Susvetimėjimo tematika šiuolaikinėje visuomenėje yra labai aktuali ir populiari, nes ji iš dalies gali paaiškinti nemažai kylančių krizių – santykių, lojalumo, nuoseklumo, užimtumo, prasmės, tapatumo, skubėjimo ar politikos. Ši tema žmones jaudino ir seniau. Šiame tekste retsykiais nusikelsite į XIX a. ar XX a., kai įvairūs autoriai jau samprotavo apie susvetimėjimą analizuodami tų laikų chaotišką socialinę kaitą, kurią labai paskatino sparti industrializacija ir urbanizacija. Įdomu tai, kad jų pamąstymuose galima įžvelgti daug praeities panašumų, lyginant su dabartimi. Pavyzdžiui ir tuometinėms, ir dabartinėms sparčiai besikeičiančioms visuomenėms yra būdinga anomija, paramos tinklų sutrūkinėjimas dėl išaugusio žmonių mobilumo, greitėjančio laiko sukeliamas nuovargis, socialinė nelygybė. Skaitydama praeityje gimusius tekstus svarstau, ar tuo laiku gyvenę autoriai tik reflektavo tuometinę visuomenę, kurioje patys gyveno, ar nujautė, numatė bei įsivaizdavo tai, kas gali nutikti ateityje? O gal per keletą šimtmečių žmonija iš esmės pasikeitė labai nedaug? Galbūt atsiradus dideliems miestams, išaugus atstumams tarp žmonių, suintensyvėjus darbo ir kitų procesų fragmentacijai bei vartojimui, susvetimėjimas tapo nuolatiniu ir neišvengiamu žmonių palydovu su kuriuo reikia išmokti gyventi? Vargu ar šiame tekste rasite visus atsakymus į šiuos klausimus, tačiau juo norisi pakviesti stabtelėti ir pamąstyti apie visuomenę, kurioje gyvename, ir pasvarstyti, ar mūsų nemateriali realybė labai skiriasi nuo tos, kuri buvo prieš šimtą ar daugiau metų. Galbūt mus kamuoja daugybė dilemų, kurios vargino ir XX, XIX, XVIII ar ankstesniais amžiais gyvenusius žmones, tik joms suteikiame naujas formas bei išraiškas, bet esmė išlieka ta pati – į visuomenės audinį ir individo esmę įsiskverbęs susvetimėjimas pamažu silpnina socialinius ryšius, naikina vertybinius pamatus bei augina žmonių socialinį kentėjimą.
Jau XIX amžiuje galima rasti dvi vyraujančias sociologines perspektyvas, mėginusias paaiškinti susvetimėjimo reiškinį. Pirmoji perspektyva rėmėsi individo susvetimėjimu, antroji – visuomenės. Individo susvetimėjimas – tai nuo savo šaknų ir bendruomenės atitrūkęs žmogus, nutolęs ir nuo artimųjų, ir nuo darbo, ir nuo gyvenamosios vietos, o dažnai ir nuo paties savęs. Tokio žmogaus socialinis statusas bei tapatumas yra nestabilūs. Jis praranda visuomeninės reikšmės ir įsiprasminimo galimybes, jo veiksmai suskyla į daugelį jo sielai nereikšmingų, mechaninių užduočių, o tai didina ne tik juntamą susvetimėjimą, bet ir egzistencinę beprasmybę bei socialinę izoliaciją (Nisbet 2000). Pavyzdžiui, vėlyvosios modernybės sąlygomis milžiniška psichikos problema, pasak Giddenso (2000), tampa asmeninės beprasmybės jausmas ir pojūtis, kad gyvenimas negali pasiūlyti nieko vertinga. Šis pojūtis kyla ne tik dėl to, kad žmonės jaučiasi nutolę vieni nuo kitų, bet ir dėl jų atskyrimo nuo moralės, prieraišumo, socialinių saitų šaltinių, svarbių visaverčiam ir pasitenkinimą teikiančiam gyvenimui. Individualumo siekis bei autentiškumo paieškos tampa pagrindinėmis vertybėmis ir asmens saviraiškos pagrindu, bet jos didina susvetimėjimą bei augina vienišumo jausmus gyvenant visuomenėje, kurioje stokojama bendrumo ir solidarumo.
Manoma, kad žmonių susvetimėjimas kyla dėl daugelio priežasčių, tačiau itin svarbus vaidmuo čia tenka moderniajai konkurencijai ir šiuolaikybės dvasiai. Modernioji konkurencija apibūdinama kaip visų kova su visais, kuri skatina veikti vieniems prieš kitus dalijantis ribotus resursus; tai didina priešiškumą, nes kitas žmogus veikiau laikomas varžovu, nei sąjungininku. O modernioji dvasia skatina vis daugiau skaičiuoti ir pasaulį paversti matematikos uždaviniu, skaičiais paaiškinta, išreikšta bei suvokta realybe, kurioje pavienis žmogus yra priskiriamas kuriai nors grupei pagal panašius požymius, sykiu ištrinant jį kaip vertingą unikumą.
Visuomenės susvetimėjimo požiūriu buvo analizuojamas ne atskiro žmogaus, o visos visuomenės susvetimėjimas, kuris reiškiasi per biurokratizuotus ir itin sudėtingus nuasmenintus mechanizmus, nepaliekančius vietos savitiems kultūriniams skoniams ir unikaliems sprendimams. Tokioje visuomenėje reiškiasi uniformizacija, kraštutinė centralizuota biurokratija ir standartizavimas, niokojami žmogaus ritmai, o saviraiška skandinama masinės nuomonės ir masių kultūros katile (Nisbet 2000).
Susvetimėjimas gali būti suprantamas kaip progreso prielaida arba kaip jo pasekmė. Pavyzdžiui, remdamiesi tokiais autoriais kaip Karlas Marxas, Augustas Comte‘as, Herbertas Spenceris galime teigti, kad progresas yra ne tik siekiamybė ar atsitiktinumas, bet būtinybė, be kurios gera ateitis yra neįmanoma, o susvetimėjimas yra neišvengiamas progreso palydovas. Nepaisant susvetimėjimo keliamų iššūkių, progresas (dažniausiai ekonominis ir technologinis, kiek rečiau politinis ir demokratinis) buvo laikomas būtina sąlyga visuomenei vystytis. Tačiau šalia šio požiūrio XIX a. formavosi ir kita nuostata, kuri pažangą ir didėjantį visų žmogiškų sričių racionalizavimą bei stiprėjantį visuomenės susvetimėjimą siejo su Vakarų visuomenės kultūrine pabaiga ir moraliniu nuosmukiu. Šiai pesimistiškai nusiteikusių mąstytojų grupei galima priskirti Alexį Tocquevillį, Maxą Weberį, Emilį Durkheimą. Jų pagrindinė tezė: „Vakarai ateityje išgyvens sunkius laikus, kuriuos lems jėgos, devynioliktame amžiuje laikytos progresyviomis“ deja išsspildė (Nisbet 2000, 391). Šias niūrias prognozes geriausiai iliustravo XX a. pirmosios pusės įvykiai – du pasauliniai karai, kuriuose buvo pasitelktas visas modernios visuomenės arsenalas – technologijos, komunikacija, stipriai išvystyti vadybiniai gebėjai, racionalumas, apskaičiavimas bei biurokratinis aparatas.
Ypač įdomi Tocquevillio mintis apie individualizmo amžiuje sumažėjusią individo reikšmę ir pasimetimą struktūrose (Nisbet 2000). Viena vertus, ši mintis atrodo prieštaringa ir nelogiška – juk individualizmas išaukština žmogų, jo protą, savitumą, suteikia jam laisvę ir teises, sukuria unikalius savirealizacijos kelius, išskleidžia egoizmą, skatina malonumą, išlaisvina iš tradicijų ir normų. Atrodo, kad tokioje terpėje sudaromos labai palankios sąlygos didinti žmogaus reikšmę visuomenėje. Vis dėlto moderni visuomenė su savo sankloda, institucijomis bei vystymosi tendencijomis, pasak Tocquevillio, kuria priešingą poveikį – drastiškai mažina individo reikšmę. Taip įvyksta dėl kelių priežasčių: sekuliarizacijos, kurios plėtra iš principo suardė ligi šiol dominavusias religines vertybes ir jas pakeitė abstraktaus proto kuriamomis programomis, vertybiškai nepajėgiomis suvienyti didelės dalies visuomenės; paplitusios viešosios nuomonės, kuri veikia kaip nematoma ir neapčiuopiama masių tironija ir skandina kitoniškus pamąstymus; darbo pasidalijimo, kuris paverčia žmogų sraigteliu – nereikšmingu, lengvai pakeičiamu, nuasmenintu objektu; bendruomeninių saitų sunykimo, kuris didina pavienių žmonių vienišumą ir pažeidžiamumą. Taigi modernaus gyvenimo paradoksas tas, kad sistema, tariamai atsidavusi žmogaus individualumui ir gerovei, išties labai sumažina pavienio asmens reikšmingumą, sumenkina jį, nes žmogus pasimeta savitiksliuose sistemų ir institucijų labirintuose, tampa joms svetimas ir nereikalingas. Sykiu bendrų moralinių ar vertybinių saitų netekimas nebesudaro palankių ir tvarių sąlygų žmonėms jungtis į stabilias bendruomenes, o vienas lauke – ne karys. Tai iš esmės reiškia, kad pavienis žmogus nebesugebėdamas burtis į stipresnes grupes praranda galimybes atstovauti savo interesams bei sulaukti socialinės paramos sunkiais gyvenimo periodais, tad tampa socialiai ir politiškai pažeidžiamas.
Skaitant šiuos pamąstymus apie žmogaus būtį, individualizmą, visuomenės ir asmens susvetimėjimą kyla minčių ir apie dabartinę visuomenę, kurioje beveik visas svarbias ir reikšmingas žmogui prasmes paskandina ne tik moralinių orientyrų bei bendruomeninių saitų stoka, savitikslėmis patapusios biurokratizuotos struktūros, darbo pasidalijimas, viešosios nuomonės tironija, bet ir srautas. Vis neapleidžia jausmas, kad gyvename kelių lygių šiukšlyne. Fiziniame, kurį sukuriame ir nepaliaujamai auginame gamindami, vartodami ir išmesdami įvairius objektus. Emociniame, kuriame yra perteklinis siekis stimuliuoti įvairius žmonių jausmus ir juos politiškai savintis. Tariamo ir menamo ekspertiškumo, kuris generuoja didžiulius kiekius abejotino reikalingumo ekspertų ir nerimą, siekiant sukontroliuoti visas sritis, kurias moko kontroliuoti šie ekspertai. Virtualiame, kuriame yra daug patogių sprendimų ir kasdienio gyvenimo palengvinimo, bet ir labai daug pavojų – laiko, dėmesingumo bei susikaupimo vagių, priklausomybių stimulų, pašaipų, smurto ir nusikaltimų. Moraliniame, kuris skatina žmogiško ir gamtinio pasaulio išnaudojimo bei išeikvojimo praktikas, augina mirties, skurdo ir karo pramones. Informaciniame, kuriame balsų, žodžių, nuomonių kakofonija užgožia prasmingus pamąstymus, lėtesnius, bet gilesnius tekstus ir pokalbius, nutildo tyliuosius, kukliuosius ar pavargusiuosius. O srautas visus neša paviršiumi, kuriame nėra nei gylio, nei susimąstymo, nei jausmų. Taip, yra irzulys, kartais pasipiktinimas, kartais išspjaunama paniekia ar trumpas wow momentas, bet tik tiek. Šį srautą generuoja socialiniai tinklai, žiniasklaida, knygų leidyba, akademinė aplinka, biurokratija, reklama, greitakalbė radijuje bei krizių kamuojama politika. Per trumpą laiką reikia „prikepti“ kuo daugiau straipsnių su skambiomis antraštėmis, prastų bestselerių, kuriuos skaitant tik švaistomas laikas, mokslinių darbų, kurie dažnai reprodukuoja nesuskaičiuojamą kiekį panašių tekstų, ataskaitų, kurių niekas neskaito, rinkodaros triukų nereikalingiems daiktams parduoti, greitakalbe skelbiamų žinių ar kalbinamų pašnekovų, kurie nespėja eteryje nei išplėtoti, nei pabaigti savo ar pasiskolintų minčių, prikurti tarspusavyje nesąveikaujančių įstatymų pakeitimų, kurie visuomenę stumia į dar didesnį chaosą, dar greitesnį nepastovumą.
Antropologas Thomas Hyllandas Eriksenas teigė, kad dabartinė visuomenė yra tarsi milžinišku greičiu į nežinią lekianti transporto priemonė. Šiek tiek perfrazuojant jo mintį galima teigti, kad šiuolaikinio pasaulio kaita ir susvetimėjimas yra labai geri draugai, kurie įvairių lygių sraute paskandina viską, kas nors kiek prasminga ir sulieja į vieną didelį, chaotišką, sunkiai aprėpiamą triukšmą, kuriame sudėtinga išgirsti ne tik kitą, bet ir save.
Tekstą parengė Ieva Dryžaitė
Naudota literatūra:
• Nisbet, A. Robert 2000. Sociologijos tradicija. Pradai.
• Giddens, A. 2000. Modernybė ir asmens tapatumas. Pradai.
• Eriksen, H, T. 2004. Akimirkos tironija. Tyto Alba.