I dalis
Vieta pabūti
Biblioteka kaip institucija egzistuoja nuo senų laikų. Tačiau bibliotekos kaip viešosios, visiems prieinamos ir išlaikomos mokesčių mokėtojų pinigais institucijos statusas nėra labai senas. Nors istoriniuose dokumentuose galima rasti duomenų, kad pirmos viešosios bibliotekos kūrėsi maždaug 3 tūkst. m. pr. Kr., daugiau ar mažiau sutariama, kad procesas, kurio metu bibliotekos tapo atviresnės ir viešesnės erdvės pagal šių dienų viešumo ir atvirumo sampratas, prasidėjo maždaug prieš 150 metų, kai Anglijoje buvo priimtas Viešųjų bibliotekų įstatymas bei jo atitikmenys kitose šalyse. Šis dokumentas atspindėjo bendresnio pobūdžio politinius ir ideologinius procesus, kurie vyko XIX a. Europoje – sparti industrializacija, milžiniška migracija iš kaimiškų vietovių į miestus, nevaldoma urbanizacija sukūrė labai daug socialinių įtampų, kurias reikėjo spręsti visiškai kitokiomis priemonėmis nei ligi tol. Tuo metu buvo sukurti ir kiti svarbūs dokumentai, tokie kaip Anglijoje 1848 m. priimtas Visuotinis sveikatos aktas ar 1870 m. patvirtintas Pradinio ugdymo aktas, kuriuo buvo įvestas privalomas pradinis mokymas visiems 5-12 metų vaikams. Idėjos, kurias atspindėjo šie ir kiti panašaus pobūdžio dokumentai, padėjo labai svarbius pagrindus didelei socialinei reformai, kuria buvo siekiama gerinti sveikatos, švietimo, kultūros ir gyvenimo sąlygas į miestus atsikėlusiems žmonėms. Fizinė ir emocinė žmonių sveikata buvo prasta dėl labai sparčių ir nevaldomų pokyčių, kuriuos sukėlė pramonės revoliucija. Miestuose buvo apstu skurdo, nusikaltimų, smurto, sveikatos problemų, ligų, vaikų ir moterų prostitucijos, alkoholizmo ir kitokio žalingo elgesio atvejų. Tad tuometinis politinis ir ekonominis elitas, visuomenininkai, šviesuomenė bei kiti aktyvūs žmonės, suprasdami, kad šie reiškiniai anksčiau ar vėliau neigiamai paveiks visą visuomenę, stengėsi sukurti prielaidas tokiems teisės ir įstatyminiams aktams, kurie apimtų kuo įvairesnes socialines grupes, ir jų naudą pajustų didesnė gyventojų dalis. Tuo metu išpopuliarėjo visuomeninio gėrio idėja, kuriai pamatus padėjo Renesanso ir Švietimo epochos, apėmusi ne tik elito, bet ir kitų socialinių sluoksnių žmonių gyvenimo kokybės siekius. Nors buvo neapsieita be diskriminacijos, neteisingumo lyties, socialinės klasės, amžiaus ar rasės atžvilgiu, tačiau iš esmės buvo suprasta, kad solidarumu grindžiami politiniai sprendimai yra neišvengiami dideliuose miestuose, kuriuose žmonių ryšiai susipynę į tankų santykių tinklą. Kita vertus, šiuo laikotarpiu atsirado specifinis visuomenės raidos elementas – milžiniškos korporacijos ir verslai, kurie galėjo daryti labai didelę įtaką įvairiems socialiniams bei kultūriniams procesams.
Įdomu tai, kad šiuolaikinės viešosios bibliotekos vizija kilo epochoje, turinčioje daug bendrų bruožų su dabartiniais laikais – tuo metu korporacijas valdantys asmenys įgijo didelę galią formuoti visuomenę, labai sparčiai vystėsi įvairios technologijos ir pramonė, keitėsi darbo santykiai, išplito duomenimis ir skaičiavimu grįsti darbo ir verslo procesai, dėl išaugusio gamybos efektyvumo labai atpigo daiktai, tačiau atlyginimai nekilo taip sparčiai, žmonių užimtumas dažniausiai buvo nestabilus ir prekariškas. XIX a. atotrūkis tarp turtingiausių ir neturtingiausių žmonių sluoksnių sparčiai didėjo, išaugo socialinė ir ekonominė nelygybė, turtas labai sparčiai pradėjo koncentruotis sąlyginai nedidelės visuomenės grupės rankose. Būtent tuo neramiu ir nestabiliu laiku atsirado valstybės prižiūrimos ir mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomos, atviros visiems gyventojams viešosios bibliotekos, kurios rūpinosi žmonių švietimu, laisvalaikiu ir bendruomeniškumu, vizija.
XIX a. gausėja mecenatų, korporacijų magnatai ir kiti pasiturintys asmenys, vedami altruistinių, idėjinių ar egoistinių paskatų, pradeda finansuoti socialinės infrastuktūros plėtrą ir statybą. Vienas jų buvo plieno pramonės magnatas Andrew Carnegie (1835–1919), finansavęs per 2500 viešųjų bibliotekų Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje, Australijoje ir Naujoje Zelandijoje statybą. Carnegie buvo įvairiapusė asmenybė – vertinant iš šių dienų perspektyvos, galima manyti, kad jis buvo negailestingas darbdavys, nuožmiai slopinęs darbininkų streikus, savo ekonomine veikla bei įtaka reikšmingai prisidėjęs prie socialinės nelygybės augimo. Tačiau jis išpopuliarino mecenatystę ir labdaringą veiklą XIX a. pabaigoje bei XX a. pradžioje, turėjo savitą nuomonę apie pasiturinčių žmonių atsakomybę prieš visuomenę. Jau būdamas brandaus amžiaus Carnegie 1889 metais žurnale North American Review parašė straipsnį „Turto evangelija“ (angl. The gospel of Wealth), kuriame rašė, kad turtingieji turėtų gyventi be ekstravagancijos, panaudoti savo sukauptus resursus visuomenės gėriui, kitų gerovei ir laimei kurti, nes žmogus turėtų pasaulį palikti geresnį, nei rado. Anot Carnegie, jei žmogus miršta pernelyg turtingas, jis miršta negarbingai (angl. Man who dies rich dies disgraced), tad didelę savo turto dalį jis skyrė socialinės infrastruktūros – vaikų gerovės centrų, teatrų, muziejų, universitetų, mokyklų, bibliotekų – statyboms. JAV istorikas, mokslininkas, biografinės knygos apie Andrew Carnegie autorius Joseph Frazier Wall svarstė, kad galbūt atiduodamas savo turtus visuomenei, jis siekė pateisinti savo poelgius ir priemones, kuriomis juos gavo. Carnegie meilė bibliotekoms užgimė dar vaikystėje, kai jis ir kiti vaikai skolinosi knygas iš į pensiją išėjusio pirklio Colonel Anderson bibliotekėlės. Carnegie tikėjo, kad investicija į viešąsias bibliotekas yra geriausia investicija, kokią tik galima įsivaizduoti, nes kiekvienas, galintis prieiti prie knygų ir norintis mokytis, gali tai daryti ir susilaukti sėkmės. Be to, pats būdamas imigrantas suprato, koks svarbus yra bibliotekų vaidmuo įgyjant žinių apie šalį ir mokantis joje gyventi.
Kitas įdomus mecenatystės pavyzdys nukelia į XIX a. vidurį – 1852 metais Veimute gimęs bankininkas Joshua Bates gausiai parėmė Bostono viešąją biblioteką. Nors jo finansinė dotacija buvo itin reikšminga bibliotekai, tačiau ne mažiau reikšmingas ir neįprastas buvo jo prašymas atverti biblioteką visiems. Žinia to meto visuomenė buvo labai susiskaldžiusi rasės, klasės, socialinio statuso, lyties ir kitų ypatybių atžvilgiu. Tad bibliotekose diskriminacija buvo taip pat paplitusi, kaip ir kitose institucijose ar visuomenėje. Pralenkdamas savo laikmetį Bates‘as išreiškė norą, kad jo finansuojama biblioteka būtų laisvai prieinama ir visiškai nemokama visiems, be jokių apribojimų bei rinkliavų, išskyrus tuos, kurie reikalingi knygoms išsaugoti.
Nors XIX amžiaus vidurys laikomas viešųjų bibliotekų, kuriomis rūpinasi valstybės, naudodamos mokesčių mokėtojų pinigus, užgimimo laikmečiu, nevertėtų pamiršti, kad prie bibliotekų įėjimų matomos iškabos „nemokama visiems“ demonstravo tik dalinį atvirumą. JAV bibliotekininkė, visuomenininkė, tinklaraščių tekstų rašytoja Barbara Fister teigia, kad tuometinės bibliotekos buvo dviprasmiškai demokratiškos, kadangi dažniausiai jų politika buvo labai konservatyvi – darbo valandos buvo nelanksčios, tad dažnai netinkamos darbininkų klasės atstovams, taisyklės segreguojančios pagal rasę, lytį ir amžių, o internalizuotas vyraujantis visuomenės požiūris į įvairias visuomenės grupes neretai persikeldavo ir į santykius tarp bibliotekų darbuotojų ir lankytojų bei įgaudavo įvairias diskriminuojančias formas. Nepaisant sudėtingo tuometinio ekonominio ir socialinio konteksto, XIX a. antra pusė buvo svarbi tuo, kad buvo sukurti milžiniški visuomenės lūkesčiai turėti nemokamas, atviras, lanksčias, prisitaikančias prie socialinių pokyčių, nediskriminuojančias bibliotekas ir padėti pamatai šiuolaikinei viešajai bibliotekai. Šie lūkesčiai įkvėpė labai daug socialinių judėjimų ir pokyčių, kurie prisidėjo prie atviresnės visuomenės ir sykiu bibliotekos, kaip institucijos, kūrimo.
Vis dėlto nereikėtų užmiršti, kad bibliotekos kaip ir visuomenė patiria įvairių transformacijų. Pavyzdžiui, daugelyje šalių 2008–2012 metų krizės laikotarpiu bibliotekoms ir kitoms kultūros įstaigoms buvo sumažintas finansavimas. Jei ne Europos Sąjungos struktūrinių bei Billo ir Melindos Geitsų Pasaulio Bibliotekų (angl. Global Libraries Foundation) fondų parama, leidusi rekonstruoti daugelį viešųjų bibliotekų, aprūpinusi jas kompiuterine technika ir sudariusi sąlygas kelti kompetencijas bibliotekininkams, lieka neaišku, kokia būtų buvusi Lietuvos viešųjų bibliotekų situacija pokriziniu laikotarpiu ar net šiandien. Kiti reikšmingi iššūkiai kultūros įstaigoms visame pasaulyje kilo nestabiliais Covid-19 pandemijos metais (2019–2021) bei prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą (2022 02 24). Pastebėta, kad pandemijos metu JAV, Kanadoje ir kitose ekonomiškai stipriose šalyse labai sumažėjo viešųjų bibliotekų, muziejų, teatrų ir kitų kultūros įstaigų finansavimas, jose paplito prekariško (nestabilaus, nepilno etato, dažnai terminuotų sutarčių pagrindu organizuojamo, menkai apmokamo ir neleidžiančio išlaikyti ar kurti šeimas) užimtumo formos. Net pasibaigus pandemijai, kai kurie politikai visame pasaulyje vis dar siekia įvairiais būdais optimizuoti įvairių kultūrinių įstaigų veiklą, atsiranda įvairių lobistinių iniciatyvų privatizuoti bibliotekas bei kurti mobilius ar virtualius fizinių bibliotekų pakaitalus. Pavyzdžiui, JAV Donaldo Trumpo prezidentavimo laikotarpiu net kelis kartus buvo siūloma visiškai panaikinti Muziejų ir bibliotekų paslaugų institutą ir sumažinti valstybės dotacijas viešosioms bibliotekoms. Kita itin neraminanti politinė intencija, pasak Barbaros Fister, buvo Jungtinių Valstijų federalinės ryšių tarnybos (FCC) komisijos pritarimas įgyvendinti prieštaringai vertinamą planą, kuriuo buvo siekiama atsisakyti 45 mlrd. JAV dolerių vertės plačiajuosčio ryšio tarp įmonių, dar vadinamo verslo duomenų perdavimo paslaugomis (BDS), rinkos reguliavimo, panaikinant viršutines kainų ribas, dėl kurių internetas būdavo lengviau prieinamas tūkstančiams smulkių įmonių, mokyklų, bibliotekų ir ligoninių. Daugelį metų taikomos kainų ribos buvo skirtos apsaugoti smulkiąsias įmones ir kitas institucijas nuo monopolistinių plačiajuosčio ryšio paslaugų teikėjų, tokių kaip „AT&T“ ir „Verizon“, godumo. Ta pati Jungtinių Valstijų federalinė ryšių tarnyba (FCC) 2017 m. panaikino interneto tinklo neutralumo taisykles, įsigaliojusias vos prieš dvejus metus. Pasak antropologo Alex Golub ir kitų mokslininkų bei visuomenininkų, tai yra dar viena itin didelė grėsmė viešajam interesui, kadangi interneto tinklo neutralumo taisyklių atlaisvinimas leidžia telekomunikacijų bendrovėms naudoti įvairius diskriminavimo mechanizmus – blokuoti ar sulėtinti vartotojų interneto srautą, selektyviai iškelti ar riboti įvairų turinį, į paribius išstumti smulkesnius subjektus, veikiančius internetinėje erdvėje, pagal įvairius parametrus kontroliuoti duomenų judėjimą internete, sukurti papildomas kliūtis vartotojams bei internetinio turinio kūrėjams, įvesti įvairius papildomus mokesčius, kurie gali būti sunkiai prieinami skurdžiausiems ar vidutiniams visuomenės sluoksniams. Tai prieštarauja interneto neutralumo principui, garantuojančiam, kad visi interneto vartotojai turėtų lygias prisijungimo ir ryšio spartos teises. Bibliotekos, kaip nemokamos viešosios prieigos teikėjai visuomenei, tampa labai pažeidžiamos šiame politiniame kontekste. Šiandien galime tik pasidžiaugti, kad Europos Sąjungos šalyse tinklų neutralumo principas yra įtvirtintas Europos Parlamento ir Tarybos Reglamente (ES) 2015/2120 ir viltis, kad tai nepasikeis.
Visi šie pavyzdžiai tėra didesnių neoliberalios politikos ir socialinių, korporatyvizmo, technologinių bei ekonominių pokyčių pasekmė; ji rodo, kad viešosios erdvės patiria gana didelę riziką tapti ekonominiais laimikiais kažkieno rankose. Tačiau miestai ir vietovės, kurie negali pasiūlyti savo gyventojams vietų bendriems, viešiems, nevaržomiems susibūrimams, laisviems pokalbiams, diskusijoms ir informacijos tekėjimui, yra pasmerkti netolimoje ateityje spręsti žmonių vienišumo, sveikatos, solidarumo, bendruomeniškumo stokos, nelygybės ir susiskaldymo sukurtas socialines pasekmes. Taigi natūraliai kyla klausimas, ar šiuolaikinei visuomenei pavyks išlaikyti atviros ir visiems prieinamos bibliotekos viziją, kurią mums perdavė mūsų protėviai? Įvairūs pavyzdžiai pasaulyje rodo, kad tendencijos nėra vienakryptės. Vienose šalyse yra statomos nuostabios daugiafunkcės bibliotekos (pvz. Deichman biblioteka Norvegijoje, Aarhus – Danijoje, Birminghamo – Didžiojoje Britanijoje, Roterdamo – Olandijoje ir pan.) ar renovuojamos ir visuomenės reikmėms pritaikomos seniau statytos viešosios bibliotekos (pvz. viešosios bibliotekos Lietuvoje). Kitose šalyse politikams vis dar reikia įrodinėti, kad biblioteka yra svarbi socialinė erdvė, turinti ne tik informacinę bei švietėjišką misiją, bet ir socialinę – burti nepažįstamuosius, skatinti pokalbius, sprogdinti socialinius burbulus, pasiūlyti elektrą, šviesą, šilumą ir stogą virš galvos.
Parengė Ieva Dryžaitė
Laukite šio teksto tęsinio. Jis – jau netrukus.
P. S. Literatūros sąrašas bus pateiktas po II šio teksto dalimi.
Nuotraukos autorė Ieva Dryžaitė
