Walter van de Leur „Jazz and Death: Reception, Rituals and Representations“
„Jazz and Death: Reception, Rituals, and Representations“ kritiškai nagrinėja įvairias sudėtingas džiazo ir mirties sąveikas. Knygoje aptariamos Naujojo Orleano „džiazo laidotuvės“, džiazo muzikantų pabaigos įrašai, džiazo paminklai bei pačios muzikos numanoma mirtimi. Autorius analizuoja, kaip gerbėjai, kritikai, žurnalistai, istorikai, rašytojai, žiniasklaida ir muzikantai papasakojo, mitologizavo ir perdavė šias istorijas.
Knygoje iškeliama klausimas, kas sukelia džiazo pasaulio susižavėjimą savo mirtimis ir ką tai sako apie tai, kaip mūsų kultūra žiūri į džiazą ir jo praktikus. Autorius taip pat svarsto, ar džiazas yra fatališka kultūra. Pasakojimai apie džiazą ir mirtį nušviečia, kaip suvokiama muzika ir jos kūrėjai.
Džiazo muzikantų istorijos dažnai atskleidžia skirtingus atspalvius – nuo tragiško, nesuprasto genialumo iki supratimo, kad virtuoziškumas turi savo kainą. Tačiau daugelis šių pasakojimų yra linkę įamžinti lyčių ir rasinius stereotipus, kurie buvo džiazo istorijos dalis.
Galų gale, idėjos, apimančios džiazą ir mirtį, padeda publikai rasti prasmę sudėtingoje muzikinėje praktikoje ir susidoroti su savo gerbiamų muzikos herojų mirtimi bei galbūt su savo mirtingumu.