Elvyra Markevičiūtė „Jacques Toja – gražiosios iliuzijos ambasadorius = Jacques Toja – ambassadeur de la belle illusion“
Jacques‘o Toja kūrybos ir populiarumo pikas apima 1960–1980 metus. Kai geležinė uždanga blokavo bet kokį sąlytį su aktoriaus kūryba scenoje, o vaidmenys kine ribojosi personažais iš sovietmečio kino teatrus pasiekusių Bernardo Borderie ekranizacijų. Tuometiniai žiūrovai galėjo pamatyti šio režisieriaus „apsiausto ir špagos“ filmus pagal Alexandre‘o Dumas tėvo Tris muškietininkus (I serija Karalienės karuliai, II serija – Miledi kerštas, 1961), kur Toja suvaidino Aramį. Taip pat sagą apie Anželiką (Anželika – angelų markizė, 1964; Puikioji Anželika, Anželika ir karalius, abu 1965) pagal Anne ir Serge Golon‘ų romanus, kurioje Toja įkūnijo Karalių Saulę Liudviką XIV-ąjį. Šiuose filmuose vaidinę aktoriai vargu ar numanė, kiek džiaugsmo suteikė sovietmečio žiūrovams. Mirtinai išsiilgusiems romantikos, elegancijos, gražių veidų, kostiumų ir manierų. Kiek kartų rodytų Tris muškietininkus, o vėliau Anželiką, prie kasų visada nusidriekdavo milžiniškos eilės.
Utriruojant galima pasakyti, kad Toja suvaidinti Aramio ir Karaliaus Saulės vaidmenys pelnė jam tokį populiarumą. Jog jis būtų galėjęs ilsėtis ant laurų visą likusį gyvenimą, liūliuojamas iki galo išpildytos aktorinės misijos pojūčio. Tačiau jo kūrybos bagažą sudaro apie 130 vaidmenų Comédie-Française teatro scenoje ir daugiau kaip 20 vaidmenų įvairiuose prancūzų kino ir televizijos filmuose. Administracinė veikla šio teatro generalinio direktoriaus poste, transformacijas patyrusio, bet iki šiol gyvuojančio Teatro rėmimo fondo steigimas…
Knyga atspindi ne tik faktų inspiruotas išvadas, bet ir paieškų specifiką, priartina įvykius įtakojusias realijas. Atskleidžia ne vieną mažai tyrinėtą ar Lietuvoje visai nežinomą seniausio prancūzų teatro istorijos puslapį. Joje pristatoma visą eilė kūrybingų bei įdomių asmenybių, siekiama parodyti unikalų dvasinį Toja indėlį bei nuopelnus teatrui. Šio aktoriaus vaidmenų ir asmenybės paskleistas magnetizmas padėdavo žiūrovams nors trumpam atitrūkti nuo žemiškos būties, pasigrožėti miražais, įsileisti į pasąmonę patrauklius fantomus. Būtent tokių žmonių, kuriuos galima įvardinti gražiosios iliuzijos ambasadoriais, charizmos dėka ir gimė daugybę širdžių pavergusi pačios Prancūzijos legenda.