„Ne mes esame „kitokie“, o visuomenė dar nėra pakankamai atvira įvairovei ir nėra sukūrusi užtektinai lanksčių sąlygų visiems būti kartu. Tokių projektų kaip „Šviesa tamsoje, garsas tyloje“ turėtų būti daugiau – jie suartina, moko priimti ir suprasti vieniems kitus.“
Aldona Kvaselytė ir Erika Slabadienė
Sensorinė nelygybė šiuolaikinėje visuomenėje
Pojūčių istorija besidominti mokslininkė Constance Classen savo darbuose (pvz., „The Deepest Sense“, 2012) nagrinėjo, kaip Vakarų kultūroje istoriškai susiformavo pojūčių hierarchija, privilegijuojanti regą bei klausą ir sumenkinanti kitus jutimus, ypač lytėjimą, skonį ir uoslę. Jos manymu, tai prisideda prie sensorinės nelygybės stiprinimo (Classen, 2012), nes įtvirtina, kokius pojūčius visuomenė laiko vertingais pažinimui, menui, saviraiškai ar komunikacijai. Kai pirmenybė teikiama regai ir klausai, visa informacijos sistema, viešoji erdvė ir kultūrinė raiška organizuojama pagal reginčiojo ir girdinčiojo galimybes. Tai reiškia, kad žmonės, kurie prastai mato arba nemato, prastai girdi arba negirdi, dėl savo ypatumų patenka į nepalankią socialinę poziciją. Tad jiems yra sunkiau dalyvauti švietimo sistemoje, kultūrinėje veikloje ar net kasdienėje sąveikoje, nes visuomenė kuria per mažai alternatyvių jutiminių galimybių.
Classen įžvalgas apie sensorinę nelygybę papildo kitų mokslininkų, tokių kaip Sarah Pink (2009), Paulo Stollerio (2004), Davido Howeso (2003, 2013, 2023), Steveno Feldo (1990), Williamo Tuletto (2025) ir Andrew Kettlerio (2025) darbai. Juose jie sutaria, kad pojūčiai yra ne tik biologiniai, bet ir socialiniai bei kultūriniai ir priklauso nuo aplinkos, kurioje gyvename. Pavyzdžiui, jei informacija yra pateikiama tik vaizdu arba tik garsu, be alternatyvių galimybių (subtitrų, Brailio rašto, vibracijų, supaprastintos kalbos, taktilinių sprendimų) ją priimti, tam tikros žmonių grupės, kurios negali perskaityti, išgirsti ar suprasti tos informacijos, gali likti nuošaly. Tokia situacija vadinama kultūriniu šališkumu, kuris pasireiškia tuo, kad visuomenė yra vienpusiškai orientuota į sykiu girdintį bei matantį žmogų ir ignoruoja tuos, kurie pasaulį pažįsta kitaip. Taigi tikroji sensorinės nelygybės ir atskirties problema dažniausiai yra ne pati negalia, o visuomenės požiūris į ją ir nepakankamos pastangos pritaikyti informaciją, aplinką ar bendravimą įvairesnėms visuomenės grupėms.
Alternatyvūs pasaulio pažinimai
Nuo XX a. pabaigos viešojoje erdvėje populiarėja pastangos permąstyti požiūrį į negalią – ji vis dažniau suprantama ne tik medicininiu, diagnozės ar socialinių normų požiūriu, bet ir kaip alternatyvi sensorinė kompetencija. Amerikiečių kilmės rašytoja Georgina Kleege (1999) savo atsiminimų knygoje „Sight Unseen“ reflektuoja savo neregystės patirtį, analizuoja, kaip neregiai yra vaizduojami literatūroje, kine, medijose, dekonstruoja apie juos sklandančius stereotipus ir subtiliai atskleidžia, kad regėjimo negalia yra ne tragedija, o sudėtinga, bet visavertiška gyvenimo forma. Kleege su regos negalia gyvena nuo vienuolikos metų ir ją vertina ne kaip trūkumą, bet savitą būdą suprasti save ir pasaulį. Ji žaismingai skatina žmones dažniau naudoti kitus pažinimo būdus – daugiau liesti, daugiau uosti, daugiau klausytis, nes matymas nėra vienintelis būdas pažinti grožį, o akys kartais gali ir apgauti.
Analizuojant kurčiųjų bendruomenes, taip pat ryškėja svarbus šių žmonių tapatybės bruožas save suvokti kaip subkultūrą, kurios bendravimo pamatu tampa vizualinis bendravimas, ženklai ir lytėjimas. Vienas ryškiausių šiuolaikinių tyrėjų H-Dirksenas L. Baumanas kurtumą laiko kultūrine, lingvistine ir sensorine įvairovės forma. Jis dirba kurtiesiems skirtame Gallaudet universitete (JAV), kuriame tyrinėja gestų kalbos filosofiją, kurčiųjų vizualinį pažinimą ir bendruomeniškumą. Viena pagrindinių Baumano idėjų yra „Kurtumo vertė / galia“ (angl. Deaf Gain), kurioje kurtumas suvokiamas kaip žmonijos jutiminės ir kultūrinės įvairovės praturtinimas. Pasak Baumano ir jo bendraminčio, aktyvaus kurčiųjų teisių gynėjo Josepho J. Murray‘aus (2014), kurtieji kuria unikalius pasaulio suvokimo būdus, grįstus vizualiniu ir taktiliniu mąstymu, o jų gestų kalba yra ne tik bendravimo priemonė, bet ir spalvingas kultūrinis bei filosofinis reiškinys. Neatsitiktinai lietuvių bendruomenėse galite sutikti terminą „gestakalbiai“, kuriuo kurtieji šmaikščiai apibūdina save pabrėždami ne klausos trūkumą, o bendravimo gestais būdą.
Neregių ir kurčiųjų kultūra bei saviraiška yra labai svarbūs veiksniai kovojant su sensorine nelygybe. Užuot siekus adaptuoti jų sensorinę patirtį prie egzistuojančių normų, svarbu pripažinti šių bendruomenių autentiškus pasaulio pažinimo būdus ir žinias. „Neregio žvilgsnis“ ir „kurčiojo klausa“ – tai metaforos, kurios gali praplėsti ir visų mūsų suvokimą apie pojūčių pasaulį. Pripažįstant šias kultūras, kvestionuojama dominuojanti pojūčių hierarchija ir stimuliuojama kolektyvinė vaizduotė – joje kuriama daugiasensorinė visuomenė, kurioje informacija, menas, aplinka, paslaugos yra kuriami ir pateikiami taip, kad juos patirti, perskaityti, suprasti ar jais pasinaudoti galėtų kuo daugiau žmonių.
„Šviesa tamsoje, garsas tyloje“ – ne tik projektas
Viena iš tokių iniciatyvų yra unikalus Ąžuolyno bibliotekos projektas „Šviesa tamsoje, garsas tyloje“, skirtas paminėti 125-ąsias Prano Daunio gimimo metines ir skatinti neregių bei kurčiųjų ir meno mokyklų bendruomenių bendrą kūrybą.
Tarpukario Lietuvos rašytojas, muzikantas ir visuomenininkas Pranas Daunys (1900–1962) buvo vienas svarbiausių sensorinės įtraukties pradininkų Lietuvoje. 1923 m. mūšyje Pranas pats neteko regėjimo ir iš dalies klausos, bet po nelaimingo įvykio nenuleido rankų ir aktyviai dirbo tiek su neregių, tiek su kurčiųjų bendruomenėmis. Daunys sukūrė lietuvišką Brailio raštą, inicijavo Lietuvos aklųjų sąjungos ir aklųjų instituto steigimą, prisidėjo prie kurčiųjų mokyklos steigimo ir spaudoje kėlė šių žmonių švietimo klausimus ir aktyviai skleidė idėją, kad neregiai ir kurtieji yra visaverčiai visuomenės nariai. Daunys tapo ankstyvu pavyzdžiu, kaip sensorinę nelygybę galima įveikti, o ne sustiprinti, per švietimą, kultūrą ir bendruomeninę veiklą.
Ąžuolyno bibliotekos projekto „Šviesa tamsoje, garsas tyloje“ vadovė Skaidra Grabauskienė drauge su komanda ir profesionaliomis muzikantėmis, kūrėjomis, neregių ir kurčiųjų bendruomenių atstovėmis Onute Matusevičiūte, Laura Stadalninkaite, Aldona Kvaselyte, Erika Slabadiene siekia įprasminti P. Daunio palikimą ir per muziką, jos skirtingą patyrimą, atlikimą ir pojūčius skatinti pažinti neregių ir kurčiųjų kūrybą. Ši iniciatyva ne tik atveria galimybę prisiliesti prie šių bendruomenių saviraiškos, bet ir plečia girdinčiųjų bei reginčiųjų jutiminį suvokimą, šviečia visuomenę, skatina bendrystę bei skirtingų patirčių mainus ir taip mažina sensorinę nelygybę visuomenėje.
Būnant kartu išnyksta socialiniai negalios aspektai
Projekto edukacijų stebėjimai atskleidė, kaip keitėsi užsiėmimuose dalyvavusių jaunuolių ir jų mokytojų reakcijos. Iš pradžių negalia buvo tarsi nematomas, bet juntamas neapibrėžtumas, keliantis nežinomybę. Dėl to dalyviai neretai atrodydavo šiek tiek susikaustę, nežinojo, ko tikėtis. Tačiau pokalbiams ir muzikinėms veikloms įsibėgėjus, greitai atsipalaiduodavo – mažėjo nerimas, tirpo įtampa ir nesaugumo jausmas. Šiems jausmams išnykus, socialine prasme išnykdavo ir pati negalia, nes bendravimo pagrindu tapdavo muzika, bendros veiklos, tarpusavio dėmesys ir juokas. Imituojamosios (vizualinės) dainos atlikėja ir mokytoja Aldona pastebėjo, kad projektas praturtina visus dalyvius, nes leidžia patirti pasaulį iš kitokios, neįprastos perspektyvos: „Tai ugdo empatiją, atvirumą, smalsumą ir supratimą, kad skirtingos patirtys – tai ne trūkumas, o vertybė. Vaikai išmoksta „klausytis“ kitaip – akimis, širdimi, visais pojūčiais. Mokytojai pamato, kaip svarbu būti lanksčiam, kūrybiškam ir gebėti prisitaikyti prie kiekvieno žmogaus unikalumo. Tokia gyva patirtis dažnai paveikia giliau nei teoriniai mokymai – ji keičia požiūrį į įtrauktį ir tarpusavio supratimą.“
Laura, reflektuodama savo patirtį užsiėmimų metu, pabrėžė, kad baimė dažnai kyla iš nežinojimo ir nepatyrimo: „Juk dažniausiai nekomfortabiliai jaučiamės ir šiek tiek bijome to, ko nežinome. Kuo daugiau pažintinių susitikimų bus organizuojama apie žmones su regos negalia, tuo greičiau išguisime įvairius stereotipus ir išankstines nuostatas, kurios šiais laikais vis dar trukdo vieniems kitus priimti. Ir reikia edukuoti žmones nuo pat mažens, kad susiformuotų tinkami požiūriai, vertybės, teisingi vertinimai. Visi esame panašūs – daromės kavą rytais, domimės muzika, mėgstame susitikimus su draugais.“
Onutė, pritardama Laurai, džiaugėsi, kad projekto veiklos suteikia galimybes vaikams ir edukacijų vadovėms asmeniškai susipažinti ir kurti tarpusavio ryšį per muziką, humorą bei bendravimą:
„Čia toks šviečiamasis projektas, kuriame vaikučiai gali susipažinti su mumis. Seniau žmonės apie mus sakydavo, kad esame „kitokie“, bet mes gi nesame kitokie, mes esame tokie patys, tik kažkas kažko gal nemato ar negirdi. Bet mes vis tiek esame tokie patys ir labai svarbu, kad vaikai suprastų, jog visi žmonės yra priimtini, juos reikia priimti tokius, kokie jie yra. Tokie projektai, man atrodo, ir padeda, kad vaikai būtų šviečiami, kad neišsigąstų tokių žmonių, einančių su baltąja lazdele.“
Aldona atviravo, jog šis projektas jai tapo pirmąja patirtimi dirbant su girdinčiais žmonėmis, o tai jai leido save išbandyti naujose, neįprastose situacijose ir geriau suprasti girdinčiųjų pasaulį bei savo vietą jame. Ji jautriai prisiminė pirmuosius susitikimus su projekto dalyviais, kuriuos pradžioje lydėjo nežinia ir nerimas, tačiau susitikimų eigoje šiuos jausmus keitė bendrystė ir dėkingumas: „Viena įsimintiniausių akimirkų buvo pati pradžia – kai pirmą kartą atvykau į mokyklą ir turėjau pasitikti vaikų bei mokytojų žvilgsnius. Buvau nežinioje – ar jie mane priims, ar norės suprasti? Tačiau jų šiluma, smalsumas ir pagarba mane labai nustebino ir sujaudino. Kai kartu dainavome imituojamąją dainą, pajutau stiprų emocinį ryšį – nors jie girdėjo, o aš – ne, visi buvome viename pasaulyje.“
Stebuklai
Praėjus kelioms savaitėms po projekto „Šviesa tamsoje, garsas tyloje“ edukacijos, kuri vyko Prienų meno mokykloje, Laurai parašė vienas iš susitikimo dalyvių ir paklausė: „O kas tau gyvenime gražu, net jei to nematai akimis?“ Laurą šis klausimas labai sujaudino, nes ji suprato, kad jaunuolis net kelias savaites nepamiršo susitikimo ir ilgai svarstė apie tai, koks neregiams atrodo aplinkinis pasaulis ir kas jiems yra grožis. Atsakydama į šį klausimą, Laura jautriai išryškino, kad regėjimas nėra vienintelis pojūtis, kuriuo galima suprasti grožį:
Gražu – tekanti upė, kurios čiurlenimas ramina širdį.
Gražu – medžių šlamėjimas, tarsi gamtos šnabždesys ausyse.
Gražu – švelnus katės ar jūrų kiaulytės kailiukas, kai rankos pajunta šilumą ir gyvybę.
Gražu – strazdo giesmė, kasryt vis ta pati, bet kiekvieną kartą stebuklinga.
Grožis slypi pojūčiuose, prisiminimuose, santykyje su pasauliu. Nematydama akimis, aš kiekvieną dieną matau vis kitaip. Ne akimis, bet visų manyje esančių jutimų visuma, kuri susidėlioja į vientisą paveikslą mano galvoje.
Kalbėdama apie grožio pajautimą, Onutė pasidalijo įsimintina akimirka, patirta projekto edukacijos metu: „Man buvo taip smagu, kad į edukaciją atėjo vyresnių paaugliukų, buvo keli vaikinai mutavusiais balsais. Kai dainavome „Edelweiss‘ą“ (aut. past. žymi daina iš filmo „Muzikos garsai“), merginos dainavo tą „papuošalą“, o mes su vaikinais atlikome pagrindinę melodiją. Ir man buvo taip gražu, kai atsiskleidė vyriški, jau tokie gražūs balsai. Net verkti norėjau, bet susilaikiau.“
Aldona prisiminė situaciją, kuri ją maloniai nustebino savo šviesumu ir suteikė stimulo reikšmingiems vidiniams pokyčiams: „Ypač džiugino, kai vaikai pradėjo patys rodyti gestus, stengėsi su manimi bendrauti mano kalba. Viena mergaitė pasakė mokytojai, kad nori išmokti daugiau gestų, „kad galėtų draugauti su manimi“. Tokie žodžiai ir akimirkos paliečia iki širdies gelmių – jauti, kad keičiasi ne tik jų, bet ir tavo vidinis pasaulis.“
Erika taip pat pasidžiaugė, kad „dainuodami vizualines dainas, nors girdėjimo patirtys buvo skirtingos, buvome lygūs“.
Šie prisiminimai rodo, jog įprastai nereikia didelių progų ar ypač reikšmingų įvykių, kad kasdienis gyvenimas pasidarytų šviesesnis. Dažniausiai pakanka paprastų dalykų, kurie padeda bendrauti, sukuria emociškai stiprias patirtis ir palieka malonius prisiminimus. Smalsus jaunuolio klausimas apie „kitaip matomą“ grožį, jaudinančiai skambantys balsai ir muzika, vaiko noras išmokti gestų kalbą, kad galėtų draugauti, bendrystės jausmas visiems kartu atliekant vizualines dainas – maži stebuklai, kurie stato tiltus ir plačiai atidaro duris bei langus bendrystei. Vis tik norint, kad tokie susitikimai, jų metu užgmegztos pažintys ir pradėtos veiklos turėtų daugiau erdvės skleistis ir plėtotis, svarbu mūsų visuomenėje sudaryti tam palankias sąlygas.
Kaip atverti vartus į lygesnę visuomenę?
Tad su projekto edukacijų vadovėmis Laura, Onute, Aldona ir Erika aptarėme, ką mes kaip visuomenė galėtume daryti kitaip ir daugiau, kad žmonėms, turintiems regėjimo, klausos ar kitų sunkumų, būtų lengviau dalyvauti socialiniame gyvenime.
Laura mano, kad vaikų švietimas ir socializacija yra labai svarbus veiksnys, leidžiantis mažinti sensorines nelygybes ir kitus barjerus visuomenėje. „Esu surengusi vaikams ne vieną edukaciją apie neregių kasdienybę. Vaikai gaunamą informaciją ir žinias priima noriai ir atvirai, jie dar neturi išankstinių nuostatų, todėl dažniausiai lengva su jais bendrauti ir sulaukti klausimų apie tai, kaip vairuoju“, – juokavo Laura.
Aldona su Erika taip pat akcentavo, kad siekiant pozityvių pokyčių visuomenėje svarbios visų pastangos. Jų manymu, paveikiausios priemonės mažinant sensorines nelygybes yra švietimas ir informacijos apie kurtumą sklaida. „Dažnai žmonės tiesiog nežino, kaip bendrauti su kurčiuoju, ir dėl to vengia kontakto. Reikėtų, kad mokyklose vaikai susipažintų su gestų kalba, kad matytų – kurtumas nėra kliūtis būti kartu, bendrauti, kurti“, – savo mintimis dalijosi Aldona ir Erika.
Sykiu, kalbėdama apie projektą „Šviesa tamsoje, garsas tyloje“, Aldona dalijosi mintimis, jog bendros veiklos su kitomis bendruomenėmis ne tik padeda šviesti visuomenę ir kurti ryšius, bet ir stiprina pasitikėjimą savimi bei mažina atotrūkį, kylantį dėl tarpusavio sąveikos stokos. „Projektas padėjo sustiprinti pasitikėjimą savimi, išmokau drąsiau dalyvauti bendrose veiklose, perteikti emocijas be garso – kūnu, veidu, akimis. Tai buvo ne tik meninė, bet ir gili emocinė patirtis, kuri stiprina tiltus tarp skirtingų pojūčių pasaulių ir skatina savęs pažinimą.“
Taip pat sutarėme, kad ne mažiau svarbus veiksnys yra visuomenės pastangos kurti prieinamas viešas erdves, informaciją ir paslaugas. Laura pasakojo:
„Mes vis dar turime užburtą ratą, kai turintys negalią asmenys mažiau lankosi kultūros įstaigose. O kultūrininkai tuomet sako: „Pas mus asmenys su regos, ar kitomis negaliomis nesilanko“. O nesilanko ne dėl to, kad jiems neįdomu koncertai ar kiti renginiai, bet dėl to, jog vis dar neturime pakankamo prieinamumo – muziejuje daugiausia yra vizualių eksponatų, taigi asmenims su regos negalia ši forma mažiau prieinama. Jeigu į pastatų erdves patekimas laiptais, natūralu, jog žmonės, besinaudojantys vežimėliais, į tas erdves nepateks, net jeigu iš lauko į pastato vidų įrengta rampa.“
Panašias problemas įvardino ir Aldona su Erika. Jų manymu, svarbu užtikrinti gestų kalbos vertėjų prieinamumą viešuose renginiuose, teatre, ligoninėse ar televizijoje. Visa svarbi informacija turėtų būti pateikiama visiems suprantama ir perskaitoma kalba, kad žmonės nepatirtų informacinės ir sykiu socialinės atskirties.
Onutė pasidžiaugė, kad bendrai per visą savo gyvenimą teigiamų pokyčių, kurie palengvina neregių socialinį gyvenimą ir pagerina jo kokybę, pastebi labai daug. Taip pat akcentavo, kad sąlygų gerinimas nėra baigtinis procesas, tad nereikia nusiminti, jei iškyla vienokių ar kitokių problemų – tobulos visuomenės nėra, o sunkumai kartais skatina kūrybiškumą ir siekį burtis į bendruomenes bei aktyviau bendrauti su žmonėmis. Be to, ji pabrėžė ne tik plačiosios visuomenės pastangų svarbą, bet ir neregių, silpnaregių ar kitų bendruomenių indėlį kuriant supratingesnius bei nuoširdesnius tarpusavio santykius: „Manau, jei norime tolerancijos iš „sveikų“ žmonių, mes turime ir patys būti tolerantiški. Mes irgi turime išmokti kontaktuoti. Taigi turi būti komunikacija ir iš mūsų pačių. Svarbios abipusės pastangos, nes tik tada, kai stengsis abi pusės, būsime lygiaverčiai piliečiai.“
Galiausiai Onutė akcentavo, kad negalios nereikia bijoti, nes baimė suvaržo. „Svarbu nebijoti savo negalios, nes tada atsiranda baimė paklausti ar paprašyti pagalbos. Kuo savarankiškesnis žmogus, tuo geriau, bet kartu neturime jos – negalios – kratytis, nes argi mes kalti, kad tokie esame?“
Apibendrinant tai, kas buvo parašyta, norisi sugrįžti prie įvairių autorių ir projekto edukacijų vadovių švelnių raginimų, kviečiančių kurti socialinę, informacinę ir fizinę aplinką, kurioje būtų siekiama reprezentuoti pojūčių įvairovę ir taikyti daugiasensorinius sprendimus. Galime pamėginti įsivaizduoti ateities visuomenę, kurioje jutiminė įtrauktis būtų tokia pat savaime suprantama kaip šiandien visuotinis švietimas, kelionės lėktuvu ar apsipirkimas internetu. Galbūt gyvensime pasaulyje, kuriame pastatai, renginiai ar paslaugos bus kuriami galvojant ne apie abstraktų „vidutinį žmogų“, o apie įvairius pojūčius ir skirtingus jų patyrimo būdus. Tokia aplinka greičiausiai būtų patogesnė ir malonesnė visiems – ramesnė, lėtesnė, mažiau triukšminga ir užteršta, vizualiai prieinamesnė, ne tokia intensyvi, turtingesnė kvapų ir skonių, dažniau patiriama lytėjimu. Daugiasensorinės visuomenės vizija atveria kelią į pasaulį, kuriame jutimų įvairovė vertinama ne kaip trūkumas, bet kaip svarbi žmogiškojo patyrimo dalis. Be to, ji išryškina, kaip šiuolaikinio gyvenimo būdas – miestų tankėjimas, aplinkos tarša, vizualinis, garsinis triukšmas ir kiti urbanizacijos padariniai – prisideda prie pojūčių silpnėjimo ar net nykimo. Ši tendencija kelia grėsmę žmonių gebėjimui kokybiškai patirti pasaulį. Todėl pojūčiams jautrios kultūros plėtojimas yra svarbus ne tik žmonių su negalia įtraučiai, bet ir kaip priemonė stiprinti bei praturtinti visų žmonių jutimų pasaulį, ugdyti jautrumą žmonių galimybių įvairovei, mūsų aplinkai, prisidėti prie lygesnės ir harmoningesnės visuomenės kūrimo.
***
Nuoširdi padėka muzikantėms, kūrėjoms ir edukacijų vadovėms: Onutei Matusevičiūtei, Laurai Stadalninkaitei, Aldonai Kvaselytei ir Erikai Slabadienei už pasidalijimą savo mintimis apie dalyvavimą projekto „Šviesa tamsoje, garsas tyloje“ veiklose.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos kultūros tarybos finansuojamą Ąžuolyno bibliotekos projektą „Šviesa tamsoje, garsas tyloje“.
Kiek sutrumpinta šio straipsnio versija yra publikuota žurnalo „Tarp knygų“ 2025 metų 10-ame numeryje. Šioje rubrikoje straipnsis yra perpublikuotas gavus žurnalo sutikimą.
Tekstą parengė Ieva Dryžaitė
Redagavo Kotryna Zaveckaitė
1. Bauman, H.-D. L., Murray, J. J. (2014). Deaf Gain: Raising the Stakes for Human Diversity. University of Minnesota Press.
2. Classen, C. (2012). The Deepest Sense: A Cultural History of Touch. University of Illinois Press.
3. Feld, S. (1990). Sound and Sentiment: Birds, Weeping, Poetics, and Song in Kaluli Expression. University of Pennsylvania Press.
4. Howes, D. (2003). Sensual Relations: Engaging the Senses in Culture and Social Theory. University of Michigan Press.
5. Howes, D. (2013). The Craft of the Senses. Sensory Studies, 1(1).
6. Howes, D. (2023). Sensorial Investigations: A History of the Senses in Anthropology, Psychology, and Law. Penn State University Press.
7. Kettler, A., Tullett, W. (Eds.). (2025). The Routledge History of the Senses. Routledge.
8. Kleege, G. (1999). Sight Unseen. Yale University Press.
9. Pink, S. (2009). Doing Sensory Ethnography. SAGE Publications.
10. Stoller, P. (2004). Sensuous Scholarship. University of Pennsylvania Press.
