2024 metais minime pirmųjų olimpinių žaidynių, kuriose dalyvavo ir lietuviai šimtmetį. Šiemet, kaip ir prieš 100 metų, jos vyks Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. 1924 m. VIII olimpinėse žaidynėse dalyvavo du Lietuvos dviratininkai ir futbolo rinktinė. O kaipgi jiems sekėsi? Kokie nuotykiai juos lydėjo pasiruošimo ir žaidynių metu? Tai ir dar daugiau sužinosite straipsnyje „Lietuvių nuotykiai 1924 m. VIII Paryžiaus olimpinėse žaidynėse“.
Lietuvos sporto pradžia
Lietuvoje sportas kaip socialinio ir kultūrinio gyvenimo dalis imtas suvokti XX a. 3–4 dešimtmečiuose. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, į tėvynę sugrįžo daug po pasaulį išblaškytų žmonių, tarp kurių buvo ir sporto entuziastų, su atskiromis sporto šakomis susipažinusių svečiose šalyse. Pati pirminė Lietuvos sporto pradžios stadija buvo sporto organizacijų kūrimas.
Pirmoji nepriklausomos Lietuvos sporto sąjunga (LSS) buvo įkurta 1919 m. gegužės 18 d. Kaune. Jos tikslas buvo visapusiškai lavinti žmogaus kūną bei propaguoti sportą. Jau 1919 m. vasarą organizacija surengė pirmąjį viešą lengvaatlečių, futbolininkų ir tenisininkų pasirodymą.
1920 m. Stepono Garbačiausko, Viktoro Dineikos, Elenos Kubiliūnaitės-Garbačiauskienės ir Petro Olekos iniciatyva įkurta viena pajėgiausių Lietuvos sporto organizacijų – Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS). Ji išugdė būrį futbolininkų: Danielių Žilevičių, Viktorą Abramiką, Dizmaną Ilgūną, Nikodemą Čereką, Romualdą Marcinkų, Antaną Lingį, Vladą Dzindziliauską ir kitus. 1922 m. ji pradėjo leisti pirmąjį sporto leidinį „Lietuvos sportas“, kuris taip aprašė sporto svarbą: „Poėto ir publicisto A Jakšto pripažinimu […] sportas Lietuvoje yra daromas „aštuntu sakramentu“, be kurio nė vienas žmogus be skirtumo lyties, amžiaus, tikybos bei politinių įsitikinimų ir profesinių skirtenybių, negali būti harmoningai visapusiškai išlavintas, arba „užsispyrėlio“ Linkuvos Dėdės tvirtinimu, be sporto negali būti reikiamos ir galimos žmogaus kūno sveikatos, stiprumo ir grožės“ (Keli bruožai iš mūsų… 1922, 5).
Svarbiu pirmosios Lietuvos Respublikos sporto gyvenimo įvykiu tapo ir 1923 m. kovo 22 d. Lietuvos sporto lygos (LSL) įsteigimas. Ši organizacija rūpinosi įvairių sporto šakų plėtra, atstovavo šalies sportui tarptautinėse organizacijose. Tai buvo aukščiausia kūno kultūros ir sporto institucija, vienijusi visas kitas sporto organizacijas.
1923 m. buvo įkurta ir Lietuvos dviratininkų sąjunga (LDS), išugdžiusi tokius dviratininkus kaip Isakas Anolikas, Tarchumas Murnikas ir kiti.
XX a. 3-iajame dešimtmetyje sportas gyvavo tik sporto sąjungų ir atskirų sportininkų iniciatyva. Tik 1932 m. valstybė priėmė Kūno kultūros įstatymą ir įsteigė kūno kultūrą bei sportą tvarkančią valstybinę instituciją – Kūno kultūros rūmus.
Pirmasis Lietuvos futbolo čempionatas buvo surengtas jau 1922 m. gegužės–rugsėjo mėnesiais. Jame dalyvavo aštuonios kauniečių komandos. Tais pačiais metais įvyko ir pirmasis dviračių sporto čempionatas. Tarptautinėse varžybose pirmieji savo jėgas išmėgino Lietuvos futbolininkai. 1922 m. LFLS ekipa 0:4 pralaimėjo Rygos YMCA žaidėjams, o 1923 m. tarpvalstybinėse futbolininkų rungtynėse Lietuvos rinktinė 0:5 nusileido Estijai.
Svarbus Lietuvai sporto reiškinys buvo šalies sporto organizacijų „išplaukimas į tarptautinius vandenis“. 1923 m. Lietuvos sporto lygos futbolo komitetas tapo Tarptautinės futbolo asociacijų sąjungos (FIFA) nariu. 1924 m. jos keliu pasekė ir Lietuvos dviratininkų sąjunga (Stonkus 2007, 158–160).
Olimpinis krikštas
Naujai susikūrusi Lietuvos valstybė gana greitai suprato sporto ir fizinio lavinimo svarbą. Visgi jauna šalis turėjo ir kitų rūpesčių, todėl iš pradžių sporto gyvenimas vystėsi atskirų žmonių ir naujai įkurtų sporto sąjungų iniciatyva. Nors sąlygos buvo sunkios, ypač dėl salių, aikščių trūkumo, mokyklose kūno kultūra jau 1924 m. Švietimo ministerijos patvirtintame mokymo plane buvo įtraukta kaip mokomasis dalykas.
1924 m. sausio 14 d. Kauno Žaliakalnyje esančiame Ąžuolyne buvo paskirtas sklypas įrengti stadioną, kuriame pagal projektą turėjo atsirasti: futbolo aikštė, krepšinio ir beisbolo, dvi teniso, dviračių aikštelės ir 400 m bėgimo takas. Taupydami valstybės lėšas stadiono projektą parengė patys sporto entuziastai – LFLS nariai Steponas Darius ir Kęstutis Bulota (100 reikšmingiausių Pirmosios… 2018, 32). Stadiono statyba vystėsi labai sparčiai. Rudenį įvyko LFLS stadiono atidarymo iškilmės, futbolo, krepšinio ir lengvosios atletikos varžybos. Iki stadiono atidarymo sportininkai treniravosi Ąžuolyno pievose, kur kartais tekdavo konkuruoti su karves ganančiais piemenimis.
Olimpinės žaidynės – populiariausios pasaulyje sporto varžybos. Sportininkų rengimu būsimam iššūkiui pradėjo rūpintis LSL. Nors vyriausybė dėl sunkių politinių, ekonominių ir socialinių aplinkybių negalėjo tinkamai materialiai paremti sporto entuziastų iniciatyvos, tačiau iš esmės pritarė jų olimpiniams siekiams – Lietuvai, kaip jaunai, nedidelei valstybei, rūpėjo jos tarptautinis prestižas. Nepaisant finansinių trūkumų, tuometinis ministrų kabinetas, vadovaujamas Ernesto Galvanausko, paskutiniu momentu atsižvelgė į sporto entuziastų prašymus ir Lietuvos sportininkų dalyvavimui olimpinėse žaidynėse skyrė apie 12 tūkst. Lt (Šadžius 1996, 254).
Likus pusantrų metų iki Paryžiaus olimpiados, pradėta diskutuoti, ar verta joje dalyvauti. LSL Centro komitetas priėjo prie išvados, kad gali dalyvauti futbolininkai, kurie galbūt negautų „sausai“. Buvo nuspręsta prašyti Vyriausybę, Kauno savivaldybę ir inteligentiją paremti sportininkų kelionę į Paryžių, tačiau visa tai buvo pamiršta. Vėl prisiminta tik olimpiados išvakarėse (Klimkevičius 2019, 115).
1924 m. balandžio 6 d. LFL suvažiavime, dalyvaujant Kauno ir Klaipėdos futbolo apygardų atstovams, buvo pranešta, kad Lietuvos reprezentacinė komanda jau įregistruota dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Buvo paskelbtas ir kandidatų sąrašas. Atstovu ryšiams palaikyti su FIFA Paryžiuje buvo įgaliotas ten buvęs Steponas Garbačiauskas.
1924 m. balandžio 8 d. įvyko LSL skubus posėdis (likus pusantro mėnesio iki olimpiados atidarymo). Dalyvaujant CK pirmininkui Jonui Bulotai, prof. Juozui Eretui, Jurgiui Šulginui ir Stasiui Razmai, buvo nuspręsta į olimpiadą siųsti 14 futbolininkų – 8 iš Kauno, 6 iš Klaipėdos, 4 lengvaatlečius, 2 moteris, 10 kitų sporto šakų atstovų. Iš viso – 30 sportininkų. Preliminari išlaidų suma siekė 20 tūkst. Lt (Klimkevičius 2019, 117).
Po šios žinios „Sporte“ pasirodė džiaugsmo kupinos eilutės: „Lietuva dalyvauja Pasaulio olimpiadoje! Kaip daug reiškia mūsų širdžiai šitie žodžiai. Džiaukitės lietuviai sportininkai. Jūs važiuojate į pasaulinę sporto šeimyną, Jums prasideda nauja Jūsų gyvenimo era, Jums nuo šio laiko atdari keliai į laurų vainikus“ (Garbačiauskas 1924, 74).
Sporto organizatoriai skubiai pradėjo rūpintis lėšomis. Bandė sukaupti jų iš valdžios, savivaldybės, privačių asmenų, pašalpų, iškilmingų koncertų ir futbolo rungtynių. Tačiau lėšų rinkimas vyko vangiai.
Olimpinis Lietuvos atletų debiutas įvyko 1924 m. VIII vasaros žaidynėse Paryžiuje. Olimpinėje paraiškoje Lietuva buvo įrašiusi septynias sporto šakas: boksą, dviračių sportą, fechtavimąsi, futbolą, imtynes, gimnastiką ir šaudymą. Iš viso olimpinių kandidatų sąraše buvo 33 pavardės. Tačiau dėl nenuoseklaus Lietuvos sporto vadovybės požiūrio į dalyvavimą žaidynėse, lėšų stokos bei kitų aplinkybių po didelių ginčų į Paryžių buvo išsiųsta tik futbolo komanda, du dviratininkai ir imtynininkas (100 reikšmingiausių Pirmosios… 2018, 36). Kaip toliau straipsnyje skaitysite – olimpiečius visos kelionės ir rungtynių metu lydėjo nesėkmės ir nuotykiai. Užbėgant už akių, galima paminėti, kad dviratininkai neįveikė visos 188 km trasos, futbolininkai rezultatu 0:9 pralaimėjo Šveicarijos sportininkams, o imtynininkas į olimpines žaidynes taip ir nenuvyko.
Lietuvos futbolo rinktinės nuotykiai
1924 m. balandžio 17 d. Olimpinio komiteto būstinėje Paryžiuje vykusioje burtų traukimo ceremonijoje dalyvaujant S. Garbačiauskui, Prancūzijos futbolo lygos pirmininkui Ž. Rime 18.00 val. buvo nulemtas Lietuvos futbolo rinktinės varžovė – Šveicarija. Estijai atiteko JAV, o Latvijai nusišypsojo laimė – į kitą varžybų etapą jie pateko be kovos.
Savo mintimis apie stiprų varžovą „Sporte“ dalinosi S. Garbačiauskas: „Lietuviams teko geras, bet sunkus likimas. Galime džiaugtis, kad susitinkame su Šveicarija, o ne su Bulgarija, Rumunija ar Egiptu, kurie savo žaidimu artimesni mums, nes jei prie progos jie įmuštų bent 1 golą, tatai nesuteiktų mums jokios tiesioginės pamokos“ (Garbačiauskas 1924, 96).
O šveicarai tikriausiai iš mandagumo taip atsiliepė apie savo varžovus lietuvius: „Mums bus žymiai sunkiau žaisti prieš jus negu jums prieš mus, nes jūs žinote mūsų žaismą ir jo laipsnį, o mums jūsų laipsnis dar nežinomas […]. Ir jei laimėsime nors vienu golu prieš jus, tai būsime patenkinti ir galėsime toliau dalyvauti“ (Garbačiauskas 1924, 96).
Prieš rungtynes šveicarai aktyviai treniravosi, o Lietuvoje vyravo „olimpinė ramybė“. Apie olimpiadą buvo prisiminta visiškai atsitiktinai, paskutinę akimirką. Gegužės 19–22 d. Kaune vyko Baltijos šalių užsienio reikalų ministrų konferencija Baltijos sąjungai įkurti. Lietuvių klube per surengtą pokylį svečiams pagerbti premjero E. Galvanausko buvo paklausta, ar daug lietuvių vyksta į olimpiadą. Tik tada buvo sureaguota. Jau kitą dieną jis įpareigojo LSL pirmininką gen. J. Bulotą išsiųsti Lietuvos futbolo rinktinę į olimpiadą. Futbolo rinktinei, dviratininkams ir imtynininkui greitai buvo surinkti 15 tūkst. litų. Kiti dalyviai liko užmiršti (Klimkevičius 2019, 119).
Žinia, kad sportininkai važiuoja į olimpiadą, apskriejo visą Kauną. Į Paryžių buvo išsiųsta telegrama, kurioje rašyta, jog Lietuvos sportininkai atvyksta tik gegužės 26 dieną, ir prašyta rungtynes atidėti bent tris dienas. Tačiau olimpinis komitetas atsakė, kad atvykti į Paryžių reikia vėliausiai 24 dieną. Iš Kauno išvažiuoti reikėjo jau gegužės 22 dieną. Klaipėdos sportininkai šią žinią gavo tik gegužės 22 d. 21.00 val. ir vakariniu traukiniu išvykti nespėjo. Jiems buvo pranešta, kad Kauno sportininkai į olimpiadą vyksta be jų (Klimkevičius 2019, 120).
Greitai buvo nuspręsta sudaryti kauniečių komandą iš 16 žaidėjų. Sportininkai buvo renkami tiesiog gatvėse, kad laiku galėtų išvykti į žaidynes. Surinkti pavyko tik 12. Lietuvos olimpinei futbolo komandai atstovavo Hansas Gecas, Stasys Sabaliauskas, Stasys Razma, Juozas Žebrauskas, Leonardas Juozapaitis, Steponas Garbačiauskas, Georgas Hardingsonas, Vincas Bartuška, Stasys Janušauskas, Valerijonas Balčiūnas, Eduardas Mikučiauskas. Neišvyko Steponas Darius, Ernstas Deringas, Vilhelmas Gvildys, Vaclovas Strazdas ir Barstaitis.
Taigi kelionei pradėta ruoštis iš vakaro. O prieš išvykimą reikėjo padaryti dar daug darbų: išleisti atostogų visus kariškius, nusifotografuoti užsienio pasams, gauti užsienio pasus, prancūzų ir vokiečių vizas, parūpinti vėliavas, megztinius, kelnaites, kojines. Visa tai reikėjo atlikti patiems sportininkams ir dar patiems susiruošti kelionei. Galima sakyti, kad buvo pasiektas išvažiavimo greitumo rekordas.
Į stotį išlydėti futbolininkų susirinko nemažas sportininkų skaičius. 4 val. 55 min. atsisveikinimui garsus pasilikusių „Valio! nuskambėjo perone ir – it gerą ženklą gavęs, puškėdamas traukinys leidosi Virbalio link“ (Razma 1924, 106).
Tuo pačiu traukiniu važiavo ir Latvijos komanda. Latviai atrodė kiek kitaip nei lietuviai. Jie buvo pasipuošę specialiai šiam renginiui padaryta metaline tautine vėliavėle, pasiėmę daug maisto. Latviai buvo geriau fiziškai pasirengę – kaip rinktinė buvo treniravusis nuo ankstyvo pavasario. Drauge važiavo treneriai, masažistai. O paskubomis surinkti lietuviai nebuvo nei karto žaidę kaip komanda ir dėl aikščių stokos apskritai mažai treniravęsi. Retas kuris kelionei buvo įsidėjęs duonos kąsnį, jie neturėjo nei trenerio, nei masažisto, netgi pamiršo pasiimti kamuolį. Rinktinė taip pat neturėjo jokio savo komandos skiriamojo ženklo ir tik kelionės metu, sekdami latviais, prie kostiumų prisisiuvo tautines vėliavėles (Klimkevičius 2019, 121).
Į olimpinį miestelį futbolininkai atvyko apie pirmą valandą nakties. Atsigulė tik apie trečią valandą. Kartu važiavusi Elena Garbačiauskienė išradingai sugalvojo, kaip išlyginti kelionės metu susiglamžiusias sportines uniformas – jas sudrėkinusi, patiesė po čiužiniais.
Prie pusryčių stalo išrinkta komisija (S. Garbačiauskas, V. Balčiūnas ir S. Razma) sudarė startinę vienuolikę. Taigi 1924 m. gegužės 25 diena – Lietuvos sportininkų olimpinio debiuto diena ir olimpinio judėjimo pradžia. Dieną prieš tai, oficialaus olimpiados atidarymo metu, iškilmingai papuoštame „Kolumbo“ stadione pirmą kartą suplevėsavo ir Lietuvos vėliava.
S. Razma taip apibūdino žaidimo pradžią: „Stadione lyg tyčia pusvalandį be paliovos pilasi lietus ir tik 15–20 min. prieš rungtynių pradžią nustojo lyti. Fotografų eilė jau seniau laukia mūsų apsirengiant […] 10 000 žiūrėtojų minia sutinka mus smarkiu delnų plojimu. Ruporu pranešinėja žaidėjų pavardes“ (108).
Lietuviai su šveicarais 14 val. 30 min. vietos laiku susitiko „Peršingo“ stadione. Rungtynės, galima sakyti, vyko į vienus vartus. Jau trečią minutę šveicarai „įvarė pirmą golą“. Aštuntą minutę sekė antras įvartis. Pirmojo kėlinio pabaigoje šveicarai pirmavo 4:0. Antrasis kėlinys buvo ne ką sėkmingesnis Lietuvos rinktinei – į jų vartus įkrito dar 5 įvarčiai. Pirmajame kėlinyje lietuviai dar nebuvo visiškai bejėgiai ir 10 bei 35 minutę turėjo progą pelnyti įvartį. Antrajame kėlinyje mūsiškių bandymai priartėti prie varžovų vartų baigdavosi nesėkmingai (Klimkevičius 2019, 121).
Be šių rungtynių Lietuvos rinktinė, Egipto vadovų delegacijos paprašyta, sužaidė treniruočių pobūdžio rungtynes, kurios vėliau buvo įvardytos kaip oficialios. Tačiau ir vėl laukė pralaimėjimas. Šį kartą – 0:10.
Negana to, kad lietuviai patyrė du skaudžius pralaimėjimus, dar ir pritrūko pinigų sugrįžti namo. Jų pasiskolino Lietuvos atstovybėje ir birželio 5 d. 18 val. 25 min. olimpiečiai grįžo į Kauną.
Visuomenės reakcija į pralaimėjimą skyrėsi. Futbolo šalininkai ir optimistai lietuvių rinktinę guodė, ramino, primindami jiems kitų šalių pralaimėjimus. Štai prancūzų spauda lietuvių negailėjo. Rašė, jog lietuviai atletai yra rambūs bei tingūs, kad krašto futbolas dar vystykluose (Jūlys 1924, 4). S. Garbačiauskas taip apibendrino olimpinį krikštą: „Paryžiuje mes turėjome garbingą priešą – Šveicariją. Pasaulio futbolo turnyro finalistą ir Europos čempioną. Be Šveicarijos, mes turėjome priešą, turėjusį gerą vardą būtent Egiptą ir žaidėme prieš Nilo negrus, kurie pasirodė ne blogesni už Urugvajaus negrą ir sugebėjo Europos futbolo mokyklą sumušti Vengrijos asmeny“ (Markevičius 1924, 144).
Olimpinių žaidynių futbolo čempionais tapo Urugvajaus sportininkai. Antroji vieta atiteko šveicarams, o trečioji – švedams.
Po olimpinių žaidynių, rudeniop, Organizacinis komitetas įteikė Lietuvos atstovybei Paryžiuje žaidynėms atminti komplektą diplomų ir medalių, kuri juos persiuntė LSL su tokiu lydraščiu: „Atstovybė turi garbės persiųsti dalyvavusiems Paryžiaus VIII Olimpiados atletams ir prie jų priskirtam attache p. Jurgiui Dobkevičiui, 19 diplomų ir tiek pat medalių, kurių gavimą prašo pakvituoti prie šio pridedamo rašto. Atstovybės sekretorius Girdvainis“ (97).
Lietuvos dviratininkų nuotykiai
Žinant futbolininkų rezultatus, 1924 m. gegužės 27 d. LSL CK posėdyje nutarta, kad Lietuvos sportininkai dar gali dalyvauti olimpinių žaidynių lengvosios atletikos, graikų-romėnų imtynių, šaudymo, dviračių sporto ir anglų bokso varžybose.
„Karys“ rašė: „VIII Olimpiadoj žada dalyvauti 9 lietuviai: 3 lengvieji atletai, 2 grumikai, 2 dviratininkai, 1 boksininkas ir 1 fechtininkas ir 3 LSL nariai: vienas nuo vandens sporto, Jachtklubo ir viena nuo moterų“ (Sportas Lietuvoje 1924, 226).
LSL CK, norėdamas geriau paruošti sportininkus, nusprendė surengti priešolimpines rungtynes. Paskelbta, kad nugalėtojai kiekvienoje šakoje bus pasiųsti į Pasaulinę olimpiadą dalyvauti Lietuvos vardu. O kitų sporto šakų geriausi sportininkai bus siunčiami pasižiūrėti ir pasimokyti.
Tačiau įvyko ne visos varžybos. Birželio 21 d. buvo surengtos graikų-romėnų imtynės, o birželio 22 d. – Lietuvos pirmenybės dėl Lietuvos dviračių sąjungos prezidento J. Šodzės prizo dviračiais maršrutu Kaunas–Marijampolė–Kaunas.
Dviračių lenktynėse dalyvavo 15 sportininkų. Prizininkais tapo I. Kremeris, E. Malcanas ir J. Vilpišauskas. Šių lenktynių metu buvo užfiksuotas pirmasis dviračių sporto rekordas: vidutinis važiavimo greitis – 23–24 km per valandą. Tačiau LSL vadovai suabejojo, ar jas laimėjo patys geriausi, ir liepos 13 d. pakartotinai surengė varžybas. 188 km nuotolį greičiausiai įveikė Isakas Anolikas ir Juozas Vilpišauskas (Klimkevičius 2019, 89-90).
Kitos priešolimpinės varžybos neįvyko. Panašiai kaip ir futbolininkai, dviratininkai į olimpines žaidynes buvo sukviesti kelionės išvakarėse, telegramomis. Taigi liepos 19 d. 4 val. 55 min į Paryžių išvyko J. Vilpišauskas ir I. Anolikas. Jiems paskirtas finansavimas buvo tikrai menkas. „Makabi“ klubas paskyrė 300 Lt, o LDS – 150 Lt.
Birželio 21 d., vos tik atvykę į Paryžių, dviratininkai nuskubėjo į dviračiais prekiavusią firmą „Peugeot“, mat: „Specialistai, apžiūrėję mūsų sportininkų dviračius nustatė, kad suremontuoti galima tik J. Vilpišausko dviratį, o Anoliko dviratis, anot jų, visai netinka bėgti tokią distanciją ir juo labiau kalnuotais Francijos keliais […], pasiūlė nupirkti iš jų naują, ką Anolikas ir padarė […], bet už dviratį privalėjo atiduoti paskutinius turimus pinigus, nebepalikdamas nei pragyvenimui, nei kelionei sugrįžti Lietuvon. Ne ką geriau buvo ir Vilpišauskui, iš kurio taip pat pareikalavo ne mažą sumą už dviračio sutaisymą […]. Mūsiškiai dėl pinigų stokos tik plonas megstinukes begalėjo nusipirkti, ir tas be kišenaičių“ (Garbačiauskienė 1924, 150).
Dviračių lenktynėse dalyvavo 77 dviratininkai iš 20 šalių. Sportininkai į startą stojo birželio 23 d. 8.00 val. ryto. Reikėjo įveikti daug kliūčių, tiesa, nei vienas iš jų varžybų taip ir nebaigė: „Prie vieno pasisukimo 100 km nuo starto, Vilpišauskui nelaimė – lūžo dviratis, smarkiai susidaužęs negalėjo tęsti lenktynių; Anolikui keliskart plyšo ratų gumos, bet neesant gumų atsargos turėjo daug laiko sugaišti jas belopydamas […]. Tik naktį po 11 val. grįžo sušalęs ir išalkęs mūsų nelaimingas dviratininkas […]. Vilpišauskas, kol neatsitiko nelaimė, važiavo greta prancūzo, kuris užėmė antrą vietą“ (Garbačiauskienė 1924, 150).
I. Anolikui padangos prakiuro net septynis kartus, o po septintojo jis dar ir pasiklydo trasoje. Lenktynėms pasibaigus, organizatoriai nežinojo, kur jis yra. Dviratininkui pasiekus artimiausią geležinkelio stotį, vietinis prancūzas jam nupirko bilietą į Paryžių. Kritusiam J. Vilpišauskui pro šalį automobiliu važiavę švedai padėjo pasiekti stadioną ir suteikė medicininę pagalbą. Nesėkmės dviratininkus lydėjo ir po varžybų – pritrūko lėšų kelionei atgal į Lietuvą, todėl juodu nutarė grįžti dviračiais, bet, pasiskolinę pinigų iš Lietuvos atstovybės, šios minties atsisakė. Dviratininkai į Lietuvą išvyko rugpjūčio 6 d., o Kauną pasiekė rugpjūčio 8 d.
Imtynininko detektyvas
1924 m. birželio 21 d. vyko priešolimpinės graikų-romėnų imtynių varžybos. Olimpiniu kandidatu tapo Petras Požėla, nugalėjęs savo varžovus. „Klaipėdos žinios“ ir „Karys“ pranešė, kad varžybų nugalėtojas birželio 28 d. išvyko į Paryžių.
P. Požėla liepos 1 d. turėjo dalyvauti rungtynėse, tačiau iki nustatyto laiko jis neatvažiavo ir nežinia kur dingo kelionėje. Laikraščiai žinančių, kur jis dingo, prašė pranešti Lietuvos sporto lygai arba Dviratininkų sąjungai.
Netrukus paaiškėjo, kad nerimauti nebuvo dėl ko. Pagaliau atsiradęs P. Požėla, pasirodo, net nebandė keliauti į žaidynes, o vietoj Paryžiaus nuvyko į savo tėviškę. Tik liepos 24 d. „Lietuvos žinios“ pranešė: „Atsirado sportininkas. Sportininkas Petras Požėla, kuris buvo prapuolęs važiuodamas į pasaulinę olimpiadą, atsirado. Pasirodo, kad jisai vieton Olimpiadon nuvažiavo į tėviškę. Veltui Paryžiuj laukė jo atvažiuojant mūsų atstovybė, sunku net būtų tikėti, kad laikraščio (Ryto) bendradarbis gali taip pasielgti“ (L. 1924, 4).
Lietuvių pasirodymo 1924 m. olimpinėse žaidynėse reikšmė
Kaip jau buvo minėta, XX a. 3 deš. sportas vystėsi atskirų asmenų ir naujai įkurtų sporto sąjungų iniciatyva. Futbolininkams trūko sportinio inventoriaus – kamuolių, aprangos. Rungtynių metu sprogus kamuoliui, žaidimas netgi likdavo neužbaigtas. Dviratininkams trūko geresnių dviračių, atsarginių dalių. Iki 1924 m. Lietuvoje nebuvo nė vieno kvalifikuoto ar patyrusio trenerio. O sportininkai dažniausiai neapsiribodavo viena sporto šaka – jie būdavo įvairių sporto šakų meistrai. Pavyzdžiui, Steponas Darius buvo futbolo vartininkas, krepšininkas, beisbolininkas, ledo ritulininkas ir daugelio sporto šakų pradininkas bei iniciatorius. Sportininkai patys treniravosi, rungtyniavo, teisėjavo, įrenginėjo sporto aikšteles, kūrė sporto organizacijas ir joms vadovavo (Klimkevičius 2019, 95).
Priešolimpinis laikotarpis (1923 m. pabaiga – 1924 m. pradžia) Lietuvos sportiniam gyvenimui buvo itin reikšmingas – pasimokyta organizacinio darbo, diplomatijos, į sportą dėmesį atkreipė visuomenė ir vyriausybė. Rengiant sportininkus VIII olimpinėms žaidynėms, aktyviai dalyvavo nemažas sporto darbuotojų būrys. Jie sugebėjo įveikti daugybę kliūčių.
Nors silpni sportininkų olimpiniai startai sukėlė sporto visuomenės bei vyriausybės narių ir politikų nepasitenkinimą, tačiau šalies atstovai, neturėdami gero sporto inventoriaus, aprangos, kvalifikuotų trenerių, patyrimo, metodikos žinių, reikiamos valstybinės paramos, o ir laiko, negalėjo gerai pasirengti ir sėkmingai rungtyniauti Paryžiaus olimpiadoje. Visgi į Lietuvą jie parvežė olimpinį jaunimo siekį ir ryžtą. Lietuvos sportininkų debiutas svarbiausiame ir tuomet vieninteliame viso pasaulio sportininkų forume turėjo ir politinės reikšmės – buvo paskelbta, kad yra tokia valstybė Lietuva ir joje gyvuoja sportas. Vienuolika vyrų atvedė Lietuvą į olimpinę šeimą. Lietuva tapo oficialiai pripažinta Tarptautinio Olimpinio judėjimo dalyve.
VIII olimpinės žaidynės paskatino 1924 m. birželį įkurti Kariuomenės sporto draugiją. Jos pastangomis Aukštojoje Panemunėje tuoj pat pradėtas statyti stadionas, kuris 1926 m. buvo įvertintas kaip geriausias Kaune. Čia vyko ir tarpvalstybinės futbolo rungtynės (Klimkevičius 2019, 102).
Lietuviai nepasidavė ir sunki olimpinė pradžia jų nesuglumino. Sportininkai ir toliau stengėsi populiarinti Lietuvos sportą tarptautinėse varžybose. Dar tarpukariu lietuviai sudalyvavo dvejose olimpinėse žaidynėse. 1928 m. Sankt Morice vykusiose II žiemos olimpinėse žaidynėse dalyvavo vienas lietuvis – įvairių sporto šakų populiarintojas ir pradininkas Kęstutis Bulota. Jis dalyvavo keturiose greitojo čiuožimo varžybų rungtyse. Tais pačiais metais į Amsterdamo vasaros olimpiadą išvyko 12 lietuvių sportininkų delegacija: 2 boksininkai, 4 dviratininkai, 5 lengvaatlečiai ir 1 sunkiaatletis. Aukščiausiai, į 5–8 vietas, pakilo boksininkas Juozas Vinča, kurį bokso pradmenų mokė Steponas Darius. 1932 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Los Andžele Lietuva nedalyvavo dėl ekonominių sunkumų ir politinių ginčų. Į 1936 m. vasaros olimpines žaidynes Berlyne Lietuva nebuvo pakviesta dėl principingos Lietuvos pozicijos Kauno procese teisiant Klaipėdos krašto nacius. 1990 m. atkūrusi valstybingumą, Lietuva dalyvavo visose vasaros ir žiemos olimpinėse žaidynėse. Nuo 1992 m. Lietuvos sportininkai į Lietuvą parveždavo iškovotus medalius.
Šaltinių ir literatūros sąrašas:
„Keli bruožai iš mūsų sporto gyvenimo“. Lietuvos sportas 3. 1922.
„Sportas Lietuvoje“. 1924. Karys 27.
100 reikšmingiausių Pirmosios Lietuvos Respublikos įvykių (1918–1940 m.). 2018. Sudarė Justina Minelgaitė, Ingrida Jakubavičienė, Jovita Jankauskienė. Kaunas.
Garbačiauskas, Steponas. 1924. „Olimpiniai žaislai senoj Graikijoj“, Sportas 12-13, (1924): 96.
Garbačiauskas, Steponas. 1924. Sportas 10-11, (1924): 74.
Garbačiauskienė, Elena. 1924. „Mūsų dviratininkai VIII Pasaulinėj Olimpiadoj“. Sportas 18-20.
Girdvainis, Stasys. 1924. LCVA, F. 933, Ap. 1, B. 9145.
Jūlys, A. „Paryžiaus olimpiadą prisiminus“, Klaipėdos žinios, 1924 m. rugsėjo 21 d., 193.
Klimkevičius, Algirdas. 2019. Nepriklausomos Lietuvos futbolo istorija 1918–1940. Vilnius.
Klimkevičius, Algirdas. 2004. Lietuvos olimpinis krikštas. 1924 m. Paryžius. Vilnius.
L. „Atsirado sportininkas“. Lietuvos žinios 165, 1924 m. liepos 24 d.
Markevičius, K. 1924. Sportas 18-20.
Razma, Stasys. 1924. „Lietuva-Šveicarija“. Sportas.
Šadžius, Henrikas. 1996. Lietuvos kūno kultūros ir sporto istorija. Vilnius.
Stonkus, Stanislovas. 2007. „Sportas“, Tarpukario Lietuva. Kaunas.
Iliustracija: Lietuvos futbolo rinktinė olimpinių žaidynių metu susitinka su Šveicarijos rinktine. Paryžius, 1924 06 25, LCVA
Tekstą parengė metodininkė Jovita Jankauskienė
