110 bibliotekos lankytojų, draugų ir darbuotojų užpildė karantino apklausos klausimyną. Atrodo, nei daug, nei mažai. Bet džiugina tai, kad ši visiškai nereprezentatyvi ir nepatikima apklausa leido šyptelti į ūsą ir suteikė nemažai informacijos apie mūsų nekasdienišką kasdienybę. Taigi ačiū visiems atsakiusiems į klausimus.
Juokai juokais, bet juk visi žinome, kad „kiekviename juoke yra tik dalis juoko“. Taigi, nors linksmai šuoliavome per klausimus, jie parodė kai ką, kas galėtų būti įdomu sociologui, antropologui ar psichologui. Bet viskas iš eilės.
Pasirodo, kad daugeliui apklausos dalyvių (21 proc.) karantino spalva yra žalia, šiek tiek raudona (15 proc.), mažumėlę marga (11 proc.), truputėlį geltona (9,3 proc.), pilka (8,4 proc.), mėlyna (7,5 proc.), oranžinė (7,5 proc.) ir vos vos kitokių spalvų pataškyta. Štai jums, mielieji, puokštė, kurią nupiešėte savo atsakymais! Matyt, pavasaris ne veltui už langų jau akį merkia ir leidžia net į karantiną pažvelgti per spalvotus akinių stikliukus. Jei būtų pilkas ruduo, greičiausiai, ir spalvų paletė kitaip dėliotųsi.
Karantino metu gana stipriai dominuoja (30 proc.) „nepraminti, kaip miškų takai“ jausmai. Bet su jais rungtyniauja ir šie trys pusbroliai – „šokinėjantys kaip blusos ant gauruotos nugaros“ (17,8 proc.), „kintantys kaip Mančesterio oras“ (18, 7 proc.) ir „įsismarkavę kaip „skersvėjai naujos statybos kvartaluose“ (6,5 proc.). Nors didžioji dalis apklaustųjų svyruoja kaip vėtrungės, turime ketvirtadalį ramiai sau būnančių ir patiriančių „monotoniškus kaip tekantis upelis“, „miegančius saldžiu meškos miegu“, „ramius kaip vandenynas saulėlydžio akimirką“ ar „susitingusius kaip medžioti pasirengęs žvėris“ jausmus. Greičiausiai, nesuklysime sakydami, kad pastovumas gana retas svečias net ir gana įprastame jausmų pasaulyje, o šiuo laikotarpiu jis visai mus apleido – gal pasiėmė atostogų ir nelegaliai išskrido į Balį?
Kas gi vyksta su mūsų baime? Ogi rodos, kad didžioji dalis (86 proc.) bibliotekos draugų, darbuotojų ir lankytojų gana neblogai su ja susidoroja, nors „juos vis ištinka baimės akimirkų, bet jos tai ateina, tai praeina“. Apie dešimtadalis užpildžiusiųjų yra mūsų „mūrai didvyriai, kurie nieko nebijo ir drąsiai į pasaulį žvelgia“. Vis dėlto turime ir apie 3 proc. jautrių žmonių, kuriais reikia ypatingai rūpintis, nes jie vis „dreba kaip drebulės lapeliai“. Priglauskime tokius žmones bent virtualiai, pasakykime jiems gerą žodį, nepamirškime, kad fizinė distancija nėra socialinė, ir mes vis dar galime sveikintis, šypsotis, paguosti, nusijuokti, pasakyti komplimentą ar net paflirtuoti.
Jei bijom, tai bijom – dažnai, retsykiais ar nuolat. Bet ką gi darome, kai bijome? Pasirodo, kad geriausias „ramintojėlis“ yra muzika – beveik 27 proc. žmonių, norėdami numalšinti baimę, klausosi „heavy metal ar jei tau 39“. Yra ir vynuogėse ar savyje paguodos ieškančiųjų – 21 proc. apklaustųjų geria vyną ir flirtuoja su veidrodžiu merkdami akį – „cheers, gražuoli! Hola, gražuole!“. Kitos gana populiarios baimės malšinimo strategijos yra: „grūstis su visais miške, nes juk primena Akropolį“ (15,2 proc.), „giliai kvėpuoti ir aveles su vilkais skaičiuoti“ (14,3 proc.) ir „labai labai gerai išsimiegoti sapnuojant havajietiškus kokteilius „Sex on the beach“ (12,4 proc.). O štai stresą sportu malšinančių turime apie 10 proc. – jie daro po 1000 atsilenkimų, 500 atsispaudimų, bėgioja, vaikščioja ir tupinėja. Hm, po karantino reikės matuoti apimtis. Taip pat turime nemažai „skambinančių mamai ar tėčiui bei įsivaizduojančių, kad sėdi jiems ant kelių“. Tokių vaikystėn grįžti norinčių yra beveik 9 proc. O štai virtualybėje baimes malšinančių ne tiek ir daug – selfius daro ir rašo, kaip „fainai karantinas“ tik 3 proc., o kvailą ar piktą komentarą FB publikuoja vos 2 proc. respondentų. Yra ir tokių, kuriems baimes įveikti padeda deficitinės prekės. Taigi 10 proc. apklausos dalyvių tada, kai bijo, valgo „grikius (sausus, virtus, keptus, apvoliotus ar kitame pavidale)“, o 3 proc. „ant piršto vynioja tualetinį popierių – bais ramina“.
Kadangi apklausoje buvo ir rimtas klausimas, aptarkime jį. Trys daugiausia kartų paminėti nerimo šaltiniai:
- žinios ir antraštės (20 proc.)
- ekonominė įtampa dėl finansų ir darbo (17 proc.)
- nerimas dėl sveikatos (12 proc.)
Kaip norisi, kad žurnalistai tai pamatytų, perskaitytų ir tinkamai sureaguotų! Vis dėlto įdomus paradoksas – mūsų situacija tokia, kokia yra, būtent dėl sveikatos, bet dėl jos nerimaujančių yra kur kas mažiau nei dėl antraščių ar ekonomikos. Kiti gana dažnai minėti nerimo šaltiniai yra „ateitis“ (9,4 proc.), „žmonių kvailumas, kuris visada neramino, bet dabar į padanges šoktelėjo“ (7,5 proc.), „pasikeitusi dienotvarkė“ (6,6 proc.), „sąmokslo teorijos, kurias savi ir svetimi platina“ (5,7 proc.) ir „per daug darbų, veiklų ir kitų reikalų“ (4,7 proc.) .
Tačiau nesinori baigti labai rimtai. Pažiūrėkime, kokie trys didžiausi karantino pliusai. Štai jie:
- Jau trečia diena nesiplauna galvos, ir tai nė velnio tau nerūpi (39 proc.).
- Kiek pinigų sutaupė! WOW! bent kol kas… (34 proc.)
- Pagaliau į valias išsimiegojo, seilė net žandu nutįso (29 proc.).
Argi ne paradoksalu, jog einame į darbą tam, kad pinigų uždirbtume, bet pasirodo, kad neidami į jį, pinigų sutaupome (bent po kol kas). Be to, gauname nemažai paskatinamųjų taškų – išsimiegame, mažiau nerimaujame dėl tokių nereikšmingų dalykų, kaip kasdienis galvos plovimas ir pamatome, kas paprastai slepiasi po kasdienių darbų šūsnimis. Štai prieš akis atsivėrė pavasario grožis, kurio ligi šiolei nepastabėdavo net ketvirtadalis atsakiusiųjų, o penktadalis dalyvių tvarkydami spintas jose labai pasigedo „treningų“.
O štai karantino aprangos klausimas labiausiai linksmina ir, rodos, siunčia neblogą žinutę mados industrijai. Visus apdarus vienareikšmiškai nurungia „treningiukai su nusmukusiu užpakaliu ir tokiais išskaptuotais keliukais“. 59 proc. apklaustųjų būtent taip apsirengę dabar laiką leidžia. Maždaug 9 proc. respondentų renkasi džinsus ir marškinėlius su užrašu „deficitas“, po 5 proc. respondentų jau kažin kelintą dieną vaikštinėja su pižama, chalatu ar plačia suknele, kad daugiau maisto pavyktų suvalgyti.
Nors apklausa buvo trumpa, bet tai dar ne pabaiga. Laukite tęsinio, kuriame papasakosime, kas atsiveria už slaptų bibliotekos lentynos durų, ir kokios ateities planai bei vizijos aplanko mūsų žmones.
Apibendrinimą parengė Ieva Dryžaitė