Teatro navigacija: kas ten? : parodos katalogas = Theater navigation: what’s out there? / sudarytoja ir teksto autorė Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė
Knygoje pristatomas pasirengimas „Prahos kvadrienalei 2023“ (PQ) ir nacionalinę ekspoziciją atstovaujančios dailininkės: Sigita Šimkūnaitė, Julija Skuratova, Neringa Keršulytė, Birutė Ukrinaitė, Barbora Šulniūtė ir Laura Luišaitytė.(projekto meno vadovė – menotyrininkė Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė).
Lietuvos paviljono ekspozicija rėmėsi spektaklių perkėlimo iš scenos į gamtą tradicija, neribojančia žiūrovų srauto, jų dalyvavimo spektaklyje, leidžiančia pasirinkti stebėjimo vietą ir pažvelgti į pasakojimą per gamtos prizmę. Svarstant nūdienos žmonijos ar tautos išlikimo klausimus, buvo atsigręžta į archajinį baltų ženklą – krikštą, kuris, susiformavęs iš pirmųjų baltų apeigų, turi ir kitų reikšmių: tai ir antkapinis paminklas, ir sakramentas nuplaunant nuodėmes, priimant naują tikėjimą. Plati simbolio reikšmė leido jungti laiko ir erdvės aspektus, sakralizuojant kūrybos procesą, atskleidžiant pagarbą praeičiai, atminties reikšmę ateičiai ir grėsmių provokuojamą mirusio pasaulio ateities viziją.
Prahoje eksponuotų krikštų kompozicija pakartota 7 kartus, nes daugelyje kultūrų šis skaičius simbolizuoja išmintį, ieškojimus ir atradimus.
Taip pat jis turi religinę konotaciją – pasaulio sukūrimą per 7 dienas arba slenkstį tarp pradžios ir pabaigos, kuriant vis besitęsiantį cikliškumą. Instaliacijoje integruotos 7-ių atviroje erdvėje rodytų spektaklių fragmentuotos videodokumentacijos: S. Šimkūnaitės scenografijos – Klaipėdos elinge atliktai R. Vagnerio operai „Skrajojantis Olandas“ (2020, rež. D. Abaris, G. Šeduikis; kost. dail. S. Straukaitė, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras) ir Kuršių mariose vykusiam šokio spektakliui „Laikas nė(e)rimui“ (2021, rež. choreografė. A. Šeiko, Šeiko šokio teatras); B. Ukrinaitės scenografija A. Dvoržako operai „Undinė“ (2022, rež. G. Padegimas, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras), Neringos Keršulytės – J. Jukonytės „Apie pasaulį“ (2022, rež. J. Jukonytė, Vilniaus teatras „Lėlė“), Lauros Luišaitytės – R. Schimmelpfennigo „Idomenėjas“ (2021, rež. A. Jankevičius, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras), Julijos Skuratovos – N. Indriūnaitės „Raudonoji knyga“ (2019, rež. E. Piotrowska, Vilniaus teatras „Lėlė“), Barboros Šulniūtės – A. Špilevoj „12 gramų į šiaurę“ (2019, rež. A. Špilevoj, Valstybinis Vilniaus Mažasis teatras).
Veidrodiniai didžiulių stilizuotų krikštų kamienai kvietė žvelgti į tikrovę giliau arba anapus supančios realybės. Seniau veidrodis laikytas turinčiu maginių galių, sietas su kūryba ir tarpininko tarp praeities ir dabarties, tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių vaidmeniu. Aplinką ir patį kūrinio stebėtoją reflektuojantis krikštų fasadas, daugindamas atvaizdus ir sutirštindamas tikrovę, tarsi suartino šias skirtingas plotmes, pabrėždamas nevienalyčio laiko, praeities ir dabarties ryšį, gimimo ir mirties artimumą.