Dominic Lash „The Cinema of Disorientation : Inviting Confusions“
Šioje knygoje autorius analizuoja dezorientacijos ir sumaišties būsenas, jų teorinius atgarsius šiuolaikiniame naratyviniame filme ir tarpusavio ryšio įtaką filmo žiūrovui. Kritikos forma yra lanksti ir jautri, prisitaikanti prie aptariamo filmo reikalavimų, tačiau nevengianti metodikos. Autorius nubrėžia retorinės kalbos figūras, tokią kaip metalepsis, ir jos vartojimo sampratos istoriją bei teoriją, siūlančias daugybę tolesnių kino tyrimų galimybių. Kritiškai aptariamas labai platų tekstų spektras kino kritikoje, kino teorijoje, filosofijoje ir už jos ribų. Naratyviniai filmai gali būti labai painūs ir klaidinantys. O ši knyga nesiūlo patikimų būdų painiavos išvengimui ar neteigia, kad dezorientacija visada yra dorybė. Autoriaus nuomone, geriausias būdas susitaikyti su mus supančia painiava yra atidžiai pažvelgti į tai, kas ir kodėl klaidina.
Šios knygos centre yra originalūs keturių svarbių filmų vertinimai: Davido Lyncho „Vidaus imperija” („Inland Empire“, 2006), Leoso Caraxo „Šventieji varikliai” („Holy Motors“, 2012), Pedro Costaso „Išskirtinė jaunystė” („Colossal Youth“, 2006) ir Jeano-Luco Godardo „Sudie, kalba” („Goodye to Language“, 2014). Šis leidinys yra kritiškai ir teoriškai drąsi knyga, tirianti, kaip mes pajėgiame arba nesugebame nusiteikti filmo atžvilgiu ir ką galime atrasti tai darydami. Tai yra vertingas išteklius tiems, kurie nori giliau suprasti kino kūrinius ir jų poveikį žiūrovui.