Kokios mintys kyla kalbant apie laiką? Ką reiškia frazės „daug laiko“, „mažai laiko“, „neturiu laiko“ ar „turiu laiko“? Kodėl žmonės, kadaise gyvenę pagal gamtos ritmus – saulėtekį, saulėlydį, metų laikų kaitą – dabar jų nebepaiso? Kodėl sakome, kad gyvename greitojo laiko visuomenėje, ir dėl ko kyla lėtojo laiko praktikų poreikis? Ar tikrai verta laiką skirstyti į kokybišką ir nekokybišką?
Mėginsiu atsakyti į dalį šių klausimų. Galbūt karantinas sulėtino ar visai suardė mūsų dienotvarkes, bet nebūtinai dovanojo daugiau laiko – juk daugelio namuose įsikūrė mokyklos, maitinimo įstaigos, biurai, sporto salės, keramikos dirbtuvės ir kitos svarbios, paprastai kitur vykstančios veiklos. Taigi dabartinis metas vieniems suteikė papildomų atostogų ar atokvėpio akimirkų, o kitus dar smarkiau įsuko į nesibaigiančių kasdienių užduočių sūkurį. Bendrai mąstant apie šiuolaikinį gyvenimą pastebima savita žmonių nuostata kai bėgant sprintus tarp įvairių veiklų ir užduočių ar maratonus nuo vienų metų galo iki kitų, gali pradėti atrodyti, jog malonaus tingulio ar poilsio valandėlės reikia nusipelnyti. O jei nenusipelnei, persekioja kaltės šmėkla. Juliet Schor (1991) tai vadina laisvalaikio susitraukimu, kai net laisvomis minutėmis Vakarų civilizacijai priklausantis žmogus galvoja, jog turėtų užsiimti naudinga veikla – pamatuojama, apskaičiuojama, su konkrečiais rezultatais ar materialiniais apdovanojimais. Pamenu, 2019 metų rugsėjo 18 d. sklaidydama senas nuotraukas užtikau vieną, kurioje sėdžiu ir žiūriu į vežimėlyje miegantį vaiką. Tada supratau, kad tokio malonaus komforto niekur neskubėti ir dėl to nesijausti kaltai beveik nebeturiu. Taip gimė iki šiol man brangus feisbuko įrašas „Apie gamtos ir žmogaus ritmus“, pasakojantis apie neskubaus gyvenimo ilgesį. Jame rašiau: „Dar visai neseniai paukščiams paliekant Lietuvą, žmogaus ritmas taip pat rimdavo ir lėtėdavo. Daugelis dabar kratomės kaimiško gyvenimo ir bėgame į miestus, kuriuose kuriame visai kitokią dienotvarkę. Dažnokai miesto pulsas smarkiai suintensyvėja į jo gatves įžengus rudeniui. Tada pagreitėja ir žmogaus laikas, o gruodį, kai kažkada senoliai sekdavo pasakas ir stebėdavo pūgas, mes pradedame kurti savo darbų, ataskaitų, pirkinių ir švenčių viesulus. Dėl to neretai naujus metus pasitinkame nuvargę. Bet gal galime mėginti kitaip? Šiandien aš mąstau, kodėl tiek daug chaoso ir triukšmo sukuriame ten, kur galbūt jo visai nereikia. Greičiausiai tas žiūros taškas per ekraną, kur kitų žmonių gyvenimai mus pasiekia nenutrūkstamu srautu, pavagia galimybes pamatyti tikrovę, kuri yra kur kas lėtesnė ir paprastesnė. Mes juk vis dar galime ir mokame sėdėti gatvėje ant suoliuko, pailsėti bibliotekoje stebėdami lankytojus, matyti besikeičiančius metų laikus vaikštinėjant takeliais, kartais sustoti ir susirinkti save ramybėje, tiesiog patylėti. Galbūt mums to nebereikės, kai šviesmečiais nutolsime nuo savo šaknų, ir gamtos ciklai taip nesikirs su žmogaus sukurtu tvarkaraščiu, nes būsime juos ištrynę iš savęs. Visa laimė, vis dar nesame taip toli ir nuovargį bei skubą galime paskandinti vėjyje, akmenuotame takelyje, vandens tėkmėje, miško muzikoje, miesto gatvėje, jei tik nusiimame ausines, namuose paliekame pulsą matuojančius laikrodžius, sulėtiname žingsnius ir apsidairome. Seniau žmogus sulėtėdavo gana natūraliai, dabar dažnam to reikia mokytis“.
Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai literatūrinis ar filosofinis tekstas, jame esama ir sociologinės laiko analizės – mėginama ieškoti sąsajų su praeitimi ir istorija, reflektuoti miestietišką gyvenimo būdą, analizuoti, kodėl taip pasikeitė žmonių ritmas ir laiko suvokimas. Esu skaičiusi, kad dabartiniai žmonės kalba greičiau nei jų tėvai, o jų tėvai – greičiau nei seneliai. Taigi kiekviena karta kalba greičiau nei ankstesnė ir per tą patį laiką pasako vis daugiau žodžių. Panašu, kad greitėja ne tik žmonių gyvenimo ritmas, bet ir kalba, o gal ir eisena. Palyginkite laukuose vaikštantį žmogų su Niujorko ar Vilniaus gatvėmis skubančiu miestiečiu. Greičiausiai rasite didžiulių skirtumų. Pamenu, kažkada vienam labai skubančiam valgyti ir beveik nekramtančiam maisto kolegai pasakiau: „Jei labai skubėsi, tai ir mirtis greičiau ateis“. Rodos, likau nesuprasta, gal žmogus pamanė, kad bloga linkiu. Pamėginsiu paaiškinti, ką tąkart turėjau omenyje. Skubėti kartais būtina, tačiau jei skubėjimas tampa chroniška būsena, tikėtina, jog didžioji dalis gyvenimo prašuoliuos panašių, suvienodėjusių, greitai lekiančių, prisiminimuose į pilką masę susiveliančių dienų fone. Taigi nuo pasirinkto gyvenimo ritmo ir greičio priklauso ne tik gyvenimo kokybė, bet ir trukmė – realioji ir jutiminė. Esama įvairių nuomonių apie skubėjimą ir gyvenimo tempo greitėjimą, tačiau man itin artimas psichiatro ir psichoterapeuto Irvino Davido Yalomo požiūris, kurį jis išsakė daugelyje interviu, vaizdo įrašų ir knygų. Jo manymu, šiuolaikinis žmogus išvaisto gyvenimą, nes ignoruoja mirtį. Dažniau prisimindami, kad esame mirtingi, galėtume gyventi kur kas įdomiau, spalvingiau, nes būties baigtinumo suvokimas padeda mobilizuotis. Anot Yalomo, kuo daugiau laiko skiriame niekinėms veikloms, tuo labiau bijome mirties, ir atvirkščiai, kuo didesnę gyvenimo pilnatvę jaučiame, tuo ramiau galime galvoti apie mirtį. Panašių minčių aptikau ir psichiatro M. Scotto Pecko knygoje „Nepramintuoju taku“. Sociologai (Barry, 08, Gabe, 1995, Elston 1997) analizuoja vakariečių požiūrį į mirtį vyraujančių kultūrinių idėjų ir vertybių kontekste. Pavyzdžiui, ilgaamžiškumo ir nemirtingumo iliuzijas kuria jauno kūno kulto, sveikatos rinkodaros, medicinos pasiekimų, grožio ir plastinės chirurgijos pramonės. Kiti svarbūs veiksniai yra slaugos ir mirties perkėlimas iš namų aplinkos į ligonines, kintantys laidojimo papročiai, mažėjanti religijos reikšmė žmonių gyvenime, sekuliarizacija ir ekonomikos dominavimas kitų sričių atžvilgiu. Nemažai autorių laiką analizuoja darbo rinkos kontekste. Jie teigia, kad laikas šiuolaikiniam žmogui tampa valiuta, o toks požiūris kuria materialistinį laiko suvokimą, kuriame žmogus jaučia spaudimą laiką skirti tik itin naudingai veiklai, nes kitu atveju juk pavėluos išmokti anglų kalbą, nespės susirasti gero darbo, ne laiku sukurs šeimą, nepajėgs aplankyti pasaulio ar padaryti karjeros. Bendrąja prasme jaučiamas didelis žmonių nerimas, kad nespės į „lekiantį traukinį“ drauge su kitais ir dėl to pralaimės konkurencinėje kovoje dėl gardesnio kąsnio. Žinoma čia iškyla pamatinis klausimas tai kas gi yra naudinga veikla, o kokia veikla tokia nelaikoma?
Joanne Conaghan (2006) teigia, kad pereinamuoju laikotarpiu iš feodalizmo į kapitalizmą keičiasi laiko reikšmė ir jo santykis su darbu bei kita žmogaus veikla. Mokslininkė rašo, kad seniau laikas buvo matuojamas atliekamų užduočių kiekiu ir jį buvo galima apibūdinti orientacijos į užduotį (angl. task orientated) veiksmu; dabar vis labiau įsigali darbo, atliekamo per tam tikrą laiką (angl. timed-work), principas (2006). Britų istorikas ir visuomenininkas Edwardas Palmeris Thomsonas nuo 1967 m. tyrinėja laiko aspektą. Jis teigia, kad dabartinėje visuomenėje laikas yra valiuta, o laiko taupymas tampa esmine jo organizavimo sąlyga – visas laikas turi būti pažymėtas, paskirtas, padalytas, suvartotas, naudingai praleistas. Gana tiesmuka reakcija į tokį laiko supratimą yra daugybės laiko matavimo prietaisų, primenančių apie laukiančius susitikimus ir užduotis, matuojančių žingsnius, miego trukmę ar širdies tvyksnius, atsiradimas ir vartojimas. Iš to plaukia Thomsono išvada, kad šiuolaikinis žmogus prarado gebėjimą „tiesiog paprastai leisti laiką“ ir jo nekontroliuoti. Užimtumo prasme šiuolaikinio darbuotojo laikas yra vertinamas kaip nupirktas daiktas, kurį jis turi naudingai išnaudoti. Toks požiūris drauge su greičio, produktyvumo, efektyvumo ekspansija į darbinę ir asmeninę aplinką apibūdina ne vieno žmogaus kasdienybę – stiprėjantį orientavimąsi į tikslą, geresnio rezultato per trumpesnį laiką siekimą, intensyvėjančias suaugusiųjų ir vaikų dienotvarkes, pusei metų į priekį suplanuotus savaitgalius, metams į priekį suplanuotas išvykas ir šventes. Požiūris, kad laikas – pinigai, skatina žmones laiką „išnaudoti“ tik itin naudingoms, jų manymu, veikloms. Amerikiečių sociologė Arlie Russell Hochschild (1997) siūlo į šį klausimą pažiūrėti iš kintančio žmonių elgesio perspektyvos, kai pareigos namuose vis dažniau suvokiamos kaip darbas, o apmokamas darbas tampa namais ar pomėgiu. Kitaip tariant, keičiasi požiūris į namų ruošą ir apmokamą darbą – ilgas buvimas darbe laikomas norma ir yra pateisinamas, nes už jį atlyginama pinigais ar socialiniu pripažinimu, o rūpinimasis namais ir šeima tampa problema, nes yra neapmokamas, ekonominiu požiūriu vertinamas kaip nenaudingas ir vertės nekuriantis darbas.
Taigi pirmenybė vis dažniau suteikiama tokiai veiklai už kurią gaunamas materialinis atlygis, nes ji suprantama kaip naudingesnė – už ją gaunami pinigai, ja galima užsitarnauti prestižą, ji tapatinama su saugumu, karjera, savirealizacija ir socialiniu įvertinimu. Tačiau toks požiūris kėsinasi į asmeninę ir šeimos erdvę, kadangi į rūpinimąsi šeima, artimaisiais pradedama žiūrėti kaip į naštą ar trukdį, neleidžiantį visiškai atsiduoti naudingai (ekonominiu supratimu) veiklai. Pernelyg utilitaristinis ir laiką sudaiktinantis požiūris blogina vaikus auginančių, artimuosius prižiūrinčių ar sergančių žmonių padėtį, nes jie įprastai gyvena lėtesniu ritmu, kuris nedera su greitu šiuolaikinės darbo rinkos diktuojamu tempu. Ekonomistas ir sociologas Gay Standingas (2011) mano, kad toks sureikšmintas požiūris į apmokamą darbą yra itin problemiškas kitų veiklų, už kurias nėra gaunamas finansinis atlygis, atžvilgiu, nes kuria visuomenę, kurioje rūpinimasis kitais (vaikais, ligoniais, negalią turinčiais žmonėmis, pasenusiais tėvais), bendruomeninių ir artimesnių santykių kūrimas, savanorystės praktikos tampa šalutinėmis, o ne pagrindinėmis vertybėmis, ir joms skiriama tiek laiko, kiek jo lieka nuo apmokamo darbo. Taip pat manoma, kad idėja „laikas – pinigai“, skverbdamasi į laisvadienius ar asmeninį gyvenimą, skatina jau anksčiau minėtą laipsnišką laisvalaikio susitraukimą – žmonės vis dažniau dirba viršvalandžius ir savaitgaliais, nebemoka paprastai, nieko neveikdami leisti laiką ir dėl to nesijausti blogai.
Taigi plačiąja prasme manoma, jog laiko planavimui ir organizavimui didžiulį spaudimą daro šiuolaikinė darbo rinka, kuri formuoja nuostatas kaip turėtų būti leidžiamas laikas, koks laikas yra naudingas, o koks ne, koks kokybiškas, o koks ne. Tokį sudaiktintą ir per ne lyg utilitaristinį požiūrį į laiką kritikuoja nemažai psichoterapeutų, psichologų bei sociologų, kadangi rūpinimasis tik materialiniais savo poreikiais, smarkiai nuskurdina psichologinį, dvasinį ir emocinį, o kartais ir kūrybinį, žmonių pasaulį. Nerasdami galimybių subalansuoti šias sritis žmonės pradeda jausti beprasmybę, bejėgystę, nuovargį ar apatiją. Pasak, antropologo Thomo Hylland‘o Eriksen‘o visur skubančių žmonių būsena palaipsniui užkuria ne tik skaudžius gaisrus asmeniniuose gyvenimuose, bet gali sudeginti ištisas visuomenes. Mokslininkas mano, kad nuolatinis ir nenutrūkstamas ekonomikos augimas, spartėjantis vartojimas ir eksponentiškai besivystančios technologijos, seniau buvę progreso varikliais, dabar neretai tampa žmonių ir visuomenės perkaitimo priežastimi. Perkaitimą lydi gamtos ir klimato užterštumas, nykstančios gyvūnų rūšys, prastėjanti žmonių emocinė ir psichologinė sveikata, trūkinėjantys žmonių santykiai, didėjantys šiukšlių kiekiai, bejėgystė kylanti iš galimybių stokos iš esmės keisti savo aplinką ir gyvenimą, nes ją keičia kiti – globalūs ir sudėtingais ryšiais tarpusavyje susiję veiksniai. 2018 metais skaitydamas paskaitą VDU, Eriksonas teigė, jog dabartiniame pasaulyje privalu ieškoti valios pristabdyti, o kartais ir visai sustoti, nes dažnai lekiame tiesiog iš inercijos, o ne turėdami konkretų tikslą. Tada antropologas greičiausiai net neįsivaizdavo, kad jo mintis savitai realizuosis po poros metų paskelbus karantiną. Vis dėlto jau XX a. antroje pusėje sunerimta dėl greito gyvenimo tempo pasekmių ir imta ieškoti įvairių lėtojo laiko galimybių. Štai 1999 metais nedidelio Šiaurės Italijos miestelio (Greve in Chianti) mero Paolo Saturninio pasiūlyta lėtojo miesto idėja netrukus virto Lėtųjų miestų judėjimu (Movement of Cittaslow), besivadovaujančiu principu „lėtai yra geriau“ (angl. slow is better). Galbūt pasibaigus karantinui nuspręsite aplankyti lėtuosius miestus ir be kaltės jausmo pasimėgauti paprastai, gal kiek nenaudingai ir tingiai, bet maloniai leidžiamu laiku.
Teksto autorė Ieva Dryžaitė
Literatūra
- Barry A.M. 2008.Understanding the sociology of health : an introduction Sage
- Conaghan, J. 2006. “Time to Dream? Flexibility, Families, and the Regulation of Working time.” In J. Fudge, R. Ewens, eds. Precarious Work, Women, and the New Economy: The Challenge to Legal Norms, 101–130. Oxford: Hart Publishing.
- Dryžaitė, I. 2018 „Perkaitę mes, perkaitęs pasaulis“ Bernardinai
- Elston,M.A. 1997 The sociology of medical science and technology Blackwell
- Gabe, J. 1995 Medicine, Health and risk: sociological approaches Blackwell
- Hochschild, A. R. 1997. The time bind: When work becomes home and home becomes work. New York: Metropolitan Book
- Thompson, E. P. 1967. “Time, Work-Discipline and Industrial Capitalism.” Past & Present 38 (1): 56–97
- Schor, J .1991. The overworked America. New York: Basic Books.
- Standing, G. 2011. The Precariat: the New Dangerous Class. London: Bloomsbury Academi
- https://www.cittaslow.org
Iliustracija: Mohammad Metri/Unplash nuotr.
