Doktorantūros metu viena mano grupiokė pasakė, kad į šį periodą žiūri tik kaip į eilinį projektą, o ne asmeninę svajonę. Juk yra gaunama stipendija, tad gana stabilus pragyvenimo šaltinis garantuojamas bent ketveriems metams. Tai ilgas prabangaus stabilumo laikotarpis šiais nestabiliais, besikeičiančiais projektinių ir terminuotų darbų laikais. Tokiems darbams pasibaigus, kaskart reikia ieškoti naujo būdo pragyventi, iš naujo save pardavinėti ir patraukliai siūlyti kitiems, šypsotis ir puoselėti savo prekės ženklą. Tada dėl per didelio užimtumo bei skubos taip ir nepavyko daugiau pasikalbėti. Bet kai pradėjau rašyti disertaciją apie prekarišką užimtumą ir gyvenimą, trūkstamos detalės savaime susidėliojo remiantis dabartyje dirbančiųjų ir gyvenančiųjų kolektyvine patirtimi.
O ji glumina, kai matome politinių, ekonominių, socialinių ir technologinių pažadų geresniam, kokybiškesniam, kūrybiškesniam ir lėtesniam gyvenimui gausą ir jų neatitinkančią realybę. Pastarųjų metų politinės krizės kuria vis didesnes visuomenines krizes. Ekonomikoje turime besiplečiančią pralaiminčiųjų armiją ir stabiliai savo ekonominius dividendus auginančią mažumą. Socialinėje plotmėje individualizmo siekiai naikina solidarumo tinklus, bet sykiu masinė komunikacija bei biurokratija naikina individualizmą ir standartizuoja visus pagal panašų kurpalių. Tokiu būdu nebelieka nei išaukštinto bei romantizuoto individualizmo, nei bendruomeniškų solidarumo tinklų. Belieka susvetimėjimas, kurio geriausia išraiška tampa nesibaigiantys ir laike be galo išsitęsią daugiabučio kaimynų ginčai dėl to, ar verta samdyti laiptinės valytoją, ar ne. O ką jau kalbėti apie bendrų sprendimų priėmimą rimtesniais klausimais, kai vieninteliu ginčo matu tampa sąsajoje su kitais savęs nebesuvokiantis individas. Galiausiai technologijos pasiūlydamos patogius kasdienio gyvenimo sprendimus mainais įkalino žmones greičio visuomenės girnose, kuriose diena keičia dieną, užduotis bėga paskui kitą, suvienodėja metų laikų pojūtis, nuveikiama vis daugiau veiklų, tačiau prisiminimuose išlieka vis mažiau įspūdžių apie jas, nes viską pasigauna ir nuplauna audringas ir nebesuvaldomas srautas.
Stebėdama šiuos socialinius reiškinius ir jų poveikį sau, savo artimiesiems bei pažįstamiems nusprendžiau doktorantūros laikotarpiu paieškoti atsakymų, kaip, kodėl ir kada visuomenės tvarka pakrypo būtent šia linkme – politinės netvarkos, ekonominio godulio, socialinio vienišumo, fizinio ir emocinio nuovargio bei technologijų ir greito laiko tironijos. Tada mano akiratyje atsirado man visiškai naujos ir lyg tol nepažintos sąvokos – prekariatas, prekaritetas, prekarizacija, prekariškas užimtumas ir prekariškas gyvenimas. Tarptautinėje mokslinėje literatūroje šie terminai yra naudojami siekiant analizuoti žmonių pažeidžiamumo, nestabilumo bei chaotiškos kaitos situacijas, kurias sukuria įvairūs politiniai sprendimai ir darbo rinka. Taip pat šie terminai naudojami neoliberalios politikos ir neigiamų kapitalizmo pasekmių žmogiškajam bei gamtos pasauliui analizei bei kritikai.
Tarptautinių sąvokų perėmimas ir įtraukimas į lietuvišką žodyną mums suteikia galimybes sukonkretinti reiškinius ir geriau susikalbėti tarpusavyje. Pavyzdžiui, kalbėdami apie prekariatą žinome, kad omenyje turime politinius bei ekonominius sprendimus, kurie įvairias žmonių grupes stumia į nestabilaus ir nesaugaus užimtumo spąstus bei mažėjančių socialinių garantijų ir paslaugų situacijas. Visi šie prekariškumo būseną gilinantys procesai palaipsniui iš užimtumo sferos persikelia ir į asmeninį gyvenimą, kuriame formuojasi nestabilūs identitetai ir profesijos, trapūs santykiai, netvarūs sprendimai, pradedama dvejoti tokiomis kultūrinėmis praktikomis, kaip santuoka, vaikų susilaukimas, būsto įsigijimas, bendrystės puoselėjimas. Šias pamažu keičia dažnos skyrybos, nuovargio tėvystė, bevaikystė, savotiškas išvietinimas, kurie populiariai vadinami socialiniu mobilumu. Toks bastūniškas gyvenimo būdas neleidžia žmogui pilnai ir visa širdimi būti nei čia, nei dabar bei išdarko jo paramos tinklus.
Rašydama šį tekstą įsivaizduoju skaitytoją, kuris nelabai domisi neoliberalizmo poveikiu visuomenei plačiąja prasme, nelygybės pasekmėmis žmonių savivokai bei santykiams, prekarišku užimtumu, kuris dalį žmonių gramzdina materialiniame skurde, o kitus sekina emociškai ir fiziškai. Galbūt šie sudėtingi socialiniai reiškiniai jam atrodo per daug nutolę nuo jo kasdienybės ir asmeninių išgyvenimų. Tačiau tikėtina, kad šiam žmogui kyla klausimų, kurie siejasi su jo paties ar artimųjų patirtimis. Gal jis svarsto, kodėl pastaruoju metu suaugę vaikai vis dar gyvena pas tėvus namuose? Kodėl taip sudėtinga susitikti su draugais? Dėl kokių priežasčių dalis jo pažįstamų neturi būsto, neįsitvirtina darbuose ar nenori vaikų? Kodėl tiek daug žmonių yra pervargę, įsitempę ir apatiški? Kodėl taip sudėtinga patekti pas gydytojus? Arba, dėl kokių priežasčių vaiko mokykloje per vienerius metus pasikeitė 4 matematikos ir 3 istorijos mokytojai?
Visuose šiuose klausimuose slypinčios situacijos yra prekariško užimtumo ir gyvenimo išraiškos, kurios paliečia dažną žmogų, gyvenantį ir dirbantį šiuolaikiniame kapitalistiniame pasaulyje. Bet čia pat kyla klausimas, kaip kalbėti apie prekariatą su žmonėmis, kuriems šis reiškinys atrodo pernelyg miglotas ar neaiškus. Ir galvose sukasi filmų repertuaras, kuriais remiantis norėčiau papasakoti, kodėl prekariškumas yra socialinė problema paliečianti ne tik įsivaizduojamą nepažįstamąjį, „tą kitą“ ar „tuos kitus“, bet ir kiekvieną visuomenės narį.
Pirmasis filmas būtų režisierės Dzia Džangke filmas Nuodėmės prisilietimas. Šiame filme rodoma labiausiai pažeidžiama prekariato grupė – žmonės, dirbantys nestabilius, mažai apmokamus, nesaugius darbus. Jie yra engiami visos sistemos ir tai iššaukia trumpalaikius, netvarius, dažnai žalingus jų gyvenimo sprendimus bei elgesį. Filme Džangke puikiai perteikia prekariteto būseną – juntamą milžinišką žmonių pažeidžiamumą dėl sparčiai kintančios ir nužmoginančios darbo aplinkos bei nykstančių galimybių per užimtumą išlaikyti įvairias savo gyvenimo sritis (būstą, šeimą, santykius, laisvalaikį, save). Filmo režisierė paliečia daugybę su prekariato patirtimi susijusių temų – neteisybės jausmą, bejėgiškumą, ekonominės ir politinės sistemos žiaurumą, ekonominį determinizmą, galios priespaudą, socialinio kentėjimo ir pykčio sukeltas pasekmes. Visos filme pavaizduotos istorijos yra labai sukrečiančios ir skaudžios, bet ypač skaudi man asmeniškai buvo jaunuolio istorija, kuris dėl darbe ir gyvenime patiriamo prekariškumo nusprendžia nusižudyti. Prekariško užimtumo sąsaja su prastėjančia žmonių emocine savijauta, psichologine sveikata ir augančiu ekonominių savižudybių skaičiumi yra tema verta aliarmo ir milžiniško visuomenininkų bei politikų dėmesio. Daugybė studijų rodo, kad šiuolaikinėje darbo rinkoje formuojasi įvairios praktikos, kurios tampa svarbiais prastos psichologinės sveikatos ir suicidinio elgesio rizikos veiksniais [1].
Kitas filmas, kuriuo remdamasi norėčiau kalbėti apie prekariato sukuriamas socialines įtampas visuomenėje, yra 2019 metais pasirodęs korėjiečių režisieriaus Bong Joon-ho kūrinys Parazitas. Skurstančiųjų strategijos išgyventi žiauriomis konkurencinėmis sąlygomis šiame filme parodomos labai vaizdžiai – jose daug gudravimo, nesąžiningumo, vilties, džiugesio, oportunizmo, apsimetinėjimo ir trumpalaikiškumo. Atitinkamai turtingųjų privilegija filme vaizduojama kaip visa apimanti. Jie už pinigus gali nusipirkti ne tik kitų žmonių darbą, bet ir absoliučią teisę į jų laiką, asmeninį gyvenimą ir asmenybes. Sykiu jie gali simboliškai niekinti kitus – nepagarbiai apkalbėti varginguosius, demonstratyviai bjaurėtis jų kvapu, versti juos atlikti juokdarių vaidmenis ar išmesti iš darbo, kai jie tampa nenaudingi ar nepatogūs. Filmas parodo, kokiais skirtingais ekonominiais ir socialiniais greitkeliais juda skurstanti ir turtingoji šeima, o jų tarpusavio sankirta, deja, baigiasi katastrofa – turtingieji negali pakęsti skurdo kvapo, nuolankumo bei trapios ribos tarp savikontrolės ir visiško savęs nekontroliavimo; skurstantieji bet kokiu paros metu turi būti pasirengę tarnystei, orumo žeminimo pratyboms ir vaidybai, kuri padeda slėpti savo tikrąją padėtį. Po didžiulės liūties, potvyniui užtvindžius namus, viskuo nusivylęs, pervargęs, kanalizacija dvokiantis tėvas, pasako sūnui: „Geriausias planas yra joks planas, nes tada jis negali žlugti“. Tai yra prekariato malda – gyventi čia ir dabar nekuriant jokių ateities planų, nes šie dažniausiai tik užaugina nusivylimo kuprą. Šis filmas yra miniatiūrinė nuotrauka parodanti, ką išgyvena prekariatas ir kaip visuomenę veikia nelygybė. O jei šią nuotrauką padidinsime milijardus kartų, pamatysime, kad šie nelygybės procesai sukelia ne tik pavienių šeimų tragedijas, bet ir pačias žiauriausias visuomenines negandas tokias, kaip tarpusavio susiskaldymą, kitų šalių žmonių ir resursų eksploatavimą, gamtinio, o kartais ir žmogiško, pasaulio naikinimą. Ne veltui prekariatas yra siejamas su socialine nesantaika ir karais. Dauguma prekariato tyrėjų mano, kad geriausias būdas sukelti visišką žmonių politinį abejingumą ar atvirkščiai – radikalų esamų politinių idėjų atmetimą, – yra patalpinti žmones į prekariško užimtumo ir prekariško gyvenimo situacijas. Masinis prekariškumo paplitimas yra reali grėsmė taikai – pažeidžiamus žmones lengva įstumti į propagandos ir dezinformacijos pinkles, manipuliuoti jų jausmais ir auginti pyktį, telkti jų balsus populistinių jėgų iškėlimui ir visuomenės supriešinimui. Taigi šia prasme prekariatas gali būti siejamas ne tik su pavienių žmonių ar jų grupių tragedijomis, bet ir su karo grėsme, nors pats kaip reiškinys jis yra kildinamas iš nesaugių ir nestabilių ekonominių bei politinių sąlygų.
Bet sugrįžkime prie filmų. Jau matau savo skaitytojų žvilgsnius, kad galbūt pateikti filmai ne visai atitinka vakarietišką kontekstą. Ir skubu pasiūlyti šiuos – Džokerį ir Klajoklių žemė. Pirmasis filmas yra apie vienišo, sergančio ir socialiai apleisto žmogaus situaciją. Filmo (anti)herojus Fleckas netenka jam būtino gydymo dėl tuo metu šalyje vykdomos agresyvios kaštų taupymo politikos. Tokios politikos pasekmė – sparčiai prastėjanti jo psichinė sveikata. Šalia sveikatos problemų, Fleckas išgyvena skurdą, socialinę ir ekonominę atskirtį, pajuoką, vienatvę, pasirinkimų iliuziją ir galiausiai ginklu sureaguoja į visas šias dirginančias patirtis. Šis filmas pasakoja apie tai, kokiais būdais visuomenė iš žmogaus būties gali sukurti džokerio būtį. Bet kas nutiks visuomenei, jei ji sukurs ne vieną, o tūkstančius džokerių?
Na ir Chloé Zhao filmas-šedevras Klajoklių žemė yra be galo vaizdingas pasakojimas apie klajojančius, prekarišką darbą dirbančius ir prekarišką gyvenimą gyvenančius žmones – ilgai neužsibūnančius vienoje vietoje, sunkiai, nepastoviai, be socialinių garantijų dirbančius, pažeidžiamus, bet savotiškai laisvus urbanistinius bastūnus. Šis filmas vaizdžiai atskleidė šiuolaikinės Amerikos tikrovę, kuri vilioja, tarsi, milžiniškas pasirinkimų turgus, bet sykiu įkalina gana siaurose galimybių ribose. Žiūrint šį filmą vis sukosi mintis – kad tik Fern [2] nesusirgtų, kad tik nesusižeistų, kad tik nesugestų jos mašina. Klajoklių žemė – tai pasakojimas apie trapią žmogaus būtį. Apie tai ir yra prekariatas – pažeidžiamume, nestabilume, kaitoje vykstančias žmonių groteskiškas gyvenimo klajones, kurios kartais primena tragedijas, kartais – komedijas, o neretai atitinka abu žanrus. Apsidairius aplink matyti, kad vieni klajodami bei klydinėdami ieško geresnės savo gyvenimo versijos, kiti – žongliruoja, tretieji – vaidindami gudrauja bei išmaniai naudojasi aplinkybėmis. Visai kaip klajokliai, džokeriai ir parazitai, kurie gyvena ne tik šalia mūsų, bet ir kiekviename iš mūsų.
Tekstą parengė Ieva Dryžaitė
Iliustracija Sofijos Dryžaitės
[1] Daugiau apie ekonomines savižudybes galite paskaityti šiame tekste „Ekonominės savižudybės genezė“
[2] Filmo herojė (aktorė Frances McDormand)
