Tekstą parengė Ąžuolyno bibliotekos literatūrologė Donata Bocullo
Tekstą redagavo Kotryna Zaveckaitė
Mieliausi skaitytojai,
Už ką dėkosite ir aukosite sėsdamiesi prie šventinio vakarienės stalo? Ar vis dar mokam būti dėkingi ne tik dovanomis? Kaip bibliotekos literatūrologė, paklaidinta skaitytoja, noriu atsidėkoti skaitantiems ne tik mano, bet ir kitų autorių tekstus. Noriu padėkoti autoriams ir skaitytojams, kurie atveria savo širdis. Atsidėkoti tiems, kurie nenustoja skaityti, nenustoja mokytis ir mylėti. Skaitymas mus visus sujungia į bendrą pasakojimą, sukuria santykį. Galbūt tie santykiai trapūs, kartais laikini, bet palieka mūsų asmeniniuose pasakojimuose bent po eilutę.
Skaitymo metus šį kartą noriu užbaigti be citatų ir nuorodų į kitų autorių tekstus, bet atvira miniatiūra. Būkime dėkingi vieni kitiems, kad atėjus sunkioms dienoms žinotume, į ką įsikibti – ne tik į gerą, laisvą žodį, bet ir į įpykusio žmogaus ranką.
Visados Jūsų
Donata
Pykčio ir švelnumo draugystė
Ąžuolų giraitėje, po pusnimis, slėpėsi tunelis, vedantis į nepažintą pasaulį – tą, kurio plika akimi nepamatysi, bet gali išgirsti, pajusti kažkieno neramų širdies plakimą. Viršutinio pasaulio gyventojai buvo įpratę manyti, kad viskas, kas po žeme – tik neišbrendama pekla ir mirusiųjų pasauliui skirta vieta, o iš tikrųjų tame giluminiame pasaulyje, kurio lengvai nepasieksi, buvo daugiau šviesos ir gyvybės nei ten, Ąžuolų giraitės paunksmėje. Paviršiuje gyvenanti įpykusi civilizacija nesugebėjo rasti atsakymų, bendros kalbos, o dėl nuolatinio nerimo jiems išsivystė lėtinis nepasitenkitas ir piktitas. Visi čia gimstantys vaikai gaudavo tą pykčio skiepą, todėl jau nuo lopšio jautė vidinį įniršį. Neteisybės pasaulyje nebuvo vietos jautriems, užjaučiantiems ir mylintiems. Niekas nė nesitikėjo, kad tarp tiek pykčio galėtų užgimti kažkas doro – net tokio žodžio savo žodynuose neturėjo.
Vis dėlto vieną speiguotą žiemos rytą viršutiniame įniršio pasaulyje gimė jautrus berniukas šilkine širdimi vardu Dorimas. Jis šiam pasauliui visai netiko, mat savo kraujyje neturėjo nei lašo pykčio. Pasaulis, kuriame gimė, bandė berniuką išstumti dar neišaugusį šliaužtinukų. Gimdytojams jis buvo pernelyg minkštas, aplinkiniai matė tik vėjo plaikstomą pamušalą. Taip Dorimas pamažu buvo atstumtas pasaulio, kuriame gimė.
Kol paviršiuje žmonės drabstėsi purvais, nerado bendrų vertybių, šaudėsi strėlėmis, ten po žemėmis virė visai kitas gyvenimas ir gyveno jautrių širdžių žmonės, gebantys prie visko prisitaikyti, atleisti, kai dar nė nebuvo spėję supykti. Jų pasaulis buvo ribotas, kartais klampus, ypač tada, kai viršutinio pasaulio žemės pažliugdavo. Žmonės išmoko plaukti per tas viršutinio pasaulio pykčio nuošliaužas.
Tokiame permainų nebijančiame požemio pasaulyje gimė įpykusi mergaitė vardu Andrėja. Ji nebuvo dovanojanti, atvira ir prisitaikanti kaip visi. Tai buvo nepatogi mergaitė su savo tvirta ir pikta nuomone nuo mažumės. Skirtingai nei viršutinis įniršęs pasaulis, požemio pasaulis mergaitės nebandė atriboti ar išstumti iš bendruomenės. Taip Andrėja liko savo požeminėje gimtovėje – įniršusi, bet vis vien priimta.
Andrėja ir Dorimas augo skirtinguose pasauliuose ir, rodos, turėjo apsikeisti vietomis. Juk pykčio vieta tik pykčio imperijoje, o švelnumas skleidžiasi tik palankioje ir paslankioje aplinkoje. Vaikai dar nepažinodami vienas kito ruošėsi susitikti. Dorimas, nerasdamas užuovėjos ir užuojautos tarp savo gimdytojų, jos ieškodavo knygose. Bet ir jos kartais atrodė tokios įpykusios, kaip ir jas rašantys autoriai. Jautrios širdies berniukui tas svetimas pyktis kėlė baimę, todėl jis net ir pučiant atšiauriam vėjui bėgdavo į Ąžuolų giraitę. Jį traukė kažkas paslaptingo: garsai, kurių nebuvo niekada anksčiau girdėjęs, lyg kažkoks švelnumas, kurį norėjo perduoti kitiems, bet pats niekada nesulaukdavo iš aplinkinių. O Andrėja, nors ir visada įpykusi, bet aplinkinių švelniai apkabinama vis kažko laukė, todėl savo dienas leisdavo netoli ilgo ir tamsaus tunelio. Kartais vis išgirsdavo keistą garsą, kurio dažnis nesutapo su jos pasaulio radijo imtuvais. Ji laukė, kol tas paslaptingas garsas įgaus formą, balsą ir veidą.
Iš tunelio po žemėmis pasigirdo šauksmas. Dorimas Ąžuolų paunksmėje norėjo atsiliepti į tą šauksmą. Kažkieno balse buvo tiek pykčio ir vidinio nerimo – pačiam Dorimui svetimo, bet kartu taip pažįstamo, nes augo jo apsuptas. Tarsi įsipainiojęs į tinklą Dorimas ėmė leistis gilyn, kol tarp šaknų ir žemių atrado portalą į kitą pasaulį. Po žemėmis laukė įpykusi Andrėja. Berniukas ir mergaitė atsistojo vienas priešais kitą ir be žodžių suprato, kad pyktis ir švelnumas gali sugyventi ir sukurti naują pasaulį.
Skaitytojai, kaip galvojat, kas gali padėti švelnumui rasti vietos pykčio pasaulyje, o pykčiui rasti vietos švelnumo pasaulyje? Kokie nauji pasakojimai iš to gali gimti ir mus apginti?
Donata
2025, Kaunas
