Rasa Vasinauskaitė „(Ne)pilkoji zona Lietuvių teatro kritika 1920–1980“
Knygoje apžvelgiamas profesionalios lietuvių teatro kritikos formavimasis, kurį autorė pirmiausia sieja su poetu, dramaturgu ir kritiku Baliu Sruoga (1896–1947). Be gausaus rašytinio palikimo – tekstų apie lietuviškuosius vakarus, spektaklių recenzijų, analitinių straipsnių ir jo organizuoto Teatro seminaro (1926–1943), Sruoga vienas pirmųjų prabilo ir apie kritikos institucijos bei metodologinio rengimo poreikį. Vis dėlto R. Vasinauskaitė neapsiriboja vien šia autoritetinga asmenybe. Siekia patyrinėti kas be Sruogos sudarė tarpukario profesionalaus lietuvių teatro kritikos lauką. Kokius uždavinius ir kaip sprendė po skirtingus laikraščius ir žurnalus išsibarstę straipsnių autoriai. Toliau šis tyrimas išsiplečia iki vokiečių ir sovietų okupacijos, nes joje ne tik atsidūrė kai kurie Sruogos mokiniai, bet per okupuotos Lietuvos laikotarpius vėl buvo rašoma „nauja“ teatro istorija, iškreipianti ir ją, ir pačios kritikos sampratą.
Kitas autorės tyrimų laukas – moterys kritikės. Tarp pradininkių pirmiausia minimos Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė ir Ona Pleirytė-Puidienė. Pastebima, kad jų XX a. 2–3 dešimtmečių spektaklių recenzijos, teatro raidos refleksija ir kūryba savaip susišaukia su nuo 7-ojo dešimtmečio kritikių darbais. Savo išsamiomis įžvalgomis knyga galėtų sudominti ne tik teatro žmones, – visada prasminga atsigręžti į savo šalies teatro istoriją, atverti jos įvairialypius klodus, pabandyti persiimti ne tik skaitytojo, bet ir kultūros tyrėjo pozicija.