Aelita Ambrulevičiūtė, Marija Drėmaitė, Giedrė Polkaitė-Petkevičienė „Vilniaus gyvenamosios infrastruktūros modernėjimas ir miesto plėtra 1870–1940 metais“
Knygoje 1870–1940 m. Vilniaus miesto kaita pristatoma analizuojant pokyčius gyvenamojoje aplinkoje ir miestiečių buityje. Šiuo laikotarpiu Vilniaus, kaip ir kitų Europos miestų, gyvenamosios infrastruktūros modernėjimą lėmė miesto plėtra, didėjanti tarša, gyventojų skaičiaus augimas ir sanitarinius reikalavimus atitinkančio būsto trūkumas. Kad pagerėtų gyvenimo kokybė mieste, reikėjo atnaujinti sanitarinę, sykiu ir gyvenamąją infrastruktūrą. Būtent modernių buitinių patogumų siekis miesto plėtros laikotarpiu lėmė inžinerinių tinklų modernizavimą ir urbanistinio planavimo (zonavimo) pokyčius. Atliktas tyrimas atskleidė Vilniaus, kaip inžinerinio, urbanistinio ir architektūrinio darinio, paveikslą ir jame buvusią būsto įvairovę. Leidinyje „Vilniaus gyvenamosios infrastruktūros modernėjimas ir miesto plėtra 1870–1940 metais“ pristatyti skirtingi miesto gyvenamosios infrastruktūros ir būsto tipai, formos ir kvartalų modernizavimo procesai, aiškinamasi, kaip keitėsi komforto standartai, populiarėjant modernizmo ir funkcionalizmo idėjoms. Prijungus priemiesčius, 1870 – 1940 m. Vilniaus miesto teritorija išsiplėtė daugiau kaip dešimt kartų. Modernūs buitiniai patogumai: apšvietimas (nuo 1864 m.), vandentiekis ir kanalizacija (magistraliniai tinklai nuo 1912 m.) išplito iš miesto centro į pakraščius. Centrinis šildymas nebuvo paplitęs, vyravo būstai šildomi krosnimis. Tarpukario Vilniaus namų statybos srityje nebuvo tos dinamikos, kuri būdinga augantiems miestams, nepaplito daugiabučių statyba, dominavo racionalaus plano keliabučiai, nes valstybės rytų pakraščio miestui buvo sunku konkuruoti su sostine ir kitais centrinės Lenkijos miestais.