Tarp eilučių ir kino. III dalis. Adaptacija, scenarijai ir kino kritika

Prieš tai rubrikoje: Tarp eilučių ir kino. II dalis. Mitas ir kinas
Vizuale panaudotas kadras iš Spike Joneze filmo „Adaptacija“ (2002)

Šis keturių straipsnių ciklas (rubrikos „Kas tarp eilučių“ ir „Knyga ar kinas?“) skirtas projektui „Kinas bibliotekoje: filmo ir teksto dialogas“ (finansuoja Lietuvos kino centras) apžvelgti ir paskaitose bei filmuose išgirstoms mintims reflektuoti. Visos aktyvios nuorodos šiame tekste yra intertekstualios, nukreipiančios leistis gilyn į baltojo triušio urvą – kaip „Matricoje“ arba pasakoje „Alisa stebuklų šalyje“.

• „Intertekstualùmas (lot. inter – tarp + tekstas) – poststruktūralistinė literatūros teorijos ir kritikos samprata. Žymi teksto ir kultūros, kurioje tekstas gimsta ir egzistuoja, ryšio fenomeną, skirtingų tekstų dialogą.“ (Visuotinė lietuvių enciklopedija)
• „Intertekstualùmas – svarbiausia sąvoka Roland’o Barthes’o teksto teorijoje. Intertekstualumo samprata leido jam analizuoti literatūros kūrinį kaip tekstą, kurio nebeapriboja autoriaus veikla. Literatūros kūrinio kaip teksto ištakos – ne vientisa autorinė sąmonė, bet kitų tekstų (/kultūrinių/ kodų, įvairių citatų, diskursų) daugis, o literatūros kūrinio kaip teksto esatis – įvairių tekstų montažas.“ (Katkuvienė, 2005)

Paskutiniuose „Tarp eilučių ir kino“ tekstuose buvo apžvelgiamas kino ir filosofijos, kino ir mito santykis. Šį kartą kviečiame susipažinti su įvadu į adaptaciją, scenarijų rašymu ir kino kritika. Šiandien, kai visi tapome kino kritikais, apžvalgininkais, medijos persipynė, o pasakojimai prasiplėtė, svarbu susipažinti ir su kontekstu, koks iš tiesų kino kritiko vaidmuo, kaip knygos eilutės perkeliamos į scenarijų, iš jo – į kino ekranus, o gal ir į išmaniuosius ekranus (filmų žiūrėjimo „TikTok“ fenomenas).

Charlie Kaufmanas – vienas keisčiausių kino scenaristų ir režisierių. Sukūrė „Adaptaciją (2002)“; atveria scenarijaus rašymo užkulisius ir jau ne viename filme nagrinėja kūrėjo ir žmogiškų santykių dramas (pavyzdžiui, „Sinekdocha, Niujorkas“, 2008; „Jausmų galia“, 2004). Tai kūrėjas, kuris nebijo imtis siurrealistinių siužetų. Vienas iš pastarųjų jo filmų „I’m Thinking of Ending Things“ (2020, pagal Iaino Reido psichologinį siaubo romaną) palieka žiūrovus nežinioje: kas realu, o kas tikra? Suvelti, tiršti pasakojimai siekia sukurti patirtį, o ne pasakyti vieną tiesą. Visai kaip ir Ričardo Gavelio romane „Vilniaus pokeris“ (o gal tai Vilniaus pokaris?):

„Romanas turi stengtis aprašyti Vilniaus pokerį. Nėra nė vieno įvykio, kuris būtų tikras visu šimtu procentų. Toks turi būti ir romanas. Jis negali aprėpti visos realybės, tačiau gali bent pabrėžti esminę jos savybę – prieštaringą daugialypumą. Romanas neturi sakyt „buvo taip“, neturi sakyti „buvo taip arba anaip, arba dar kitaip“. Romanas turi sakyti trumpai ir aiškiai, taip, kaip yra žmogaus gyvenime: „Buvo ir taip, ir anaip, ir dar kitaip – visaip vienu metu, lygia greta.“

Ričardas Gavelis. Antidemiurgas, arba Kas yra Vilniaus pokeris

Adaptacija: „[…] prisitaikyt, prisitaikyt, miršta žmogus, gimsta žvėriukas“

Balio Sruogos garsusis autobiografinis romanas „Dievų miškas“ adaptuotas ne tik kine (2005 metų Algimanto Puipos filme), bet ir dramos, lėlių teatro scenose. Profesorius savo knygoje pasakoja apie lagerio siaubus, grįžęs bando tą siaubą išversti, ištransliuoti ir pastatyti teatro scenoje. Mes žiūrime kino filmą, kuriame Valentinas Masalskis įkūnija laikmečiais nuo mūsų nutolusi poetą, dramaturgą Balį Sruogą, čia jis teatro trupei, bandančiai perteikti lagerio siaubus, sako: „Lageryje svarbiausia prisitaikyt, prisitaikyt, prisitaikyt. Miršta žmogus, gimsta žvėriukas“. Kaip išversti ne tik literatūros kūrinį, bet ir skaudžią žmogaus patirtį, būti nuoširdžiam, tikram?

• Adaptacija – tai procesas, kurio metu literatūros kūrinys (pvz., knyga) yra pritaikomas kitai meno formai (pvz., filmui, televizijos serialui ar teatrui). Tai gali apimti scenarijaus rašymą, veikėjų vaizdavimą, siužeto pritaikymą ir kitus kūrybinius sprendimus, kad kūrinys taptų tinkamas naujam medijos formatui.
• Adaptacija – evoliucinis procesas, kurio metu populiacija geriau prisitaiko prie aplinkos. Šis procesas vyksta per kelias kartas ir yra vienas iš pagrindinių biologijos reiškinių.

Adaptacija – tai originalaus teksto vertimas, transpozicija (perkėlimas), interpretacija, transmutacija, transfigūracija ir transmedializacija. Irina Melnikova savo straipsnyje (2012) greta šių sinonimų išgrynina dvi greta naudojamas sąvokas: adaptacija ir ekranizacija. Adaptacijos teorija glaudžiai susijusi su „intermedialiosios sąveikos tarp literatūros ir kino klausimais.“ Paprasčiausias bandymas apibrėžti adaptacijos strategijas – tai įsivardijimas: ar ekranizacija ištikima originaliam kūriniui? Jeigu filmas tik remiasi tam tikru literatūros kūriniu ir kūriniais, čia bus daugiau laisvės, bet jei laikomasi griežtos ekranizacijos taisyklių, bus nuosekliai sekama pirminiu kūriniu. Tokio griežtumo šiandien vis mažiau, adaptacijos laisvesnės. Nesvarbu, ar rinksimės tiesioginę adaptaciją, ar tik laisvai interpretuosime pirminį šaltinį, vis vien liksime pasiklydę vertime. Žiūrovai, kurie susitapatina su knygos presonažais, jų emocijomis, savo galvose susikurtais įvaizdžiais, dažniausiai ekranizacijomis lieka nepatenkinti. Kiekvienas savo galvose nešiojamės po knygą, savitą pasaulį, ir, kai ateina laikas jį adaptuoti, susiduriame su daugybe iššūkių: kokias scenas parodyti, kokias mintis įgarsinti, gal pakeisti istorijos pabaigą? Juk literatūroje personažų mintys persipina su realiais išgyvenimais, su veiksmu tarp eilučių.

Senasis pasakojimo pasaulis mirė

„Pasaulis pasikeitė.
Pajutau tai vandenyje.
Pajutau tai žemėje.
Užuodžiau ore.
Tai, kas buvo praeityje, yra prarasta,
nes nebeliko tų, kurie tai prisimintų.“
(Filmas „Žiedų valdovas: žiedo brolija“ (rež. Peter Jackson; pagal J. R. R. Tolkien)

Mūsų pasaulis pasikeitė: matome tai kino filmuose, knygų eilutėse, užuodžiame knygų popieriuje, jaučiame tarpuose tarp kino ir žiūrovo, tarp kino ir knygos. Senasis pasakojimo pasaulis pagal Gustavą Freytagą (1863) mirė arba tapo naujuoju pasakojimų pasauliu pagal Robertą Pratteną (2016).

Vokiečių dramaturgo Gustavo Freytago piramidė, sukurta remiantis Aristotelio principais, skirta tipiškai penkių veiksmų vakarų dramos struktūrai paaiškinti (veikale „Dramos technika“, 1863 m.).

Naujo pasaulio taisyklės keičia ir pasakojimų sklaidą. Klasikinio skirstymo į knygas, filmus, žaidimus lieka vis mažiau, atsiranda franšizės ir seriališkumas, dalių susiklijavimas į vieną bendrą pasakojimą, vieną bendrą patirtį. Tai savo klasikinio ir transmedialaus pasakojimo schemoje bando apibrėžti Robertas Prattenas (2016):

Šiandieniniai pasakojimai panašėja į dėliones, „Tetrį“, kur visos dalys turi susiklijuoti ir tapti visuma, holistine patirtimi, kuri mus skatina įsitraukti į transmedialų pasaulį kaip vartotojus ir kūrėjus. Iš populiarių kino filmų ir serialų gimsta gerbėjų sukurtas turinys (SenLinYu „Alchemised“), jis išsisklaido po socialinius tinklus kaip multivisatoje (nuo „Marvel Cinematic Universe“ iki „Marvel Multiverse“). Transmedialumas, kaip ir postmodernybė, laužo klasikinės adaptacijos kanoną, tačiau rašydami scenarijų neišvengiamai susiduriame su klasikinėmis pasakojimo strategijomis. Kinui, kaip ir literatūrai, reikalingas pasakojimas, kuris mus kviečia leistis dar giliau į baltojo triušio urvą, į Aristotelio „Poetikos“ ir Platono laikus. Adaptuodami tekstus susiduriame su dviem pasakojimo strategijomis:

• mimèzė (gr. mimēsis – vaizdavimas, sekimas, (pa)mėgdžiojimas, imitacija), estetikoje, meno filosofijoje ir literatūros moksle – sekimas tikrove. (Visuotinė lietuvių enciklopedija)
• diegezė rašytiniame ar filmuotame meno kūrinyje yra jo siužetas ar pasakojimas. Romane viskas, kas aprašoma kaip pasakotojo veiksmai, yra knygos dalis.

Aspektas	Mimezė	Diegezė
Pagrindinė funkcija	Vaizduoti pasaulį per veiksmą ir imitaciją	Konstruoti pasaulį pasakojant ir interpretuojant
Santykis su žiūrovu / skaitytoju	Priartina, leidžia stebėti ir patirti	Sukuria distanciją, kviečia mąstyti ir interpretuoti
Priemonės	Kūnas, balsas, erdvė, vaizdas, elgesys	Žodis, tonas, mintis, naratyvinė architektūra
Žanras	Drama, kinas	Epika, romanas

Pagal Aristotelį, mimesis reiškia vaizdavimą, o ne pasakojimą, todėl čia pasaulis ir istorija konstruojama veiksmu (atliekamu ir įkūnijamu). Diegezė priešingai – tai istorijos pasakojimas pasakotojo balsu. Literatūroje dominuoja diegezė, atviras interpretacijoms ir fantazijoms kūrinys, o kine ir teatre pasaulis tarsi turėtų būti vaizduojamas toks, koks yra (principas show don’t tell), be papildomo pasakotojo balso. Bet mene (kine, teatre) pasaulis jau seniai nevaizduoja tik esamos, nuoseklios realybės – jis ją perkuria, hiperbolizuoja, mediatizuoja, laužo. Iki postmodernizmo klasikiniam pasakojimui buvo būdinga chronologija, aiški struktūra, o po II pasaulinio karo siaubų menininkai, rašytojai nebegalėjo kurti realistiško, nuoseklaus pasaulio. Mūsų istorijos prasideda nuo pabaigos, keliauja į pradžią, persipina ir su paties pasakotojo vaidmeniu (pvz. filme „Kovos klubas“ arba Martino Scorsese filmuose). Šiandien ir pati adaptacijos sąvoka suvokiama kiek plačiau – kaip prisitaikymas prie aplinkos, ypač tokios neapibrėžtos, kartais tragiškos, kurioje mes gyvename.

Populiarioji adaptacija

Populiariausios knygų adaptacijos:

• „Haris Poteris“ (J. K. Rowling)
• „Žiedų valdovas“ (J. R. R. Tolkien)
• „Hobitas“ (J. R. R. Tolkien)
• „Bado žaidynės“ (Suzanne Collins)
• „Didysis Getsbis“ (F. Scott Fitzgerald)
• „Ana Karenina“ (Lev Tolstoj)
• „Šindlerio sąrašas“ (Thomas Keneally)
• „Puikybė ir prietarai“ (Jane Austen)

Dažniausiai adaptuojami knygų žanrai:

• Klasikinė literatūra
• Fantastika
• Jaunimo literatūra
• Kriminaliniai romanai
• Istoriniai romanai
• Psichologiniai romanai

„Populiarióji literatūrà, mãsinė literatūrà, nesudėtingo turinio ir paprastos raiškos tekstai, skirti hedonistiniams, iš dalies pažintiniams plačiosios auditorijos poreikiams tenkinti. Populiarioji literatūra dažnai apibūdinama tam tikrą meninį lygį nusakančiais sinonimais: pramoginė, komercinė, mėgėjiška, laisvalaikio, periferinė, trivialioji, bulvarinė literatūra, geltonoji, saloninė, paraliteratūra, skaitalas ir panašiai.“ (Visuotinė lietuvių eniklopedija)

Lietuvoje geriausiu pastarųjų 10-ies metų kino filmu tapo „Pietinia kronikas“ (rež. Ignas Miškinis, 2025) pagal Rimanto Kmitos to paties pavadinimo popromaną. 2006 metais Leonidas Donskis rašė: „Kai aukštoji kultūra visiškai nutolsta nuo populiariosios kultūros, visuomenėje susiformuoja tam tikros kultūrinės mažaraštystės zonos, kurios aukštąją kultūrą atplėšia nuo visuomenės, sykiu netobulindamos ir populiariosios kultūros.“ Šiandien kaip tik turime tokią susiklosčiusią situaciją, kai populiarioji kultūra ir populiarusis kinas tolsta nuo aukštosios, nevyksta dialogas, nes kalbame skirtingomis kalbomis. Vis tik kino festivaliai ir žiūroviškas kinas (kategorija festivalyje „Kino pavasaris“) bando rasti kelią į plačiąją visuomenę – kaip ir literatūros mokslų daktaras Rimantas Kmita. Visi turime savo kontekstus ir patirtis. Rinkdamiesi ekranizuojamus kūrinius, režisieriai ir scenaristai turi savo viziją, domisi tam tikromis filosofinėmis, istorinėmis, folklorinėmis temomis, bet šiandien kine dominuoja ir tam tikri rinkos dėsniai.

• Tai knygos, kurios sulaukia didžiulio šiuolaikinių skaitytojų dėmesio, tam tikro socialinių tinklų fenomeno ar kulto statuso (pvz. J. K. Rowling „Haris Poteris“, Olivios Newman „Ten, kur gieda vėžiai“, Colleen Hoover „Mes dedame tašką“ arba Freidos McFadden „Tarnaitė“).
• Kitas dėsnis – ekranizacija pagal „transmedialaus pasakojimo“ (H. Jenkins) principus. Tai istorijos, kurioms jau nebeužtenka vienos medijos. Kuriami filmai, serialai, pramogų parkai, suvenyrai, festivaliai. Viskas remiasi populiarumo dėsniais ir galimybe kurti kopijos kopijas.
• Greta populiariosios literatūros sutinkame ir kitą tendenciją, pvz. JAV aktorės Reese Witherspoon knygų klube skaitomos knygos dažnai persikelia į ekranus: jau minėtas Olivios Newman romanas „Ten, kur gieda vėžiai“, serialai „Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau“ (pagal Celeste Ng romaną) ar „Nekaltas melas“ (pagal Liane Moriarty romaną). Tokie nuomonių formuotojai taip pat keičia adaptuojamų kūrinių rinką.

Ilgą laiką kinas rinkosi pavienių klasikinių kūrinių ekranizavimą, bet šiandien net ir kino filmų kūrimas patiria transformacijų – vietoj vieno filmo kuriami mini serialai („Netflix“ „Ronja plėšiko duktė“; „Disney+“ „Žvaigždžių karai“; „Amazon Prime“ „Žiedų valdovas: galios žiedai“; HBO „Haris Poteris“).

Galima sakyti, kad adaptuojami beveik visi pasakojimų žanrai, tik šiandien susiduriame ne tiek su neištikimybės originaliam kūriniui problema, bet su problema, kad nebėra rašomi originalūs scenarijai. Be to, kine įsigalėjant dirbtiniam intelektui, scenaristus pakeičia giliojo mašininio mokymo programos, dėl kurių Holivude 2023 m. vyko didysis scenaristų protestas. Lietuvoje ilgus metus kalbėjome apie tai, jog neturime jaunųjų scenaristų, nėra kam juos ruošti arba vis dar bandome išsivaduoti iš gilių teatro dramaturgijos tradicijų. Ką galime pasiūlyti?

Žiūrėk kino filmą kaip kritikas

Kas yras kritika? Konstruktyvi kritika – tai vertinimas, paremtas tam tikros srities (literatūros, kino) kompetencijomis ir žiniomis. Žinodami kontekstą, matome daugiau nei tik kalbančias galvas ekrane. Kritikos pagrindas – recenzijos ir apžvalgos, kurių šiandien daugiau nei profesionalių kritikų.

„Recenzijos žanro pradžia kildinama iš bibliografinių knygų aprašų, kurie periodikoje įsitvirtino jau XVIII a. pab. – XIX a. pr.“ (Valienė, 2012).

Literatūros ir kino recenzijos (žurnalistikos ir literatūrologijos žanras), apžvalgos spaudoje rašamos jau seniai. Tradicijos gilios, bet tai nereiškia, kad jos nepajudinamos. Keičiantis skaitymo kultūrai, kanonams, į literatūros lauką įeinant mėgėjams (pvz. bukstagrameriams), kinta ir kūrinių percepcija. Masinės komunikcijos priemonės išpopuliarina ir suteikia prieigą prie kultūros visiems, todėl atrodo, jog tradicinio, institucinio kino ar literatūros kritiko ir nebelieka. Šiandien vis dar vyksta diskusijos: kas yra kino ir literatūros apžvalgininkas? Ar „Goodreads“, „Letterboxd“, IMDB, „Rotten Tomatoes“ vartotojų pateiktos filmų apžvalgos patikimos? Gal jos užsakytos? Nors dar yra išskiriamos kategorijos tarp kritikų ir žiūrovų, tarp žiūroviškų filmų, tos ribos baigia nusitrinti, nes vienus ir kitus veikia bendros rinkos tendencijos, tam tikros mados ir socialinis kapitalas.

Vis neramina klausimas: ar dar egzistuoja tam tikros gairės, kaip žiūrėti filmą ar skaityti knygą, kad galėtum objektyviai apie ją rašyti? O gal viskas yra paremta tik žmogiškąja tinklaveika ir jausmais? Amerikiečių rašytoja ir kritikė Susan Sontag ragino: „atsižadėkime interpretavimo“, bet atgaivinkime jusles, mokykimės geriau matyti, girdėti ir jausti. Ironiška, kad perteklinio vizualinio turinio eroje nieko kito daugiau neveikiame, tik jaučiame, klausome ir matome algoritmų mums pasiūlytą, suasmenintą turinį ir vis mažiau jį reflektuojame.

Kino kritikos gairės:

• Formalioji analizė (kino kalba, kameros darbas, aktorių vaidyba, montažas, scenografija, garso takelis ir t. t.);
• Meninės raiškos priemonių ir simbolių, kurie daro poveikį žiūrovams (semiotika ir intertekstualumas), analizė;
• Kontekstualioji analizė (tam tikras rakursas, tema, pvz., feminizmas ir žvilgsnio galios teorija, postkolonializmas).

Įvardijimas, kad filmas geras ar blogas – subjektyvus. Be konkrečių argumentų, konteksto recenzijai gali trūkti tiesiog patikimumo. Žinoma, net ir blogiausi filmai apdovanojami avietėmis, o kai kurie tampa tokiais kultiniais (pvz. Tommy Wiseau „Kambarys“, 2003), kad kuriami filmai apie paties filmo sukūrimą („Katastrofos kūrėjas“, 2017). Visi kur nors pradeda. Vieni nuo blogų filmų, o kiti – nuo blogų recenzijų.

Ką verta paskaityti:

• Natalija Arlauskaitė „Savi ir svetimi olimpai: ekranizacijos tarp pasakojimo teorijos ir kultūros kritikos“
• Miglė Munderzbakaitė „Literatūros kūrinių adaptacijos: tarpmedijiniai ir tarpkultūriniai dialogai: mokslo daktaro disertacija“
• George Bluestone „Novels into Film“
• Maurice Hindle „Studying Shakespeare on Film“
• Patrick C. Fleming „Animating the Victorians: Disney’s Literary History“
• Matthew Freeman and Renira Rampazzo Gambarato „The Routledge Companion to Transmedia Studies“
• Scott Macdonald „Comprehending Cinema“
• Saulius Macaitis „25 seansai: vienos kartos kino biografija“
• Natalija Arlauskaitė, Lina Kaminskaitė; [mokslinės recenzentės Violeta Davoliūtė, Agnė Narušytė] „Fokuse: moterys Lietuvos kine“
• Susan Sontag „Atsižadėkime interpretavimo ir kitos esė“
• Thomas M. Leitch „The Oxford Handbook of Adaptation Studies“

Ką verta pažiūrėti:

• Asghar Farhadi „Komivojažierius“ (2016)
• Ryûsuke Hamaguchi „Drive My Car“ (2021)
• Christian Petzold „Undinė“ (2020)
• Jonathan Glazer „Interesų zona“ (2023)
• Charlie Kaufman „Adaptacija“ (2002)
• Yorgos Lanthimos „Prasti reikalai“ (2023)
• James Franco „Katastrofos kūrėjas (2017)

Apie rubrikas:

„Kas tarp eilučių“ – tai teminių tekstų apie literatūrą rubrika, kuri supažindina skaitytojus su galimu knygų šalutiniu poveikiu (terapiniu, skatinančiu įsimylėti, mokytis, kurti spontaniškai, cituoti vieni kitus, užmegzti dialogą). Dėl šalutinio poveikio pasitarkite ne tik su literatūrologu, bet ir kitu skaitytoju ar žiūrovu. Šiame straipsnių cikle rubriką „Kas tarp eilučių“ papildo klausimas: „Kas už ekrano?“

„Knyga ar kinas?“ – šioje rubrikoje rasite vidinės personažų adaptacijos pamokų ir pavyzdžių, kaip geriausios knygos virsta filmais arba serialais, o svarbiausia – niekad nesibaigiančią dilemą: geriau knyga ar filmas? O gal vis tik lygiavertiškai geri abu – knyga ir kinas?

Tekstą parengė Donata Bocullo
Tekstą redagavo Kotryna Zaveckaitė