partnerius, kurie skaito arba nurodo, kad yra gerai išsilavinę (apsiskaitę)“.
Bet vidinis kritikas nenusileidžia ir pateikia savo argumentų:
- Argi visa tai nevyksta tuo metu, kai knygų skaitymas iš tikrųjų mažėja? <…> Nuo 2003 m. amerikiečių, skaitančių savo malonumui, skaičius sumažėjo 40 %.
- Taigi „booksmaxxing“ yra nišinė tendencija tarsi daug platesnės tendencijos viduje, kuri juda priešinga kryptimi <…> būtent tai ją paverčia visiškai performatyvia veikla, skirta įtikinti, kad esi protingas ir turi gebėjimą išlaikyti dėmesį.
Dilemą „skaityti ar neskaityti“ keičia nauja: kokia poza skaityti, kad pritrauktum potencialų partnerį?
Skaitymo kartu iniciatyvos ir iššūkiai
Literatūriniai priešpiečiai, Tyliojo skaitymo knygų klubas, Lietuva skaito, Vasara su knyga, Pasiskaitymai, Ką čia skaitai? – tik keletas nacionalinių ir individualių iniciatyvų, kurios skirtos skaitymui skatinti, bendruomenėms burti. Visos jos kažkuo panašios, spaudo panašius skaitančios visuomenės mygtukus, bet kartu nori pasiekti ir tuos, kurie taip aktyviai neskaito ir net neimituoja, kad skaito. Šios iniciatyvos bando spręsti ir didesnes problemas: kad žmogui trūksta kito žmogaus (vienišumo epidemija), trūksta prasmingo laiko (greito gyvenimo lėti pokalbiai), o knygos dažniausiai lieka antrame plane.
Augantis neprisijungusių prie tinklo skaitytojų klubų (angl. the offline club), skaitymo reivų, pasiskaitymų mastas rodo, kad vieni iššūkių neįveiksime. Kartais pagalvoju, ar tas skaitymo skatinimo maksimalizavimas ir vertimas iššūkiu iš tiesų sukuria santykį su knygomis? Gal kai skaitymas tampa masiškas, visiems lengvai prieinamas (nors tai skaitymo demokratijos dalis), susiduriame su didesniu chaosu ir nusidėvėjimu? Vis bandau mintyse sutaikyti tą skaitymo hedonistą ir vidinį skaitymo kritiką. Filme „Jausmų galia“ Džoelis ir Klementina susiginčija:
Džoelis: Nuolatinis kalbėjimas dar nėra bendravimas.
Klementina: Aš taip nedarau. Aš noriu tave pažinti. Aš nuolat nekalbu!
Ir mes šiandien nuolat kalbame, rašome, viešiname, kad skaitome, bet ar iš tiesų bendraujame, kalbamės su pačia knyga, o ji – su mumis? Ar tikrai save pažįstame? Pažinti kitą ir save įmanoma tik demokratiškoje tyloje.
Tyliojo skaitymo demokratija
Jau ne vienus metus kviečiame į „Tyliuosius skaitymus“, kurie iš šono gali pasirodyti supozuoti. Taip, čia nėra to vieno asmeninio ir intymaus santykio su knyga, nes tokių santykių ne vienas. Gal skambės kontroversiškai, bet tai savotiška skaitymo orgija, o gal labiau antikinė bakchanalija – kultūrinė, ritualinė, mitologinė. Čia kūno tęsinys yra pasirinkta knyga. Tą valandą (ar bent 45 min.) kuriasi santykis tarp skaitytojo ir teksto.
Pasibaigus tyliojo skaitymo seansui, galima kalbėtis, pasidalyti rekomendacijomis, jausmais. Tai – tarsi mažesnio formato skaitytojų klubas, jeigu žmonės pavargę nuo nuolatinio kalbėjimosi su kitais. Ir savotiška introverto svajonė, nes kalbėti nėra privaloma, galima tiesiog paskaičius išeiti. Čia ir yra demokratija – kad skaitai tai, ką nori, kalbi, jeigu nori. Iš tiesų net ir tylieji skaitymai gali formuoti bendruomenes, ir tradicinio skaitytojų klubo nariai mieliau renkasi šį formatą, nes mums visiems tiesiog trūksta laiko skaitymui.
Vasaros skaitostogoms
Nos vasarą toliau vykdome skaitymo iššūkius, norisi ir į juos neorientuoto laiko su knyga. O kaip pasiruošti tokioms skaitostogoms? Vasarą „Tyliuosius skaitymus“ pervadiname į „Literatūrinius priešpiečius“ ir susitinkame kiekvieną antradienį nuo 12.00 val. tylaus skaitymo seansui. Čia 45 min. tiesiog kartu skaitysime individualiai pasirinktas knygas, o po to bent 15 min. dalysimės mintimis: ką davė toks skaitymas, kodėl pasirinkta ši knyga?
Tyliojo skaitymo taisyklės pagal Tylerį Durdeną (Chuck Palahniuk „Kovos klubas“):
- Per tyliojo skaitymo sesiją nekalbama.
- Per tyliojo skaitymo sesiją nekalbama.
- Jei kas nors sušunka „stop“, suglemba arba pasitraukia, skaitymas jam baigiasi.
- Vienu metu – viena knyga.
- Jokių išmaniųjų telefonų, jokių nešiojamųjų kompiuterių.
- Skaitymas truks tiek, kiek kiek tyliojo skaitymo moderatorius leis.
- Jei tai tavo pirmas kartas, privalai skaityti.
Tylos! Skait(om) 🧘
Vasara baigiasi rudenį, bet rudenį (rugsėjo 11 d. 18.00 val. Ąžuolo salėje) prasidės naujasis Ąžuolyno skaitytojų klubo sezonas, kai ir toliau galėsime susitikti „Tyliuosiuose skaitymuose“. Pasižymėkite kalendoriuje!
Ką veikia Ąžuolyno skaitytojų klubas?
- SKAITO spalio, gruodžio, vasario, balandžio mėn. trečiadieniais Poilsio oazėje. Tylieji skaitymai skirti visiems – ir ieškantiems bendruomenės, ir tiems, kam namuose pritrūksta motyvacijos atsiversti knygą.
- Keturios skirtingos bendruomenės DISKUTUOJA. Iš anksto perskaitome sutartą knygą pagal klubo temą; galima prisijungti prie vienos arba kelių bendruomenių.
- MOKOSI skaityti tarp eilučių lapkričio 18 d., sausio 20 d., kovo 17 d., gegužės 19 d. Laukia paskaitos, dirbtuvės, renginiai apie knygas ir literatūrą.
Ąžuolyno skaitytojų klubas DISKUTUOJA (bendruomenės):
- POEZIJA. „Poezijos burtai“. Kiekvieno mėnesio pirmasis antradienis 18.00 val.
- GROŽINĖ LITERATŪRA. „Keliautojai per pasaulio grožinę literatūrą“. Kiekvieno mėnesio antrasis antradienis 18.00 val.
- PSICHOLOGIJA. „Ant kušetės“. Kas antro mėnesio pirmasis trečiadienis 18.00 val.
- DETEKTYVAI. „Kriminaliniai antradieniai“. Kas antro mėnesio paskutinis antradienis 18.00 val.
Iki susiskaitymo!
Ką skaityti toliau?
Tai, kas ugdo:
- Roland Barthes „Teksto malonumas“
- Søren Kierkegaard „Suvedžiotojo dienoraštis“
- Byung-Chul Han „Eroso agonija“
- Umberto Eco „Atviras kūrinys“
- Urtė Karalaitė „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“
- Jonas Andersson „Skaitymas kaip tikslas“
Tai, kas teikia malonumą:
- Bruno Schulz „Cinamoninės krautuvės“
- Henry Miller „Vėžio atogrąža“
- Virginia Woolf „Bangos“
- Clarice Lispector „Aistra pagal G. H.“
- Patti Smith „Angelų duona“
- Fernando Pessoa „Nerimo knyga“
Daugiau – literatūrologės tekstų skiltyje „Laiškai skaitytojui“.
Parengė Donata Bocullo
Tekstą redagavo Kotryna Zaveckaitė
