Informacija
iBiblioteka
DUK

Sociologijos skrynelė. Trokštame to, ko trokšta kiti

Sociologijos skrynelė. Trokštame to, ko trokšta kiti

Žmogus yra tokia būtybė, kuri nežino, ko trokšti, dėl to žvalgosi į kitus, kad apsispręstų. Mes trokštame to, ko trokšta kiti, nes mėgdžiojame jų troškimus. (R. Girardas)

Yra tokia teorija, kuri teigia, kad žmonės neturi jokių savų, unikalių ir individualių troškimų. Ji siejama su George‘o Herberto Meado asmens savimonės teorija, teigiančia, kad žmonės suvokia save per santykį su kitais ir identifikuoja save su nuostatų ir vaidmenų visuma, kurią palaiko aplinkiniai. Populiarus 2000 metų Roberto Zemeckio filmas „Prarastasis“ (angl. Cast Away) pasakoja apie bendrovės „FedEx“ darbuotoją, po lėktuvo katastrofos atsidūrusį negyvenamoje saloje ir joje praleidusį ketverius vienatvės metus. Keleri tokie metai suaugusiam žmogui, tarsi iš praeito gyvenimo tebeprisimenančiam savo tapatybę, artimuosius, pomėgius, profesiją, poreikius ir svajones, nėra pakankamas laikas, kad šie dalykai visiškai išsitrintų iš atminties dėl to, kad nėra su kuo ir kaip pasitikrinti jų tikrumo. Tačiau toks ilgas buvimas socialinėje izoliacijoje gali nemenkai sujaukti žmogaus mintis apie tai, kas jis yra, ko nori, trokšta ir apie ką svajoja. Minėtame filme yra akcentuojama būtinybė turėti kitą šalia – kad ir kamuolio Vilsono pavidalu, siekiant ne tik suvaidinti neegzistuojantį socialinį gyvenimą, bet ir susivokti savyje bei savuose troškimuose. Labai tikėtina, kad vienatvėje ir socialinėje izoliacijoje praleidęs ilgus dešimtmečius žmogus prarastų gebėjimą norėti daugiau nei instinktyviai nori jo kūnas, taptų veikiau gyvūnų, ne žmonių pasaulio atstovu. Taigi mokslininkams, visuomenininkams ar smalsiesiems, besidomintiems žmogaus, visuomenės ir socialumo temomis, neretai kyla klausimai, kaip ir kokiu būdu formuojasi žmonių troškimai? Kodėl norime daugiau, nei mums iš tiesų reikia? Ar galime individualiai slopinti savo lūkesčius ir norus, kai kolektyviniu būdu nuolat juos auginame ir skatiname? Į šiuos klausimus pamėginsiu atsakyti pasitelkdama mimetinio troškimo teoriją, kuri drąsiai teigia, kad žmogus neturi jokių individualių norų, o tik tuos, kurie kyla iš santykio su kitais žmonėmis.

Terminas mimetinis yra kilęs iš graikiško žodžio mimēsis, reiškiančio imitaciją arba mėgdžiojimą. Sociologijoje jis reiškia žmonių ar jų grupių elgesio, nuostatų, emocijų raiškos, kalbėsenos ar kitų kultūrinių artefaktų kopijavimą. Toks elgesys yra esminis žmonių socialinės sąveikos ir mokymosi aspektas, nes žmonės mokosi stebėdami ir mėgdžiodami kitus. Dėl šios priežasties turime tokius posakius kaip kad obelis nuo obels netoli terieda, vaikai yra savo tėvų atspindys ar norint suprasti vaikų elgesį, tereikia pažvelgti į suaugusiuosius. Procesas, kurio metu žmonės mokosi stebėdami kitus, yra vadinamas socialiniu mokymusi, kurį labai plačiai tyrinėjo tiek psichologai, tiek sociologai bei kitų mokslo sričių atstovai. Vis tik mimetinis elgesys yra ne tik socialinio mokymosi pagrindas, bet ir žmogiškų lūkesčių bei santykių pamatas.

Mimetinės teorijos pradininkas yra prancūzų mokslininkas René Noëlis Théophile‘is Girardas (1923–2015). Jo teorija labai išpopuliarėjo XX a. pabaigoje, o didelį teorijos populiarumą lėmė jos tarpdiscipliniškumas bei pritaikomumas, nes ji kūrybingai apjungė sociologijos, antropologijos, psichologijos, religijotyros, istorijos ir filosofijos mokslų sritis bei pasitarnavo siekiant geriau suprasti smurto ir konfliktų kilmę, pasiūlė naujas religinių tekstų interpretavimo galimybes, suteikė kritinį pagrindą analizuoti vartotojiškumą, žiniasklaidą, įžymybių garbinimą ir kitus su modernybe susijusius reiškinius. Taip pat ši teorija savo įžvalgomis prisidėjo prie plačios filosofinės diskusijos apie žmogaus prigimties, moralės, tapatybės, prasmės ir tikrovės klausimus. Nepaisant mimetinės teorijos universalumo ir tarpdiscipliniškumo, ji susilaukė ir vis dar susilaukia nemažai kritikos iš įvairių mokslininkų dėl žmonių elgesio supaprastinimo, empirinių įrodymų trūkumo, polinkio akcentuoti neigiamus socialinio elgesio aspektus ir normatyvinių prielaidų formulavimo apie žmogaus ir visuomenės pamatą. Taigi skaitant šį tekstą reikėtų prisiminti, kad ši teorija, kaip ir dauguma kitų, nors ir labai patraukli norint paaiškinti sudėtingus socialinius procesus, bet turi savų ribotumų ir juos reikėtų įvertinti.

Svarbiausia R. Girardo teorijos sąvoka yra mimetinis troškimas, kuris reiškia, kad žmonės puoselėja norus, svajones, lūkesčius ir pageidavimus ne tiek dėl savo individualių poreikių ar unikalumo, kiek mėgdžiodami kitų žmonių troškimus. Siekdamas geriau suprasti mimetinio troškimo veikimo principą, Girardas nagrinėjo įvairius socialinius bei kultūrinius reiškinius, tokius kaip atpirkimo ožio praktikos, smurtas, konkurencija, imitacija religiniuose ritualuose bei mituose. Remdamasis šiais stebėjimais jis teigė, kad mimetinis troškimas yra daugelio socialinių reiškinių pagrindas ir yra labai svarbus siekiant suprasti žmonių elgesio dinamiką. Kiti mokslininkai – Jeanas-Michelis Oughourlianas, Wolfgangas Palaveras, James‘as G. Williamsas, Markas Anspachas – savo tyrimuose neretai remiasi mimetine teorija bei jungia ją su įvairiomis mokslo perspektyvomis mėgindami paaiškinti, kaip mimetinis elgesys prisideda prie tapatybės, socialinių normų, gyvenimo būdų formavimosi, kokį poveikį imitacija daro individualiai ir kolektyvinei elgsenai.

Bendrai manoma, kad mimetinis elgesys yra įprastas ir kasdienis žmonių bendravimo aspektas – juo gali būti grindžiamas gyvenimo normų, standartų bei kitų priimtinų socialinių artefaktų įtvirtinimas visuomenėje. Tačiau pasitaiko atvejų, kai mimetinis elgesys reiškiasi netikėtais, o kartais ir pavojingais būdais. Pavyzdžiui, įvairūs tyrimai rodo, kad tam tikrose situacijose žmonės, reaguodami į kolektyvines emocijas, gali susitapatinti su jomis ir pradėti elgtis taip, kaip elgiasi dauguma. Tokiais atvejais minioje iš niekur nieko gali pradėti plisti masinė panika, isterija, smurtas ar užkrečiamas juokas, nors aiškios ir akivaizdžios priežasties tokiam elgesiui nėra. Ne veltui Philippas Claudelis knygoje „Brodekas“ vaizdingai ir sykiu su siaubu rašė: „Jau senai vengiu minių. Šalinuosi jų. Žinau, viskas ar beveik viskas prasidėjo nuo jų. Noriu pasakyti: blogis, karas ar visi tie Kazerskwirs, atsivėrę daugelio žmonių galvose.<…>. Tiesa yra tai, kad minia jau savaime yra pabaisa. Ji pati sukuria save – milžinišką kūną, sudarytą iš daugybės kitų sąmoningų kūnų. Ir dar žinau, kad laimingos minios nebūna. Kad nėra taikios minios. Ir net už juoko, šypsenų, muzikos, refrenų slypi kraujas, kuris užverda, kuris nerimsta, kunkuliuoja ir eina iš proto taip šėldamas, įtrauktas į savo paties verpetą.“

Minios efektas gali persikelti ir į virtualų pasaulį. Didelį susirūpinimą įvairių sričių specialistams kelia socialiniuose tinkluose plintantys įvairūs iššūkiai – laižyti durų rankenas ar tualetų dangčius lėktuvuose, depiliaciniu vašku padengti visą veidą (įskaitant akis, nosies ertmes, antakius), su dilde smailinti dantis arba nagų klijais prisiklijuoti iltis imituojant vampyrus, su stipriais klijais sulipinti plaukus, daryti rizikingas nuotraukas, įsitraukti į pavojingus žaidimus ir masines kibernetines patyčias, rizikuoti savo sveikata bei gyvybe, pavyzdžiui, valgyti per daug maisto, jį maišyti su nuodingomis medžiagomis, kukurūzo burbuolę valgyti nuo besisukančio grąžto, užvertus galvą tiesiai į burną pilti sausus pusryčius ir pieną. Pastebima, kad tokie iššūkiai susilaukia labai daug dėmesio socialiniuose tinkluose, tačiau dažnai sukelia nelaimes – gydytojams vis dažniau tenka chirurgiškai šalinti pasekmes, gydyti sunkius kūno sužalojimus, apsinuodijimus ar konstatuoti mirtį, o policijos pareigūnams tenka kovoti su kibernetiniais nusikaltimais bei patyčiomis. Remiantis mimetine teorija galima daryti prielaidą, kad žmonės kopijuoja ekstravagantišką, pavojingą elgesį siekdami kitų pripažinimo ir dėmesio – tų pačių dalykų, kuriuos tokiu pat būdu pasiekė iniciatyvą ar iššūkį išpopuliarinęs žmogus.

Mimetinis elgesys pastebimas ir tyrinėjant ritualus įvairiose kulto bendruomenėse. Tam tikrais atvejais tokių bendruomenių veikla gali atrodyti tik keista ir neįprasta, tačiau kraštutiniais atvejais ji gali būti nusikalstama ir žalinga (pvz. kraujomaiša, žalojantys inicijavimo, kaltės išpirkimo ar aukojimo ritualai). Manoma, kad įvairų ritualinį elgesį taip pat veikia mimetinė dinamika grupėje, kai asmenys mėgdžioja charizmatiškų lyderių ar įtakingų narių veiksmus ir įsitikinimus, bet per daug neįsigilina į tokių veiksmų moralumą, tikslingumą ar pasekmes.

Galiausiai vienas iš labiausiai gluminančių neigiamo mimetinio elgesio pavyzdžių yra nusikaltimų kopijavimas (angl. copycat). Kriminologijoje nusikaltimų mėgdžiotojais yra vadinami asmenys, kurie atkartoja jau įvykdytą nusikaltimą. Mimetinis elgesys yra būdingas tokiems nusikaltimų tipams, kurie yra sensacingi, sulaukia didelio žiniasklaidos, visuomenės, rašytojų ir filmų kūrėjų dėmesio. Pastebėta, kad gana dažna šaudynių mokyklose, serijinių žudynių, bankų apiplėšimų, padegimų ar teroristinių aktų inspiracija glūdi praeityje įvykdytuose nusikaltimuose.

Mimetinė teorija, nors ir ne visa apimanti, tačiau yra gana tinkama siekiant suprasti ir paaiškinti vartotojiškos visuomenės ypatumus. Pavyzdžiui, svarbus vartotojiškos elgsenos bruožas yra socialinis palyginimas, kai žmonės savo gyvenimo būdą, išvaizdą, profesiją, pasiekimus, drabužius, galimybes, turtą lygina su kitų. Suprasdami lyginimosi su kitais svarbą ir svorį rinkodaros specialistai konstruoja siektinus idealus, kurie skatina žmones mėgdžioti reklamose vaizduojamą gyvenimo būdą. Dėl mimetinių troškimų stimuliavimo gana sparčiai išpopuliarėja įvairios tendencijos, aspiracijos, siektini įvaizdžiai, produktai, paslaugos, socialinio pripažinimo simboliai, nes žmonės kopijuoja vieni kitus ir yra linkę elgtis panašiai. Taigi reklamos strategijose dažnai yra pasitelkiama mimetinės teorijos logika sąmoningai tikintis paveikti žmonių norus, auginti esamus ar kurti naujus vartojimo poreikius bei tokiu būdu išlaikyti žmones nesibaigiančiame vartojimo cikle. Mimetinės teorijos principų adaptavimą galima atpažinti analizuojant tokius rinkodaros triukus, kai: 1) yra pasitelkiamas socialinio įrodymo motyvas (teigiami vartotojų atsiliepimai apie produktą ar paslaugą bei gerų patirčių išryškinimas); 2) naudojama įtakos turinčių asmenų (influencerių) kuriama reklama, kurioje prekės objektas susiejamas su nuomonės formuotojo (-os) žinomumu, galia ir gyvenimo būdu; 3) kuriamas nepilnavertiškumo, nelaimingumo ir nepakankamumo jausmas bei žadama, kad tai pasikeis įsigijus tam tikrą produktą ar paslaugą. Ypač dažna strategija, kuri taip pat remiasi mimetiniu troškimu, yra baimė praleisti progą (angl. FOMO – fear of missing out). Ši strategija kuria skubos ar stygiaus jausmą, pabrėžia ribotą prieinamumą prie reklamuojamo objekto ir taip skatina nepraleisti galimybių, kuriomis galimai pasinaudos kiti. Šį skubinimo ir deficito jausmą galima patirti, kai tenka naudotis tokiomis svetainėmis kaip „Booking“ ar „Ryanair“ – jose yra konstruojamas įspūdis, kad būsto nuomos pasiūla ieškomoje vietovėje labai sparčiai mažėja, lėktuvo bilietus tuoj išpirks ir sėdimas vietas lėktuve rezervuos kiti. Panašiu principu veikia ir kitos internetinės parduotuvės bei aukcionai.

Gyvendami pusiau realiuose, pusiau virtualiuose pasauliuose žmonės neišvengiamai susiduria su milžinišku socialinių medijų poveikiu jų kasdieniam gyvenimui. Pastebima, kad socialiniai tinklai bei medijos labai paveikė mimetinius troškimus – juos suintensyvino, išaugino, padaugino ir išdidino. Internetu ir socialiniais tinklais informacija sklinda greičiau ir per trumpą laiką pasiekia vis daugiau žmonių, o tai palengvina įvairių tendencijų sklaidą bei įsitvirtinimą pasaulyje. Be to, socialinės medijos veikia kaip platformos, kuriose ieškoma patvirtinimo ir dėmesio, jose realiuoju laiku galima stebėti kitus, bendrauti ir mėgdžioti kitų elgesį bei pomėgius ir kartu sulaukti reakcijų į savo veiklą. Vis tik nuolatinė galimybė ekrane eksponuoti savo bei stebėti kitų žmonių gyvenimus ir tokiu būdu stimuliuoti įvairius lūkesčius visuomenėje neišvengiamai atneša nemažai įtampų – sukelia stiprius neteisybės, nelygybės pojūčius, nepakankamumo ir nepilnavertiškumo jausmus, kursto pavydą, sukuria daug nereikalingų poreikių, kuriuos visomis išgalėmis siekiama įgyvendinti. Jei seniau žmonės galėjo lyginti save ir savo gyvenimo būdą su fiziškai sutinkamais draugais, kaimynais ar miestelio gyventojais, tai šiandien jie gali save lyginti su labai žymiais ir pasiturinčiais žmonėmis, gyvenančiais prabangiuose didmiesčių dangoraižiuose ar vilose Majamyje. Kita vertus, socialiniai tinklai ir virtuali realybė demonstruoja ne tik tai, kas tikra, bet ir kuria bei pardavinėja iliuziją, kursto nepasiekiamus bei neįgyvendinamus idealus, ir taip žmonės įstringa nesibaigiančiuose tobulumo siekiuose. Visi šie procesai pakeitė mimetinės elgsenos kraštovaizdį iš esmės – padidino jo aprėptį, išplėtė mastą ir sustiprino poveikį visuomenei. Šiandienos technologiniai sprendimai ir medijos leidžia palaikyti, padauginti ir užauginti įvairius žmonių poreikius bei paskatinti gausesnes ir nebūtinai racionalias bei prasmingas vartojimo praktikas. Viena vertus, šios praktikos formuoja žmonių suvokimą apie tai, kas yra visavertis (pripažintas) gyvenimas, ir stiprina įsitikinimą, kad laimę, sėkmę ir pasitenkinimą galima pasiekti įsigijus tam tikrų materialinių gėrybių ir statusų. Kita vertus, jos nuolatos gausina troškimų sąrašą ir taip savotiškai prisideda prie nenutrūkstamo vartojimo ir nelaimingumo bei nepakankamumo jausmo kurstymo, kuris kyla iš negalėjimo aprėpti visko, ką siūlo rinka. Siekis neatsilikti nuo kolektyviškai kuriamų ir palaikomų lūkesčių, materialinių gėrybių kaupimas bei neišsenkamo malonumo paieškos gali lemti perteklinio vartojimo, psichologinių, aplinkosauginių problemų bei socialinės nelygybės augimą.

Tad kyla klausimas, kaip reikėtų keisti nebūtino vartojimo, perteklinės orientacijos į materialius dalykus, nuolatinio nepasitenkinimo savimi jausmus, jei esame linkę į mimetinį elgesį, o rinkodara, technologijos ir šiuolaikinės medijos pastoviai stimuliuoja mūsų poreikius ir troškimus? Nors paprasto ir vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą nėra, tačiau galima manyti, kad „trokšti mažiau ir vartoti mažiau“ bei tokiu būdu skatinti tvaresnį ir labiau subalansuotą su aplinkosaugine ir socialine gerove gyvenimo būdą greičiausiai turėtų būti kolektyvinio, o ne individualaus veiksmo užduotis. Galbūt siekiant spręsti neigiamas mimetinio troškimo pasekmes reikėtų sukurti daugiau teigiamų tokio elgesio išdavų, pavyzdžiui, kolektyvinėmis pastangomis masiškiau ir sąmoningiau skatinti alternatyvias gerovės, „sėkmingų“ gyvenimų, buvimo žmogumi, užimtumo, tvarumo, vartojimo, socialinių ryšių, grožio, kūniškumo, jaunystės, suaugystės, senatvės ar rūpesčio kitais galimybes. Tik ar tai įmanoma įgyvendinti vadovaujantis tokiu mąstymo modeliu, kuris ir sukūrė godaus vartojimo, lūkesčių akseleravimo, didėjančių poreikių ir socialinės nelygybės augimo problemas? O jei pripažinsime, kad reikia visiškai kitokios mąstymo ir vertybinės paradigmos, norint mums, kaip visuomenei, pasikeisti, kas gi bus tie vedliai ar vedlės, kurie (-ios) naująją paradigmą suformuos, perduos ir įtvirtins visuomenėje? Tai – retorinis klausimas, leidžiantis suprasti, kad lengvo atsakymo, o juolab sprendimo, siekiant keisti mūsų visuomenės kryptį, nėra. Bet juk viskas prasideda nuo vizijos. Tik ar mes, kaip žmonija, ją turime?

Tekstą parengė Ieva Dryžaitė

Tekstą redagavo Kotryna Zaveckaitė

Literatūra:
1. Adams, R., & Girard, R. (1993). Violence, Difference, Sacrifice: A Conversation with René Girard. Religion & Literature, 25(2), 9–33. http://www.jstor.org/stable/40059554
2. Anspach, Mark R. (2017). Vengeance in Reverse: The Tangled Loops of Violence, Myth, and Madness (Studies in Violence, Mimesis & Culture). Michigan State University Press; 1st edition (June 1, 2017)
3. Antonello, P., & Gifford, P. (Eds.). (2015). How We Became Human: Mimetic Theory and the Science of Evolutionary Origins. Michigan State University Press. http://www.jstor.org/stable/10.14321/j.ctt16t8zc8
4. Brooke, R. (2000). René Girard and the Dynamics of Imitation, Scapegoating, and Renunciative Identification: A Response to Richard Boyd. JAC, 20(1), 167–176. http://www.jstor.org/stable/20866304
5. Claudel, P. (2018). Brodekas. Baltos lankos.
6. Garrels, S. R. (Ed.). (2011). Mimesis and Science: Empirical Research on Imitation and the Mimetic Theory of Culture and Religion. Michigan State University Press. https://doi.org/10.14321/j.ctt7zt5kb
7. Girard, R., & Merrill, T. C. (2014). When These Things Begin: Conversations with Michel Treguer. Michigan State University Press. http://www.jstor.org/stable/10.14321/j.ctt7zt8j6
8. Mead, G.H. (1962) Mind Self and Society. The University of Chicago Press, Chicago.
9. Oughourlian, J.-M., & Webb, E. (2010). The Genesis of Desire. Michigan State University Press. http://www.jstor.org/stable/10.14321/j.ctt7zt5s7
10. Palaver, W., & Borrud, G. (2013). René Girard’s Mimetic Theory. Michigan State University Press. http://www.jstor.org/stable/10.14321/j.ctt7zt8kp
11. https://mimetictheory.com/ Žiūrėta 2024-03-12.
12. https://violenceandreligion.com/mimetic-theory/ Žiūrėta 2024-03-12.