Parašyti šiuos du „Sociologijos skrynelės“ rubrikos tekstus apie gėdą (I dalis – „Apie gėdą. Ne visas knygas drąsiai skaitome viešumoje“) įkvėpė 2024 m. birželio 7 d. Ąžuolyno bibliotekoje vykęs „Audros“ festivalio renginys „Perženk gėdos slenkstį“. Pirmajame tekste pristačiau knygas, kurias žmonėms būtų nejauku ar gėda skaityti viešumoje, net jie slapta norėtų tai daryti. Antrajame tekste kviečiu susipažinti su sociologiniu požiūriu į gėdą.
Patiriamas gėdos jausmas dažnai suprantamas kaip kažkas neigiamo, nesmagaus, nemalonaus. Viešose diskusijose ji kur kas dažniau aptariama kaip problemiškas dalykas, iš kurio reikėtų išsilaisvinti, o ne kaip turinti individualią ar kolektyvinę funkciją, atliekančią svarbius socialinius ir psichologinius vaidmenis. Taigi mėginsiu šiek tiek reabilituoti gėdos jausmo ir gėdinimo vaidmenį, į šį reiškinį pažvelgti sociologiškai ir paanalizuoti, kokias pozityvias ir sykiu destruktyvias pasekmes gali turėti gėda ir įvairios gėdinimo formos.
„Tūkstančius metų gėda buvo galingiausia priemonė, padedanti suvaldyti tuos, kurie staiga pameta galvą gavę valdžią. Gėdos jausmas kur kas veiksmingesnis už bet kuriuos įstatymus, taisykles, cenzūrą ir jėgą. Susigėsti gebantis žmogus pats valdo savo elgesį. Nepateisinęs kitų visuomenės narių lūkesčių arba apkalbamas žmogus rausta ir pradeda mikčioti. Savaime suprantama, gėdos jausmas turi ir tamsiųjų pusių, tačiau pamėginkite įsivaizduoti visuomenę, kurioje neliktų vietos gėdos jausmui. Tai būtų pragaras. <…> Gėdos jausmo nepažįstantys politikai gali padaryti tai, ko kitas net negalėtų įsivaizduoti. <…> Deja, mediakratijos amžiuje begėdiškas elgesys vis labiau pateisinamas ir netgi turi savų privalumų: žiniasklaida iš karto puola prie to, kas keista ir absurdiška. Tokiame iškreiptame pasaulyje draugiškiausi ir empatiškiausi lyderiai negali ko nors pasiekti. Viskas kaip tik atvirkščiai: išlieka didžiausi begėdžiai.“ (Bregman, 2021, p. 253–254)
Sociologinė gėdos samprata
Sociologiškai gėdinimas yra suprantamas kaip tam tikra kontrolės forma ir būdas nubrėžti socialines ribas bei normas. Šiandieniniame pasaulyje gėdos vaidmuo tampa įvairesnis nei kad buvo tradicinėse ir mažesnėse visuomenėse. Pavyzdžiui, pastaraisiais dešimtmečiais gėda tapo svarbiu politikos ir socialinių judėjimų instrumentu, glaudžiai susijusiu su kultūriniais karais ir tapatybės politikos formavimu, padedančiu įtvirtinti tam tikrus interesus ir galios santykius visuomenėje, o tradicinėse visuomenėse gėda labiau apibrėždavo priimtino elgesio ar gyvenimo būdo ribas bei jų nepaisymo pasekmes.
Sociologai į gėdą, kaip ir į kitus reiškinius, stengiasi žiūrėti kaip į socialinį reiškinį, kuris tarpsta tam tikruose socialiniuose kontekstuose ir atspindi konkrečiam laikmečiui bei visuomenei priimtinas normas bei vertybes. Taigi socialinių mokslų atstovams gėda nėra tik individualus žmogaus psichologinis atsakas į nusižengimus, nederamą elgesį, nuodėmes, taisyklių laužymą ar kitų vertinimą. Jiems gėda, kaip emocija, ir gėdinimas, kaip veiksmas, pirmiausia yra interaktyvūs procesai, kurie, kintant visuomenės raidai, keičiasi patys.
Pavyzdžiui, sociologijos tėvu tituluojamas Durkheimas (1997) manė, kad emocijos, o sykiu ir gėda, yra galingos jėgos, kontroliuojančios ir darančios poveikį socialiniams ryšiams ir galios pasiskirstymui tarp žmonių. Kitas žymus sociologas Georgas Simmelis (1904) savo esė apie madą rašė, kad žmonės jaučia gėdą, jei per daug nukrypsta nuo kitų aprangos ir išvaizdos. Jis pabrėžė tuometinės visuomenės siekį susitapatinti su socialiai priimtinomis aprangos, elgesio bei mąstymo tendencijomis, jų nepažeisti ir neprovokuoti kitų žmonių smerkimo ar paniekos. Šiandien Vakarų visuomenių aprangos kodai kur kas laisvesni, tad žmonės gali daugiau improvizuoti su stiliumi, ieškoti kitoniškumo, nesigėdinti jo ir nesibaiminti būti išjuoktais. Vis tik net ir gerokai išlaisvėjusioje visuomenėje egzistuoja tam tikros taisyklės, kurių nepaisant galima patirti gėdinimo pasekmių – pavyzdžiui, tikėtina, kad į įprastas laidotuves pasipuošus per daug spalvingai ir puošniai galima susilaukti kreivų žvilgsnių ir gėdinančių replikų, taip pat negauti darbo vaikų ugdymo srityje, jei darbo pokalbyje dalyvausite su maudymosi kostiumėliu ar glaudėmis (nebent darbinatės plaukimo treneriu ar trenere).
Botagas ir meduolis bei gėdos slenkstis
Analizuodami gėdą, Charlesas Hortonas Cooley‘is (1922) ir George‘as Herbertas Meadas (1923) pabrėžė, kad labai svarbūs tampa interpretacijos ir savirefleksijos veiksmai, nes jie siejami su savęs priėmimu ar atmetimu reaguojant į kitų žmonių vertinimus ir lūkesčius. Pasak jų, motyvuojant arba varžant žmonių elgesį didelę reikšmę turi pagyrimai ir gėdinimas. Šis požiūris iš dalies atitinka botago ir meduolio metaforą, kur atlygis (pagyrimas) derinamas su bausme (gėdinimu) siekiant paskatinti arba apriboti tam tikrą žmonių elgesį.
Ervingo Goffmano (1963) manymu, ypač svarbus gėdos jutimui yra „botago“ efektas, kuris remiasi socialinės degradacijos, pažeminimo, atstūmimo, išjuokimo, kitų pranašumo, nelygybės baime. Vis tik vykstanti socialinė transformacija iš glaudžių, mažų, konservatyvių kaimiškų bendruomenių į dideles, kompleksiškas, modernias, urbanistines visuomenes smarkiai pakoregavo gėdos slenksčio aukštį – daugelyje sričių jis sumenko, nes lankstumas ir prisitaikymas prie pakitusių socialinių sąlygų tapo svarbesniais dalykais nei papročiai, paveldimi gyvenimo būdai ar garbės kodeksai.
Nuo individualios link kolektyvinės gėdos
Sociologė Helena Lynd (1961 m.) siedama nagrinėjo tiek sociologines, tiek psichologines gėdos funkcijas. Ji manė, kad kaltė yra tiesiogiai susijusi su konkrečiu veiksmu, o gėda – su to veiksmo poveikiu žmogaus tapatumui. Ypač įdomi Lynd įžvalga yra apie tai, kad ne tik laime, meile, rūpesčiu galima dalytis su kitais, bet ir gėda. Jos manymu, dalijimasis gėda yra intymus veiksmas, kuris gali suartinti žmones ar jų grupes ir sukurti grupės tapatumo jausmą.
Svarbūs šiuolaikiniai gėdos sociologijos tyrimai siejami su Thomo J. Scheffo (2005) darbais. Jis nagrinėjo individualistinės ir kolektyvinės gėdos poveikį socialiniam solidarumui, o kartu ir susvetimėjimui bei poliarizacijai. Pasak jo, individualios ir kolektyvinės gėdos vaidmens tyrimai mikrolygmeniu leidžia suprasti jos reikšmę tarpasmeniniams santykiams ir individualiems žmonių pasirinkimams, o makrolygmeniu žmonių juntamą gėdą ir kaltę galima analizuoti kaip tam tikro kolektyvinio veiksmo ar istorinio įvykio pasekmę. Kolektyvinę gėdą sukuria ne individualių, bet bendrų, solidarumu, kolektyviškumu ar minios jausmu grįstų veiksmų rezultatai, kurie turi ir asmeninių, ir grupinių pasekmių. Bene labiausiai ištirtas to pavyzdys yra Vokietijos visuomenės patirta gėda ir kaltė dėl Antrojo pasaulinio karo žiaurumų, ypač Holokausto. Deja, bet šios istorinės pamokos, išsamūs jų tyrimai bei aptarimai neapsaugo žmonių nuo panašių poelgių kartojimo.
Gėdinimas
Kalbant apie gėdą kaip jausmą, neišvengiamai reikia kalbėti ir apie gėdinimą kaip veiksmą. Mokslininkas Johnas Braithwaite‘as (1989) savo darbuose išskiria du skirtingus gėdinimo tipus: stigmatizuojantį ir (re)integruojantį. Stigmatizuojančio gėdinimo metu smerkiamas ne pats poelgis, o asmuo ar asmenų grupė ir jiems yra klijuojama „blogiukų“ etiketė. Išstumdamas ir pažemindamas „prasižengėlius“, šio tipo gėdinimas ilgam, o kartais ir visam gyvenimui sumažina jų galimybes visavertiškai grįžti į visuomenę.
(Re)integracinio gėdinimo metu yra smerkiamas poelgis, o ne jį įgyvendinęs žmogus, tad sudaromos galimybės atpirkti savo kaltę prieš visuomenę ir į ją reintegruotis. Ryškūs tokio gėdinimo pavyzdžiai šiuolaikinėje visuomenėje yra kalėjimų pertvarkos, kuriose akcentuojama galimybė prasikaltusiam žmogui pozityviai pasikeisti ir grįžti į visuomenę, ar prieraiši tėvystė, kurioje mokoma kritikuoti ne vaikus, o jų poelgius. Kartais reintegracinis gėdinimas turi ir neigiamų pasekmių visuomenei. Pavyzdžiui, kai amoralūs, teisiškai nusižengę ar korumpuoti politikai toliau tęsia savo politinę karjerą, o visuomenė dėl stipriai sumenkusio gėdos slenksčio bei poliarizacijos yra nebepajėgi jų išstumti į politinius užribius, iškyla nemažai teisinių, socialinių bei moralinių dilemų dėl to, kaip veikia ir kaip turėtų veikti socialinis gėdinimo kompasas.
Skirtingi gėdos ir gėdinimo vaidmenys
Kiti gėdos vaidmens pavyzdžiai siejami su socialinių saitų ir solidarumo palaikymu, kai gėdingomis praktikomis laikomas kenkimas kitam, melavimas, patyčios, abejingumas kito nelaimei, skurdui bei nelygybei. Gana taiklus tokio gėdinimo pavyzdys yra dešimt Dievo įsakymų ar kitos taisyklės, kurios nusako, kas visuomenėje yra moralu ar amoralu, leistina ar draudžiama. Šiais laikais vis didesnę reikšmę šių bendrų moralinių vertybių ir sykiu praktinio elgesio formavimuisi turi bedievės ideologijos – kapitalizmas, vartotojiškumas, pinigai, pasiekimais grįsta visuomenės tvarka, teisė ir politika (įstatymai).
Gėda veikia ir kaip atsakas į visuomenėje egzistuojančias kultūrines normas. Ši funkcija reiškia, kad ganėtinai gerai žinome ar numanome visuomenės, kurioje gyvename, kultūrinius lūkesčius. Taip pat esame išmokę ir nujaučiame, kaip reikia elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, ir stengiamės sumažinti tikimybę patirti gėdą, pvz., nevaikštome nuogi miesto centre, stengiamės garsiai nesibarti viešosiose erdvėse, intymiai nesiliečiame prie kolegų ar nevalgome iš šalia sėdinčio nepažįstamo žmogaus lėkštės.
Tiesa, gėda retsykiais pasireiškia ir kaip kasdienis nepatogumas, kurį sukelia nejaukios, intymios, nors ir gana kasdieniškos situacijos, pavyzdžiui, kai reikia autobuse paprašyti, kad kitas žmogus patrauktų savo kuprinę ir užleistų vietą atsisėsti, arba kai pokalbio, ypač nemalonaus, metu turime išlaikyti akių kontaktą.
Gėda taip pat yra svarbi savęs cenzūravimo priemonė, kuri gali lemti įvairius rezultatus. Viena vertus, ji gali veikti kaip vidinis „sveiko proto barometras“, rodantis, koks elgesys yra priimtinas ir saugus, o koks gali sukelti neigiamas socialines pasekmes. Kita vertus, pernelyg didelė gėdos baimė kartais pavirsta „aršiu vidiniu kritiku“, kuris gali trukdyti kreiptis pagalbos, padėti kitam, išsilaisvinti iš žalingų įpročių, keisti požiūrį, sustiprinti nerimą suklysti ir sumažinti savirealizacijos galimybes.
Gėda kaip politinė galia ir socialinis ginklas
Sociologai pastebi, kad šiuolaikinėje visuomenėje yra pakitęs ne tik gėdos slenkstis, bet ir gėdos bei gėdinimo formos ir jų naudojimo tikslai. Pavyzdžiui, sėkmingų socialinių judėjimų atveju, (re)integracinis gėdinimas naudojamas kaip veiksmingas mechanizmas, skatinantis visuomenę iš esmės priimti naujus moralės bei teisingumo apibrėžimus ir permąstyti diskriminacija paremtus socialinius santykius.
Tačiau pastaruoju metu gėdinimas tapo poliarizuojančia priemone, kuria naudojasi politinės grupės. Jų skatinamas gėdinimas yra labiau stigmatizuojantis nei reintegruojantis. Pagrindinė tokio politinio gėdinimo prielaida yra ta, kad jei „nesi vienas iš mūsų arba mūsų nepalaikai, vadinasi, esi blogas žmogus iš esmės ir nevertas pripažinimo ar net pagarbos“. Dabartinis pilietinis diskursas nuo išankstinės nuostatos „aš teisus (-i), o tu greičiausiai klysti“ pernelyg dažnai nudreifuoja link neapykantos kitokias pažiūras ar gyvenimo patirtis turinčių žmonių grupėms ir tampa nepajudinamu požiūriu, kad „aš teisus (-i), o tu tikrai klysti“.
Poliarizacijos procesus labai palengvina tobulėjančios komunikacinės technologijos, kadangi jomis naudojantis sukurti ir patirti gėdinimą tapo daug lengviau nei seniau, kai tam tikslui žmones reikėdavo sukviesti į miesto aikštes ar mokyklų bei darboviečių visuotinius susirinkimus. Dėl virtualios erdvės greičio bei poveikio masto, „patiktukų“ ir komentarų galios, apkalbų, gandų, etikečių klijavimo ir neatsakingų, anonimiškų veiksmų žmonės gali patirti rimtas tokio gėdinimo pasekmes savo sveikatai ir saugumui. Susiformavęs „socialinių tinklų minios“ vaidmuo skaitmeniniame asmenų „linčiavime“ – ryškus stigmatizuojančio gėdinimo pavyzdys, kuriantis menkai kontroliuojamus ir nenuspėjamus socialinius efektus.
Stigmatizuojanti gėdos funkcija kartais naudojama siekiant užtikrinti visuomenės saugumą nuo jos atribojant pavojingus asmenis, bet neretai ji tampa galios instrumentu, padedančiu siekti konkrečių politinių ar ekonominių tikslų, socialinio susiskaldymo, tam tikrų žmonių grupių atstūmimo ir diskriminacijos. Visuomenės lygmeniu etnocentrinis gėdos ir gėdinimo pobūdis gali turėti rimtų socialinių, ekonominių ar net fizinio saugumo pasekmių. Kai kuriais atvejais kolektyvinis gėdinimas skatina individualios ir kolektyvinės dehumanizacijos formų paplitimą. Žmonių ar jų grupės žmogiškumo sumenkinimas gali tapti prielaida imtis kraštutinių priemonių, tokių kaip socialinė izoliacija, vergovė ir genocidas.
Gėda: tarp rojaus ir pragaro
Dėl šios priežasties itin svarbu nenudreifuoti į kraštutines gėdinimo formas – negerai, kai per daug atlaidžiai žiūrime į verslo ar politikų pražangas ir savo gėdinimu jų neišstumiame į ekonomines ir politines paraštes (pvz., nebalsuodami už korumpuotus politikus ir protestuodami prieš juos ar boikotuodami amoralių verslininkų įmones). Tačiau taip pat negerai, kai per daug uoliai, neįsigilindami į pasekmes imamės gėdinimo misijos, nors nesame tikri ir tikros, ar šis veiksmas socialiai ir moraliai teisingas. Taigi apibendrinant šį tekstą tenka sutikti su istoriku ir visuomenininku Rutgeriu Bregmanu – pasaulis be gėdos jausmo veikiau būtų pragaras nei rojus. Ir sykiu pridurti, kad dėl gėdos egzistavimo mūsų pasaulis kartais būna kaip rojus, o kartais kaip pragaras, bet dažniausiai, nors ir netobulas, bet labai įdomus ir įvairus gyvenimas Žemėje.
Tekstą parengė Ieva Dryžaitė
Tekstą redagavo Kotryna Zaveckaitė
Naudota literatūra:
1. Rodger B. A., LaBrecque, B. (2020). The Sociology of Shaming. The Journal of Public and Professional Sociology: Vol. 12 : Iss. 1 , Article 3.
2. Bregman, R. (2021). Žmonijos gerumas: naujas požiūris į mus. Tyto alba.
3. Simmel, G. (1904). “Fashion.” International Quarterly X: 130-55. (Reprinted in the American Journal of Sociology 62: 541-559).
4. Cooley, C. (1922). Human Nature and the Social Order. New York: Scribner’s
5. Mead, G. H. 1934. Mind, Self, and Society. Chicago: U. of Chicago Press
6. Goffman, E. (1963) Stigma: Notes on the Management of Spoiled Identity. Simon and Schuster: NY
7. Lynd, Helen M. (1961). On Shame and the Search for Identity. New York: Science Editions.
8. Scheff, T. (2000). Shame and the Social Bond: A Sociological Theory. Sociological Theory, 18.
9. Braithwaite, J. (1989). Crime, Shame and Reintegration. Cambridge University Press: London.
