Sociologijoje įprasta žmones skirstyti į įvairias socialines grupes. Ši prieiga man visada kelia įvairių moralinių bei etinių klausimų. Viena vertus, tokiu būdu galime įvertinti egzistuojančius skirtumus ir panašumus tarp skirtingose gyvenimiškose situacijose esančių žmonių, kita vertus, taip galimai kuriame ir įtvirtiname stereotipus bei klišes apie šias grupes. Dažnai prisimenu citatą perskaitytą Richard Flanagan romane „Guldo žuvų knyga“. Joje jis rašo: Jie bandys mane apibrėžti taip, kaip daktaras savo vargšes rūšis; tie prakeikti sielų linėjai, mėginantys įkalinti mane kokioje nors naujai išrastoje ir apibrėžtoje gentyje. Bet aš esu Viljamas Buelou Guldas, vieno žmogaus gentis, neapibrėžiama. (psl. 97, 2007). Ši citata man primena, kad bet koks suskirstymas tėra teorinis konstruktas, kuris gali veikti kaip pagalba sisteminant duomenis, darant akademines prielaidas bei apibendrinimus ar formuojant tam tikras politines priemones, bet gyvoje, dinamiškoje kasdienybėje kartais vertėtų nuo tokio mąstymo atsiriboti. Grupavimas gali ne tik įgalinti tam tikrus politinius sprendimus ir kultūrinius pokyčius, bet ir supriešinti ir suskaldyti visuomenę, užmaskuodamas patiriamų skriaudų bendrumus bei formuodamas požiūrį, kad nesame susiję panašiomis patirtimis. Tada skausmas ar tam tikros patirtys yra matomos tik konkrečių grupių išgyvenimuose, o dalis visuomenės tampa nematoma. Mokslininkai Standing (2011), Berlant (2007, 2011), Lorey (2006, 2011), Wilson, Yoachim (2015) ir daugelis kitų jau senokai pastebėjo, kad nemaža dalis žmonių praktiškai nesusilaukia mokslininkų dėmesio, nes yra laikomi „neproblemiškais”. Vis tik nemažai tyrėjų atsigręžia į juos pamatę, kad be reikalo jie tapo nustumti į akademines paraštes, kadangi jie taip pat turi ką papasakoti.
Štai jau nuo XX a. pabaigos vyksta aršūs akademiniai, o ir politiniai debatai, kad vakarų šalių vidurinioji klasė, kuriai priskiriamos tos neva socialiai „neproblemiškos“ žmonių grupės, nyksta, traukiasi ir didžioji dalis persistumia į žemesniuosius, labiau pažeidžiamus sluoksnius. Gana ilgai buvo įprasta manyti ir lyg šiol dažnai tebemanoma, kad didelį pažeidžiamumą patiria tik tam tikros socialinės grupės – moterys, negalią turintys asmenys, jaunimas, senoliai, imigrantai, menko išsilavinimo žmonės, bedarbiai, tam tikrų etninių bei seksualinių grupių atstovai, negalią turintieji ar vieniši asmenys. Tačiau maždaug XX a. 8–9 dešimtmečiuose akademikai pradėjo pastebėti tendenciją, kai į gilias pažeidžiamumo situacijas vis dažniau papuola ne tik paminėtų grupių atstovai, bet ir išsilavinę, gerų profesijų, kvalifikuoti darbuotojai, vyrai, viduriniosios klasės šeimos, darbingo amžiaus žmonės, vaikų turintys tėvai, baltaodžiai. Akademiniame pasaulyje pergalvojimas apie tai, ar pakanka kreipti dėmesį tik į tas grupes, kurios tradiciškai laikytos pažeidžiamomis, labiausiai sustiprėjo po 2008–2012 metų ekonominės krizės, kurios pasėkoje buvo stebimas didelis politinio nestabilumo įsivyravimas, darbo rinkos liberalėjimas sykiu su socialinių garantijų mažėjimu bei viešų paslaugų nuosmukiu. Visi šie pokyčiai sukėlė daug išbandymų ne tik tradiciškai pažeidžiamoms grupėms, bet ir daugeliui „vidutiniškai“ gyvenančių žmonių. Pastebima, kad tokių politinių ir ekonominių pokyčių kontekste žmonėms tampa vis sunkiau prasigyventi ir užsidirbti būstui, šeimos išlaikymui, vaikų išsilavinimui, sveikatai ar vadinamojo „gero gyvenimo” atributams. „Geras gyvenimas“ (Tereškinas, 2016) paprastai siejamas su apmokamo darbo, būsto, šeimos turėjimu ir pakankamu vartojimu, kuriuos vis sudėtingiau realizuoti sparčiai kintančiomis bei nesaugiomis ekonominėmis, politinėmis ir socialinėmis sąlygomis. Taigi toks „gero gyvenimo“ projektas, kurį kaip siekinį suformavo XX a. antroje pusėje pokario vakaruose dominavusios politinės ir kultūrinės idėjos, įgyja visai kitokią prasmę šiandieniniame ir itin nestabiliame pasaulyje – vieni kenčia negalėdami jo įgyvendinti, kiti jį atmeta bei ieško savitų būdų gyventi „gerą gyvenimą“, treti gyvena įvairiose tarpinėse būsenose.
Ne veltui tarp mokslininkų, kurie tyrinėja prekarizaciją didėja supratimas, kad pažeidžiamumo „privilegija” jau kuris laikas yra ne tik atskirų visuomenės grupių, bet didžiosios visuomenės dalies realybė. Įvairiose pažeidžiamumo situacijose žmonės atsiduria dėl didžiulės kaitos, korporatyvizmo, nestabilumo, aplinkosauginių problemų, globalios rinkos keliamų iššūkių ir pavienio žmogaus prarandamos kontrolės nulemti svarbias savo gyvenimo sritis pvz. gyventi neužterštoje vietovėje; įsitvirtinti darbo rinkoje, kai yra siūlomi tik terminuoti/projektiniai darbai; kurti šeimą, neturint stabilaus darbo, neįperkant būsto ir stokojant artimųjų paramos; gydytis, kai gydimas yra finansiškai neprieinamas. Žmonija sukūrusi itin sudėtingais ryšiais susaistytą visuomenę, tapo be galo pažeidžiama. Tad tiek kiekvienas žmogus atskirai, tiek visi drauge, sociologo Urlicho Becko (1992) manymu, gyvename rizikos visuomenėje, nes trūkinėjant vienai grandžiai, krizė persiduoda ir į kitas. Tai puikiai iliustruoja 2021 metų kovo mėnesį Sueco kanale užstrigęs krovininis laivas sukėlęs domino reakciją visame pasaulyje ar 2020 metais prasidėjusi covid-19 pandemija ir jos valdymo pasekmės, kurios paveikia praktiškai visas žmogiškąsias sritis.
Taigi viena vertus pastebima, kad nebepakanka kalbėti apie tas žmonių grupes, kurios tradiciškai buvo laikomos pažeidžiamomis, nes tokiu būdu yra ignoruojamos kitos, kurios palaipsniui tokiomis tampa. Kita vertus, vis didesnį susirūpinimą kelia aršus žmonių susipriešinimas ir didelė poliarizacija – visuomenė skyla pagal socialinę padėtį, amžių, lytį, vaikų turėjimą ar neturėjimą, turtą, politines pažiūras ar mitybos ypatumus. Štai stebimos tendencijos, kai šeimose formuojasi agresyvios gėdinimo praktikos tarp veganų ir visavalgių dėl mitybos, sutuoktiniai skiriasi dėl politinių pažiūrų nesutapimo, darbinantis atsiranda reikalavimai ne tik profesiniams dalykams, bet ir vertybinėms nuostatoms, formuojasi ištisi profesiniai sektoriai, kuriuose vyresniems nei 35-erių metų žmonėms nebelieka vietos. Taigi išgyvename gana paradoksalią situaciją, kai akademinėje srityje sukurti konstruktai pereidami į politiką bei aktyvizmą, o vėliau ir į gyvenimą stimuliuoja ne tik pozityvius socialinius pokyčius, bet ir žmonių siekį užsidaryti patogiuose burbuluose, kuriuose savas normalumas būtų nekvestionuojamas bei nediskutuojamas. Tokiu būdu bet koks gyvenimo pasirinkimas paverčiamas politiniu pareiškimu, manifestu ar aktyvizmo forma, kuriais siekiama parodyti, kas yra savas, tinkamas, vertingas, o kas ne. Žmonių pažeidžiamumo augimas turi labai aiškias politines priežastis, tačiau kasdieniame gyvenime žmonės yra linkę ieškoti paprastų paaiškinimų bei priimti greitus sprendimus, rasti lengvus kaltės taikinius, dėmesį koncentruoti ne į esminius jų situaciją bloginančius veiksnius, bet į labiausiai emociškai dirginančias temas. Taip nutinka, nes ekonomiškai ir socialiai pažeidžiamais, pervargusiais bei nuolat laiko stokojančiais žmonėmis lengva manipuliuoti. Antropologas Thomas Hyllandas Eriksenas (2016) teigia, kad šiuolaikiniai žmonės dėl skubos ir nuovargio dažnai papuola į situacijas, kuriose nerandama nei laiko, nei jėgų įsigilinti į tai, kas vyksta aplink. Greitis, skuba bei paviršutiniškumas labai nuskurdina psichologinį, dvasinį, emocinį, o kartais ir kūrybinį, žmonių pasaulį. Prie tokios žmonių skubos teisti, priskirti etiketes, peikti, kritikuoti prisideda ir socialiniai tinklai, kurie dar labiau skatina socialinių burbulų formavimąsi ir labai palengvina manipuliacijų bei paviršutiniško viešo „teismo“ sklaidą.
Suvokimas, kad esame pažeidžiami be abejo nėra pats maloniausias, bet gali ir išlaisvinti nuo kankinančio kaltės jausmo dėl patiriamų nesėkmių ir sudaryti sąlygas kurti bendrus sprendimus leidžiančius pasirinkti įvairesnius gyvenimo scenarijus. Šiandien, kai aršiai kovojama dėl ribų braižymo, skirstymo į savus ir kitus, tampa ypatingai svarbu peržengti socialinio grupavimo ribas ir į žmogaus gyvenimą pažvelgti kontekstualiai. Įvairios mikro santykių detalės patiriamos kasdienybėje neretai virsta visuomenės konstantomis. Kaip antai sugėdinimas poliklinikoje dėl ašarų ir jautrumo pamažu tampa tiesiog savaimesuprantamybe, kad verkti viešumoje negerai ir ašaras reikia slopinti bei neštis namo. Arba nevykusios pastabos dėl vaiko artistiškumo ar ekspresyvumo deklamuojant eilėraštį gali tapti savikontrole užgniaužiančia jame scenos genijų. Moksle ar politikoje grupavimas bei skirstymas yra svarbus, o tam tikros žmonių grupės iš ties nepelnytai patiria daugiau kančios, tad svarbu jas atstovauti politiškai, bet pastaruoju metu skirstymasis per daug išlipo iš akademinės bei politinės sričių ir įsikeberiojo į gyvenimus. O juk šiuose viskas taip susipynę. Nepaisant skirtingų gyvenimo patirčių, mes ko gero galime atpažinti ir bendrus ar panašius išgyvenimus, kurie vienytų, o ne skaidytų. Taigi ko gero labai svarbu mėginti save atpažinti kitame, o kitame – save, dažniau pagalvoti ne tik apie tai, ką kiti man ne taip padarė, bet ir ką aš ne taip padariau kitiems. Kurdami socialinius barjerus – statydami simbolines gėdinimo lentas, užsidarydami saugiuose burbuluose, sarkazmu bei pašaipa atsiribodami nuo „kitokių“, neleisdami tam tikrų grupių saviraiškos, varžydami kitų laisves ar organizuodami viešus teismus nepatinkantiesiems, – tuo pačiu juos kuriame sau, savo vaikams ar artimiesiems.
Ieva Dryžaitė
