*Pranc. Cherchez la femme – ieškok moters
Tekstą parengė Donata Bocullo
Apie rubriką:
„Kas tarp eilučių“ – tai teminių tekstų apie literatūrą rubrika, kuri supažindina skaitytojus su galimu knygų šalutiniu poveikiu (terapiniu, skatinančiu įsimylėti, mokytis, kurti, kovoti už lygias teises). Dėl šalutinio poveikio pasitarkite ne tik su literatūrologu, bet ir kitu skaitytoju.
Šis tekstas kviečia jus užsirišti skareles ir gegužės 29 d. 18.00 val. dalyvauti renginyje „Žemaitė: trys moters gyvenimai“ (Radastų g. 2, Ąžuolo salė, 2 a.).
Kitas požiūrio kampas į kaimo bobutes su skarelėmis
„Amžius tavęs neapsaugo nuo meilės. Tačiau meilė, tam tikru mastu, apsaugo tave nuo amžiaus.“
Anaïs Nin
Vėlyvos kūrybos ir meilės išsaugotos lietuvių rašytojos Žemaitės balsas girdimas ir šiandien. Jis įgauna vis naujas formas – nuo egodokumentikos įkvėptų istorinių romanų iki šiuolaikinio šokio. Bandome suprasti, kokius tris gyvenimus gyveno, laiškuose mylimiesiems mažybiškai pasirašinėjanti, „Vis ta pati Bobutė“?
Šiais metais kaip tik minime lietuvių literatūros klasikės Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės (1845–1921), geriau žinomos kaip Žemaitė, 180-ąjį gimtadienį. Žemaitės kūrybos ir gyvenimo tyrinėtojos žemaitologės pateikia mums daugiasluoksnį rašytojos portretą, net jeigu jos ikonografinis vaizdinys vis toks pats – „paprasta kaimo moteris su skarute“. Aldona Ruseckienė, Ramunė Bleizgienė, Viktorija Daujotytė, Dalia Čiočytė – visos literatūros tyrinėtojos žvelgia į Žemaitę ir mato jos akyse ugnelę. Empatijos, žemėjautos, gailesčio ir kovos už moterų teises žvilgsnis paženklintas deminutyvinėje jos kūryboje, autobiografijoje, o ypač – vėlyvos meilės laiškuose Konstantinui Petrauskui, kurie įkvėpė Aldonos Ruseckaitės istorinį romaną „Žemaitės paslaptis“.
Todėl šį kartą tarp eilučių siūlome ieškoti moters su skarute (Cherchez la Žemaitė), po kuria slepiasi niekur neregėtos aistros. Beveik kaip Sauliaus Šaltenio „Riešutų duonoje“:
Štai čia, tarp rugių ir bulvių laukų, plačiai išsidriekusiame Lietuvos miestelyje,kuris vaikystėj man atrodė pačiu didžiausiu ir svarbiausiu pasaulyje miestu. Ką ten Paryžius, Londonas ar Rio de Žaneiras. Mūsų vienintelėje gatvėje už sukrypusių tvorų ir baltai dažytų langinių, tryško nepaprastas gyvenimas ir niekur neregėtos aistros….
Trys Žemaitės gyvenimai
Siūlome pažvelgti į Žemaitę per tris literatūros tyrėjų padiktuotas temas: prigimtoji žemėjauta, feminizmas, jausmai. Visos temos ir dar daugybė kitų sluoksnių sugula Žemaitės kūryboje, tarsi sijono klostės ar padurkai, kuriuos papurčius išbyra ne tik sėklos, bet ir sunkaus gyvenimo godos.
Žemaitės prigimtoji žemėjauta pagal Viktoriją Daujotytę
Viktorija Daujotytė nagrinėja mūsuose nykstantį santykį su žeme. Pamažu mes netenkame savo kaimų, nutekame į didmiesčius ir ten gyvename įkalinti (-os) tarp sienų ir tapetų, kaip rašytojos Charlotte Perkins Gilman apysakoje „Geltoni apmušalai“ (angl. The Yellow Wallpaper). Pirmą kartą ši apysaka paskelbta 1892 m. sausį žurnale „The New England Magazine“. Jis laikomas svarbiu ankstyvuoju Amerikos feministinės literatūros kūrinių, iliustruojančių požiūrį į moterų psichinę ir fizinę sveikatą XIX amžiuje. Žemaitė savo pirmąjį apsakymą „Rudens vakaras“ parašė panašiu metu, 1894 m. Gal pirmieji rašytojos bandymai nepadarė perversmo literatūroje ar neįgalino moters teisių ir balsų, bet davė pradžią prigimtosios kultūros sklaidai, apie kurią rašo V. Daujotytė. Žemdirbystės patirtis ir žemės kultūra yra svarbi mūsų literatūros dalis, net jeigu šiuolaikinis skaitytojas jos nesupranta, nes nemerkia rankų į žemę, nepurto dirvos. „Prigimtoji kultūra išsupa kalbą ir pati joje išsisupa“ (V. Daujotytė, 2014, p. 1–25). Žemaitė savo kūrybą išaugina iš socialinio žemdirbio gyvenimo stebėsenos. Žemė ją įgalina kalbėti ir skleistis. Nors esama kritikų, kurie tokį rašymą apibūdintų sąvoka „ką mato tą rašo“, savo laiko ir buities reflektavimas šiandien mums tampa tiltu į tą kaimo realybę, kurią mes jau praradome. Žemaitės matytuose kaimo peizažuose buvo geriama, kai ką kankino noras pabėgti į kitą miestą, kitą šalį. Tarp socialinės realybės, kurią vėliau savais tikslais indoktrinavo sovietai, slėpėsi ir mitologinis pasaulio suvokimas, pajautimas. Čia žemė maitintoja, motina, kuri gimdo ir augina. Pati išauginusi 7 vaikus Žemaitė norėjo auginti ir savo skaitytojus. Apsigobusi sodietiška skara ji išvyko į pirmąjį moterų suvažiavimą Kaune (1907 m. rugsėjo 23–24 d.)
O, moters lietuvės! Jūs – saulė tautos!
Jūs mūsų geroji viltis!
Jums rūpi likimas, garbė Lietuvos,
Nes jums ji brangioji šalis!
Atvykot su geismu čia pasiteiraut,
Kur klabint, kur žengti pareis;
Kaip laisvę, lygybę jūs lyčiai išgaut,
Kokiais turit eiti keliais…
Tat sveikinam jumis, o dukters šalies! –
Pirmeivės tarp mūs seserų!
Kas jausmus išreikšti gal mūsų širdies
Dėl jūsų darbų taip gerų! <…>
(Iš Ksavero Vanagėlio suvažiavimui skirto pasveikinimo)
Žemaitės feminizmas pagal Dalią Čiočytę
„Sodietės vergės tėvų, vergės vyrų, ir sūnų“
(iš Žemaitės pranešimo 1907 m. Pirmojo lietuvių moterų suvažiavimo)
Skleidžiantis sufražizmo (feminizmo) idėjoms, Žemaitė įsiliejo į Pirmojo lietuvių moterų suvažiavimo gretas, kad galėtų paliudyti sodžiaus mergaičių skriaudas. Dalia Čiočytė (2009) straipsnyje trumpai apžvelgia vieną svarbesnių Žemaitės gyvenimų: solidarumą, kuris reiškėsi labdaryste, moters vaidmens reikšme jos kūryboje. Žemaitei nebuvo svetimos „galios“ sąvokos, žodinis pasipriešinimas patriarchatui. „Argi visuomet mes, moterys, taip ir būsime varžomos“ (Žemaitė. Raštai 2, Vilnius: Žara, 2001, p. 138). Kai kuriuose savo kūriniuose rašytoja bandė permąstyti nusistovėjusius moterų ir vyrų elgesio ir vaizdavimo kanonus, ypač Ievos ir Adomo vaidmenis. Nors šiandien feminizmas nestebina ir nešokiruoja visuomenės, bet XX a. pradžioje paprastos sodietės su skara kalbos palikdavo įspūdį. Žemaitė buvo ne tik sodietė-rašytoja – visų pirma ji buvo aistringa skaitytoja. Savo pasaulėjautą ji brandino ir įprasmino grožiniuose kūriniuose. Solidarumo, atjautos ir empatijos kupina Žemaitė kažkuo panaši į Olgos Tokarczuk „Jautrų pasakotoją“:
„Ar įmanomas toks pasakojimas, kuris išsilaisvintų iš nekomunikatyvaus „aš“ kalėjimo, atidengtų platesnį tikrovės lauką ir parodytų tarpusavio ryšius? Kuris gebėtų nutolti nuo išmindžioto akivaizdaus „visuotinai pripažintos nuomonės“ centro ir įstengtų pažvelgti į dalykus eks-centriškai, iš anapus centro?“
(publikuota Literatūra ir menas)
Žemaitės jausmai pagal Ramunę Bleizgienę
Ar Žemaitės pasakojimai galėtų būti laikomi eks-centriškais, iš anapus centro? Kai pasaulis skaldosi ir pykstasi, ar dar yra rašančių apie buvimą tarpe? Tokį jautrų pasakotoją mato O. Tokarszuk, panašiai į Žemaitę žvelgia ir literatūros tyrėja Ramunė Bleizgienė. Ji kalba apie jausminius ryšius Žemaitės kūryboje, kurie reiškiasi per gailestį personažams ir jų pasauliui. Rašytoja ilgisi kultūros kaip pasaulio tvarkos, o jos pasakojimuose rišamoji visos tvarkos medžiaga yra MEILĖ. „Meilė leidžia paklusti pasaulio tvarkai be prievartos (Bleizgienė p. 51).
„Norint kartais būtų oras tylus ir be jokio vėjo, miške visada girdėti kažkoks ūžimas, kaip kokia nepermatoma kalba arba nepaprasta daina, vienam linksma, o kitam liudna ir graudinga, bet kiekvienam siekianti giliausių paslėptinių širdies jausmų.“ (Žemaitė 1901: 25–26)
Žemaitės pasaulis pagal Bleizgienę susaistytas emociniais ryšiais ir vienas kito rūpesčiu. Jausmai čia cirkuliuoja, kaip nesustojanti tekėti upė.
Tekstas teka kaip upė
Žemaitės kūrybinis kelias prasidėjo pasiekus vidurio amžių (apie 50 metų). Ar tai buvo vidurio amžiaus krizės išeiga? Gal tekstas prasiveržė, kaip užtvenkta upė? Vaikai, buitis lenkė moterį prie žemės ir vos atradusi teksto jėgą ji negalėjo sustoti. Gal nebūtume girdėję ar skaitę Julijos kūrybos, bet ji pralaužė XIX–XX amžių sandūros vyro viešumo ir moters privatumo užtvanką. Atskiro dėmesio reikalauja ir Žemaitės egodokumentika, meilės laiškai Konstantinui Petrauskui, kurie per stebuklą nebuvo sunaikinti, nors to reikalavo pati laiškų autorė.
„[…] Mano grometas tuoj sudegink, būtinai reikalauju, nevaliok prie savęs.“
(Iš laiško K. Petrauskui, 1911 05 28, p. 202)
Jei savo autobiografijoje „Rytą giedra“ Žemaitė ne tokia atvira, tai laiškuose galime matyti ryškų jautrios, aistringos moters portretą. Tai moteris, kuri net bulvių laukuose galėjo skaityti knygas ir mintyse dėlioti būsimas grometas. Žinoma, Žemaitės įvaizdis apipintas daugybės stereotipų, nutylėjimų, kuriuos šiandien bandome pamatyti naujose formose. Jeigu mokyklos suole Žemaitės kūryba nerado kelio į jūsų širdis ir ta pilka kaimo realybė atbaidė, pabandykite pažvelgti į šią moterėlę su skarute kaip į ankstyvojo feminizmo ikoną. Nors ir lenkėsi prie žemės, ji nepabijojo kalbėti apie mamų, dukrų ir visų moterų teises, nepaisydama joms primestų vaidmenų. Užauginusi 7 vaikus, palaidojusi vyrą, Žemaitė ėmėsi ir viešo vaidmens, o į savo vėlai prasidėjusį kūrybinį kelią įpynė labai, labai daug jausmų…
Vietoj pabaigos
Sijono skvernuose, skarelės raštuose sutelpa visa vienos moters aistra. Gal žemiška, ūkiška, suskirdusiais pirštais, bet rašo kūniškai, apie tai, kas jau prarasta, kas sugriauta, apdulkėję, postmodernaus pasaulio užgožta. Ji pasirašo, kad nepamirštų, ji pasirašo, kad kitos išgirstų, pakeltų savo padurkas* nupurtytų sėlenas ir išeitų į viešuomenę, sukurtų Skaituomenę.
*padurkas: moterų marškinių ar sijono apatinė dalis, pridurkas: Stuomenys būdavo drobiniai, o padurkai pašukiniai. Po padurku laikyti (neduoti vyrui valios).
Šaltiniai:
Bleizgienė, R. (2016). Pasaulio ir asmens jausminiai ryšiai Žemaitės kūryboje. Folklore Studies/Tautosakos Darbai, 51.
Čiočytė, D. (2009). Žemaitės feminizmas. Literatūra, 51(1), 49–56.
Daujotytė, V. (2014). Prigimtoji žemėjauta Žemaitės kūryboje. Liaudies kultūra, 4, 1–18.
Ruseckaitė, A. (2017). Rašytojos Žemaitės (meninė) gyvenimo rekonstrukcija remiantis archyvalijomis. Bibliotheca Lituana, 4, 171–180.
