Didelis rinkos greitis ir nenutrūkstamas reagavimas į smarkiai kintančius rinkos dalyvių poreikių, technologinių atradimų, politinių-ekonominių sąlygų pokyčius, nulėmė ir didesnę atsiradusių užimtumo formų bei susitarimų įvairovę, kurioje ryškėja tam tikra skirtis tarp tradicinių užimtumo formų ir naujų. Tradicinėmis įprastai laikomas toks užimtumas, kurį apibūdina nuolatinio darbo sutartis, fiziškai apibrėžta darbo vieta, pastovus grafikas, pastoviai gaunama alga, mokami mokesčiai valstybei ir atitinkamai gaunama grąža per socialinę apsaugą ar kitas valstybės organizuojamas paslaugas. Naujosios užimtumo formos dažniausiai neturi dalies ar visų šių bruožų ir pasižymi didele kaita, nepastoviu grafiku, darbo valandomis ir užmokesčiu, projektiniais darbais, terminuotomis, laikinomis sutartimis, mažesniu mokestiniu apmokestinimu ir atitinkamai gaunama mažesne socialine apsauga bei ribota prieiga prie socialinių paslaugų. Pagrindiniai tokio užimtumo bruožai yra didesnis socialinis nesaugumas ir ekonominis nestabilumas bei menkesnės socialinės garantijos „tradicinio“ užimtumo atžvilgiu. Užimtumas, kuriam yra būdingas ypatingai aukštas nesaugumo lygmuo, nestabilumas / kintamumas, nepastovios ir dažnu atveju per žemos pajamos, mažėjanti socialinė parama ir saugumas, menkas savo darbinių teisių atstovavimas yra laikomas prekarišku užimtumu.
Praktiškai visi prekariatą tyrinėjantys autoriai kalba apie didėjantį žmonių ekonominį, socialinį bei psichologinį pažeidžiamumą kylantį dėl prekariško užimtumo plėtros. Jie prekarizuotą darbą daugiausiai sieja su darbo rinkoje patiriamais sunkumais bei menkstančiu gerovės valstybės vaidmeniu. Šioje situacijoje tampa svarbi dvejų elementų sinergija – darbo rinkos ir nacionalinės valstybės vykdomos sveikatos, užimtumo, socialinės bei švietimo politikos. Šių elementų principu remdamasis konceptualų prekariško užimtumo konceptą pasiūlė mokslininkas Olsthoorn (2014). Jo manymu, prekariškas užimtumas susideda iš trijų aspektų: nesaugių (terminuotų, projektinių) darbų; nepalaikančios socialinės sistemos (menkų ar ribotų socialinių garantijų, sunkiai prieinamų arba nekokybiškų socialinių paslaugų); ekonomiškai, socialiai ir politiškai pažeidžiamų darbuotojų.
Ko gera, detaliausiai prekariško užimtumo bei prekarizuotų pajamų teoriją išvystė ekonomistas-sociologas Standingas (Standing, 1999, 2011). Standigas prekariato sampratą apibūdina naudodamasis septyniais su užimtumo saugumu susijusiais principais, kuriuos socialdemokratai, darbo partijos ir profsąjungos po II pasaulinio karo siekė įtvirtinti politiniais sprendimais formuodami viduriniai klasei naudingą industrinį pilietiškumą. Deja, kaip pastebi prekariato tyrėjai, visi šie principai XX a. antroje pusėje, kai politinėje dienotvarkėje įsigalėjo neoliberalus požiūris, neteko politinio palaikymo. Standigo (1999, 2011) saugumo principai, kurių trūkumu remiantis apibrėžiamas prekariškas užimtumas, yra:
- Darbo rinkos saugumas (angl. labour market security) – makro lygmeniu tai įkūnijo vyriausybės įsipareigojimą sudaryti sąlygas kiekvienam gyventojui turėti darbą ir adekvačias pajamas. Darbo rinkos saugumas apibrėžiamas 4 kriterijais: a) didele tikimybe rasti laisvai pasirenkamą, produktyvų ir adekvačiai apmokamą darbą; b) žemo lygmens nedarbu šalyje; c) sąlyginai trumpais bedarbystės laikotarpiais; d) žema tikimybe būti bedarbiu įvairiais darbingo amžiaus laikotarpiais. Pastebima, kad nuo 1970 metų praktiškai visi šie kriterijai tapo nebepasiekiami visose vakarų šalyse.
- Užimtumo saugumas (angl. employment security) – apsauga nuo savavališko atleidimo, įdarbinimo ir atleidimo procesų reguliavimas, darbdavių atsakomybės įtvirtinimas, kai nesilaikoma susitarimų ir taisyklių susijusių su darbu. Valstybės funkcija šiame procese yra garantuoti apsaugą darbuotojams (sukuriant įdarbinimo ir atleidimo iš darbo procedūras, kontrolę, įteisinant kolektyvines sutartis ir kitas teisines įdarbinimo ir atleidimo iš darbo procedūras) nuo savavališko pašalinimo iš darbo. Užimtumo saugumas gali būti suvokiamas subjektyviai ir objektyviai. Subjektyviai suvokiamas užimtumo saugumas reiškia pozityvų mąstymą apie savo užimtumo galimybes ateityje ir manymą, kad užimtumas yra daugiau mažiau garantuotas dalykas. Kitaip tariant subjektyvus užimtumo saugumas reiškia, kad baimė prarasti darbą nėra labai didelė ir dominuojanti. Objektyvus užimtumo saugumas reiškia, kad didžioji dalis įsidarbinusių žmonių turi stabilias / nuolatines darbo sutartis. Daugelis apklausų rodo, kad subjektyvus užimtumo saugumas visose OECD šalyse pradėjo smarkiai trūkinėti nuo 1990 metų. Objektyvus užimtumo nesaugumas padidėjo dėl teisiškai mažinamų darbuotojų apsaugų (išeitinių, socialinių garantijų, sutarčių įvairovės didinimo ir pan.) ir dėl to pradėjusio kisti žmonių saugumo statuso, kai jie iš reguliarių / nuolatinių darbų patekdavo į terminuotų / projektinių darbų situacijas. Taigi iš principo užimtumo saugumas palaipsniui pakito į užimtumo lankstumą, kuriame netipinių darbo sutarčių paplitimas tapo gana intensyvus ir normalizuojamas. Šiame procese nebelieka tiek daug apibrėžtumo, kadangi jį keičia atsitiktinumas. Pašaliniai darbo sutarčių kaitos ir įvairovės efektai yra trumpėjantis laikas, kurį žmogus praleidžia viename darbe bei didėjanti darbo vietų bei pareigų kaita.
- Tarnybos saugumas (angl. job security) – užtikrinamos socialinės ir ekonominės galimybės kilti karjeros laiptais, kelti kvalifikaciją, socialinį statusą ir didinti pajamas. Tarnybos saugumas siaurąja prasme gali būti apibrėžiamas kaip darbuotojo funkcijų ir pareigų nustatymas, kuris aiškiai informuoja darbuotoją, kokią veiklą darbe jis turi atlikti. Tačiau 1980–1990 metais įvyko pokyčiai, paskatinę funkcinį lankstumą darbuose, kuris iš principo reiškė, kad darbuotojai turi būti lankstūs įgūdžių prasme ir dažniau keisti užduotis. Laksčios specializacijos ir įgūdžių lankstumo principai įsigalėjo darbuose taip smarkiai sumažindami tarnybos saugumą. Toks pokytis daugelį darbuotojų versdavo darytis daugiafunkciniais, jų užduotys dažnai tapdavo trumpalaikėmis, o naujų užduočių atlikimas pareikalavo nuolatinio mokymosi. Atsiradusi užduočių ir funkcijų kaita dažnam darbuotojui nulėmė prastesnes karjeros galimybes, kadangi išnyko nuoseklumo aspektas, atsirado daugiau fragmentacijos, daugiafunkciškumo, o tai nulėmė profesinių gebėjimų mažėjimą ir nykimą (angl. deskillization). Kitaip tariant, atsirado tam tikra darbuotojų darbo ir žinių poliarizacija, kuri reiškia, kad darbuotojai dažniausiai turi tik dalinius / tarpinius įgūdžius vienai ar kitai užduočiau atlikti, bet tokiu būtu yra naikinamas ar stipriai sumažinamas darbuotojų profesionalumas ir ekspertiškumas konkrečioje srityje. Ypatingai ši tendencija atsiskleidžia didelėse organizacijose ir sistemose, kadangi darbuotojai dirbantys jose turi prisitaikyti prie administracinio bei biurokratinio mobilumo, dažnai keisti pareigas, darbo vietas, funkcijas, šalia profesinių darbų atlikti daug administracinių, marketingo, renginių organizavimo ir kitų veiklų. Tokių papildomų funkcijų gausa tampa veiksniu, kuris mažina profesinius įgūdžius, kadangi jiems vystyti lieka vis mažiau laiko.
- Darbo saugumas (angl. work security) – garantuojama apsauga nuo nelaimingų atsitikimų ir ligų, per saugumo, šeimos sveikatos sistemų reguliavimą, darbo laiko kontrolę (darbo valandų skaičius, viršvalandžių politika, naktinio ar pamaininio darbo politika). Pastebimas kad fizinių traumų ar susižeidimų darbuose Europoje smarkiai sumažėjo nuo 1990 metų. Tai daugiausia siejama su pasikeitusia rinka, kai gamybą ir sunkiąją industriją keitė paslaugos arba technologiniai sprendimai (World Health Organization [WHO], 1996). Taigi fizinio saugumo prasme situacija darbo rinkoje pagerėjo, tačiau socialinio saugumo prasme situacija pablogėjo, dėl sumažėjusių socialinių ir valstybės reguliuojamų saugumo standartų. Dėl to susidarė palanki terpė šešėlinei ekonomikai ir nelegaliam užimtumui plisti, kuriame esantys darbuotojai nėra tinkamai socialiai apsaugoti, padaugėjo sutarčių, kurios negarantuoja socialinių garantijų ligos ar darbo netekties atvejais arba nuotolinio darbo sutarčių, kurios itin didina socialinę izoliaciją, skatina nenormuojamą darbo valandų skaičių ir žemas algas. Darbo saugumo mažėjimui itin didelę įtaką padarė darbo laiko lankstumo atsiradimas, kuris darbdaviams leido lanksčiai pagal poreikius planuoti darbo užduotis savo darbuotojams, tačiau iš darbuotojų atėmė numanomų grafikų ir darbo valandų galimybes. Kintantis darbo laiko planavimas sukūrė sąlygas ilgoms ir nesocialioms darbo valandoms, kurios neretai sąlygoja psichologinius ir kitus sveikatos sutrikimus. Taip pat stebima, kad pasikeitė darbuotojų požiūris į būvimo ir nebuvimo darbe prievolę. Pastaroji net ir dėl pateisinamų priežasčių (ligos, vaiko ligos, netekties) vis labiau yra ignoruojama dėl baimės prarasti darbą. Kitas svarbus darbo saugumo mažėjimo kriterijus yra augančios darbo valandos per savaitę bei darbo įsiskverbimas į laisvadienius (savaitgalius, vakarus ir pan.). Pastebima, kad su darbo intensyvėjimu ir darbo valandų didėjimu auga bedarbystės ar dalinio užimtumo tikimybė tiems darbuotojams, kuriems dėl pervargimo ar perdegimo tampa sudėtinga išlaikyti pageidaujamą darbo tempą. Taip pat vis dažniau atkreipiamas dėmesys į augantį psichologinių susirgimų, depresijos ar savižudybių skaičių, kuris siejasi su darbe patiriama įtampa, chronišku skubėjimu, laiko stoka ir stresu.
- Užimtumo reprodukcijos/Įgūdžių reprodukcijos saugumas (angl. employment and skill reproduction security) – fundamentalių žmogaus teisių kurti šeimas, gauti vaikų priežiūros / ugdymo / mokymo, sveikatos paslaugas užtikrinimas ir galimybių kelti savo kvalifikaciją, tobulinti senus ar įgyti naujus gebėjimus bei panaudoti juos darbe sudarymas. Užimtumo reprodukcijos mažėjimas siejasi su gerovės valstybės silpnėjimu, kai nemažai socialinių paslaugų tampa vis sunkiau prieinamos gyventojams, jų kokybė menksta ar jos yra privatizuojamos, dėl ko susikuria didelė paslaugų segregacija tarp valstybinių / nemokamų ir privačių / mokamų paslaugų. Kalbant apie įgūdžių reprodukciją pastebima, kad reikalavimas kelti savo kvalifikaciją ir tobulinti įgūdžius dažnai permetami ant darbuotojų pečių, kadangi su darbu ir jo pobūdžiu susiję mokymai nėra paplitę tarp didžiosios dalies darboviečių, neretai tokios mokymosi galimybės yra sukuriamos selektyviai, taip dar labiau didinant nelygybę tarp darbuotojų.
- Reprezentacinis saugumas (angl. representation security) – galimybė turėti kolektyvinį, atstovaujantį darbuotojų interesus balsą ir juo efektyviai disponuoti siekiant apsaugoti savo teises (pvz., per profsąjungas, streikus ar kitas demokratines priemones). Tačiau dabartinėmis globalios rinkos sąlygomis, kuriose įsigalėjo individualizmo, lankstumo, fragmentacijos principai yra ypatingai sudėtinga kalbėti apie kolektyvinį bendrumą ar bendrų interesų atstovavimą. Pastebima, kad profsąjungų reikšmė yra labai maža atstovaujant darbuotojų teises, o streikai, kaip protesto forma, tampa vis mažiau paveikūs.
- Pajamų saugumas (angl. income security) – užtikrintos, pastovios, pakankamos ir adekvačios pajamos, kurios būtų „apsaugojamos“ per minimalios vidutinės algos nuostatas ar progresyvius mokesčius, siekiant sumažinti pajamų nelygybę. Kalbėdamas apie pajamas, Standingas naudoja socialinių pajamų struktūros teoriją. Pagal ją, jis pajamas suskaido į šešias dalis: 1) pačių individų sugeneruotos pajamos, kurios gaunamos gaminant, auginant, parduodant, mainant įvairias prekes ir gaminius bei teikiant paslaugas kitiems; 2) alga, gaunama iš darbo santykių; 3) parama, teikiama šeimos ar bendruomenės, kuri dažniausiai būna abipusė (žmogus gali būti remiamas ir remti kitus); 4) įmonių paskatinimai darbuotojams (priedai, apdovanojimai, kasmetiniai paskatinimai); 5) valstybės parama – įvairių valstybinių institucijų išmokos, pašalpos ar parama, kurią numato socialinės., švietimo ar sveikatos politikos priemones; 6) privačios įplaukos, kurias sugeba generuoti žmonės taupydami ir investuodami savo pajamas. Kiekvienas asmuo šiomis pajamomis operuoja skirtingai, tad įvairiais gyvenimo periodais gali dominuoti vienokios ar kitokios pajamos, tačiau „socialinių pajamų“ užsitikrinimas naudojant skirtingus šaltinius garantuoja saugumą ir stabilumą, leidžia planuoti savo laiką ir kurti ateities perspektyvas. Pastaraisiais dešimtmečiais pastebima, kad vis daugiau žmonių praranda tradicines pajamų saugumo formas – ypač sumažėjo darbdavių bei valstybės teikiama parama, o dauguma dirbančiųjų pajamas gauna tik iš vieno šaltinio – darbo santykių. Taigi svarbus prekariato bruožas yra valstybinės, bendruomeninės ir darbdavio paramos netekimas, pajamų nepastovumas, nepakankamumas bei galimybių stoka santaupoms užsitikrinti (Standing 2011).
Standigo prekariško užimtumo teorija siejasi su sociologės Butler (2004, 2009) nuostata, kuria remiantis, prekaritetas apibūdinamas kaip žmogaus paramos tinklų netekimas, tik Butler požiūris kalbant apie paramą yra kur kas platesnis, nes ji akcentuoja ne vien ekonominius, bet ir emocinius, socialinius bei psichologinius paramos aspektus, kuriuos palaipsniui praranda prekariato atstovai atsidurdami jiems nepalankių politinių sprendimų arenoje. Kita vertus, ji stabilias pajamas, kaip ir kitas normatyvines visuomenės normas, tokias kaip apmokamas darbas, hegemoninis vyriškumas ar tradicinis moteriškumas laiko tam tikros galios forma, kuri būdama siekiamybe, tampa ir kančios šaltiniu. Šia prasme žmones gali skaudinti ne tiek pasikeitusi jų materialinė ar socialinė situacija, kiek lūkesčių turėti gerus, saugius, pastovius darbus nepatenkinimas ir nuolatinis to siekis. Taigi prekariato analizėje svarbu atkreipti dėmesį kiek „gero gyvenimo“ suformuotos siekiamybės gali būti išlaisvinančios iš nesaugumo ir ateities baimių, o kiek dar labiau įkalinančios nuolatinių pastangų ir nuovargio spąstuose, nudėvinčios žmonių kūnus ir sielas bei produkuojančios dar didesnį prekaritetą. Remiantis pastarąja perspektyva, Standigo socialinių pajamų ir saugaus užimtumo teorija gali būti suprantama kaip siekis atkurti tam tikrą saugumo lygmenį ir užimtumo bei gyvenimo tvarką, kuriuos buvo siekiama sukurti po II pasaulinio karo. Tačiau būtent dėl šios prieigos ji gali būti kritikuotina, kaip pati kurianti tam tikrą normatyvumą ar taisykles, kuriomis nusakoma koks darbas, pajamos ar net gyvenimas yra „teisingas“, „siektinas“ ir „geras“. Nemažai prekariato tyrėjų mano, kad vertėtų kalbėti ir apie naujų būdų gyventi įvairesnius „gerus gyvenimus“, kurie leistų žmonėms atsipalaiduoti nuo sau bei kitiems keliamų lūkesčių ir išsivaduoti iš varginančios frustracijos jų siekiant, paiešką, o ne tik mėginti atstatyti tai, kas prarasta.
Vis tik Standigo teoriją galima būtų priskirti prie prekariato tyrinėjimo krypties, kurioje mėginama kintančias užimtumo sąlygas sieti su platesniu socialiniu kontekstu. Šios krypties tyrėjų grupė prekariato situaciją tyrinėja ne tik per sąsają su užimtumu bei socialinėmis garantijomis, bet kalba ir apie asmeninį žmogaus gyvenimą – jo tapatumą, statusą, prekariško užimtumo poveikį santykiams su kitais žmonėmis, šeimos kūrimui, ateities ir laiko suvokimui. Kitaip tariant, šalia prekariško užimto praktikų atsiranda ir prekariško gyvenimo būdo tyrimai, nes manoma, kad jie yra tampriai tarpusavyje susiję ir vienas kitą formuoja. Štai Arne Lindeman Kalleberg (2009, 2011, 2018) teigia, kad dabartinė prekariato samprata skiriasi nuo tos, kuri buvo naudojama prieš ar iškart po II pasaulinio karo. Sociologas teigia, kad, jei istoriškai ši samprata buvo vartojama siekiant apibūdinti sezoninius darbus ar tokius darbus, kurių trumpalaikė paklausa kildavo dėl nenumatytų darbo rinkos sąlygų, tai dabartinis prekariato konceptas turėtų būti suprantamas kaip reguliuojamų darbo santykių ir jų standartų nykimas, kuris nuosekliai plinta ir į kitus institutus – šeimos, draugystės, partnerystės, vaikų auginimo, santykių, bendruomenės. Mokslininkai Shaun Wilson ir Nobert Ebert (2013) reaguodami į Kalleberg idėjas mano, kad prekariatas atspindi daugiau būseną (angl. state of being), nei aiškiai suvokiamą ir prisiimamą poziciją. Ši būsena neišvengiamai veikia ne tik žmogaus ekonominę veiklą, bet ir socialinę bei psichologinę būklę.
Tekstą parengė Ieva Dryžaitė
Tekstas parengtas remiantis Ievos Dryžaitės disertacija „Prekariško gyvenimo veiksniai, formos ir praktikos Lietuvoje“, 2021.
Naudota literatūra:
- Butler, J. (2004). Precarious Life: The Powers of Mourning and Violence. London and New York: Verso.
- Butler, J. (2009). Frames of War: When is Life Grievable? London: Verso
- Kalleberg, A. L. (2009). Precarious Work, Insecure Workers: Employment Relations in Transition. American Sociological Review, 74(1): 1–22.
- Kalleberg, A. L. (2011). Good Jobs, Bad Jobs: The Rise of Polarized and Precarious Employment Systems in the United States, 1970s–2000s. New York: Russell Sage Foundation, American Sociological Association Rose Series in Sociology. ISBN 978-0-87154-431-5 (cloth); 978-0-87154-480-3 (paper)
- Kalleberg, A. L. (2018). Precarious Lives: Job Insecurity and Well-Being in Rich Democracies. Cambridge, UK: Polity Press. ISBN 978-15095-0649-1 (cloth); 978-15095-0650-7 (paper)
- Olsthoorn, M. (2014). Measuring Precarious Employment: A Proposal for Two Indicators of Precarious Employment Based on Set-Theory and Tested with Dutch Labor Market-Data. Social Indicators Research,119(1), 421–441. Prieiga per internetą: http://www.jstor.org/stable/24721088
- Standing, G. (2011). The Precariat: The New Dangerous Class. London: Bloomsbury Academic.
- Standig, G. (1999). Global Labour Flexibility: Seeking Distributive Justice. Palgrave Macmillan UK
- Wilson, S. ir Ebert, N. (2013). Precarious work: Economic, sociological and political perspectives. The Economic and Labour Relations Review, 24(3), 263–278. https://doi.org/10.1177/1035304613500434
- World Health Organization [WHO], (1996). The world health report 1996 – Fighting disease, fostering development. Prieiga per internetą: https://www.who.int/whr/1996/en/
Iliustracija: RhondaK Native Florida Folk Artist/Unsplash nuotr.
