Skirta Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės 140-osioms gimimo metinėms
Tarpukario Lietuvoje, kai jauna valstybė dar tik kūrė savąją tapatybę, istorijos mokymas tapo esmine tautinio ugdymo dalimi: siekta atrasti šaknis, suformuoti iškilią praeities viziją, grįstą didžiųjų kunigaikščių epochos didybe. Formuojantis nepriklausomai švietimo sistemai, istorijos tyrimai vis tik neapsiribojo tautinio pasakojimo kūrimu: jie atvėrė langą ir į gilesnį pasaulio civilizacijų pažinimą, kvietė atrasti tai, kas glūdi toliau – už Nemuno, už Europos ribų. Taip šalies mokyklose ir 1922 m. įsteigtame Lietuvos universitete Kaune imta plačiau kalbėti apie senovės Rytus – ankstyvųjų civilizacijų lopšį.
Šiame straipsnyje, skirtame 140-osioms Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės (1885–1940) – pedagogės, orientalistės, profesionaliosios lietuvių egiptologijos pradininkės – gimimo metinėms paminėti, siekiama geriau suprasti, koks požiūris į šį tolimą regioną vyravo tarp pedagogų ir istorikų. Svarstoma, ar anuomet civilizacinę šviesą, sklidusią iš senovės Rytų, bandyta suprasti kaip pamatinius pasiekimus žmonijos istorijoje, ar vis tik toji šviesa liko užgožta Vakarų istorijos dominavimo.
Pasitelkiant Ąžuolyno bibliotekos fonduose saugomus XX a. III ir IV dešimtmečių rašytinius šaltinius – senovės visuotinės istorijos mokyklinius vadovėlius, universiteto dėstytojų paskaitų publikacijas bei to meto pedagoginę periodiką, apžvelgiama, kaip tarpukario Lietuvoje buvo formuojamas požiūris į senovės visuotinės istorijos vietą mokymo programose ir su kokiais iššūkiais susidurta 1922–1939 m. mokant senovės Rytų istorijos.
Senovės Rytai visuotinės istorijos kontekste
XX a. pradžioje pasaulyje jau buvo užsimezgęs sistemingas senovės Rytų tyrinėjimas, kurį paskatino didieji XIX a. archeologiniai atradimai. Kasinėjimų metu atidengti legendinės Ninevijos ir Nipūro miestų griuvėsiai, Amarnos diplomatiniai archyvai, karališkieji rūmai Hatušoje ir kiti unikalūs artefaktai suteikė esminį impulsą intensyviems kultūriniams ir lingvistiniams tyrimams regione. Šie šaltiniai atvėrė duris į senųjų civilizacijų pasaulį: jie leido dešifruoti šumerų, akadų ir hetitų raštus, sudarydami tvirtą pagrindą asiriologijos, hetitologijos ir kitų orientalistikos šakų formavimuisi.
Tarpukario Lietuvoje šios pasaulinės tendencijos atsispindėjo selektyviai. Artimųjų Rytų regionas buvo pripažįstamas kaip kultūriškai įvairialypis (20, p. 3–4), tačiau istoriografinis dėmesys dažniausiai telkėsi tik į didžiąsias upių civilizacijas – senovės Egiptą ir Mesopotamiją. Rytietiškų kultūrų laukui priskiriamos ir kitos tautos – tokios kaip finikiečiai, persai, hetitai, chaldėjai, elamitai ar semitai – vadovėliuose išliko periferinės reikšmės, daugiausia dėl riboto informacijos apie jas prieinamumo ir dar tik besikaupiančių tarptautinių tyrimų rezultatų, kurie Lietuvą pasiekdavo pavėluotai. Tuo pat metu pažintis su Orientu plėtėsi, vis dažniau paliečiant ir Rytų Azijos kraštus – Indiją, Kiniją, Japoniją. Vis dėlto šių civilizacijų pristatymas lietuviškuose spaudiniuose daugiausia buvo grindžiamas filosofinių apmąstymų, religinių kontekstų ir dvasinių praktikų interpretacijomis, o ne senovės istorijos aptarimu.
Senovės Rytų istorijos fragmentiškas perteikimas Lietuvoje atspindėjo vyraujančias švietimo nuostatas, kurios pirmenybę teikė tautinės istorijos mokymui (12, p. 8–9), o visuotinę istoriją palikdavo kaip antrinį, platesnį kultūrinį foną, padedantį mokiniams geriau suvokti savo praeitį pasaulio kontekste. Net orientalistė M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė, giliai susižavėjusi senovės Egiptu ir Rytų civilizacijomis, pabrėžė, jog pirmiausia būtina pažinti savo tautos istoriją, o tik vėliau – giminingų ir žmonijos kultūrai nusipelniusių tautų praeitį (15, p. 24; 16, p. 5, 7). Visuotinė istorija, jos požiūriu, leidžia mokiniui suvokti save ne tik kaip tautos, bet ir kaip žmonijos dalį, ugdo kultūrinį sąmoningumą ir kartu stiprina patriotinius jausmus (16, p. 5). Todėl greta gimtosios istorijos jau nuo pradinių klasių turėjo būti dėstoma ir visuotinė istorija, kurios reikšmė nėra apribota viena tauta – ji priklauso visoms pasaulio tautoms.
Jai pritarė ir medievistas Juozas Jakštas, teigdamas, jog visuotinės istorijos mokymas ugdo atvirą, kultūriškai sąmoningą tarptautinės bendruomenės narį, gebantį suprasti kultūrų tarpusavio ryšius ir vertinti jų įtaką. Istorija, jo manymu, yra veiksminga priemonė „tautų bendravimui, jų tarpusaviniam susipratimui auklėti“ (11, p. 76–77) – tai, kas buvo ypač aktualu laikotarpiu po Pirmojo pasaulinio karo, kai buvo siekiama solidarizuoti susiskaldžiusias visuomenes ir išvengti nacionalizmo spąstų pasikartojimo.
Tačiau dėl visuotinės istorijos turinio ir jos mokymo gairių tarpukario Lietuvoje vyko nuolatinės diskusijos. Ne visi istorikai ankstyvąsias civilizacijas laikė svarbia visuotinės istorijos ugdymo dalimi. Tigro ir Eufrato tarpupis, senovės Egiptas ar naujai identifikuota Hetitų imperija dažnai buvo pristatomi kaip egzotiški senojo pasaulio elementai, o vadovėliuose šie kraštai neretai sušmėžuodavo tik kaip įžanga į „tikrąją“ Europos istoriją, kurią, pirmiausia, reprezentavo helenistinė tradicija.
Tuo metu neretai skambėjo pedagogų, tokių kaip Jurgis Ambraška ar Juozas Geniušas, raginimai visuotinės istorijos mokyti tik tiek, kiek ji tiesiogiai siejosi su Lietuvos praeitimi (1, p. 338; 10, p. 20–21). Tokiu būdu senovės Rytų istorija atmetama kaip mažiau vertinga ar netgi primityvi, o dėmesys plačiu mastu nukreipiamas į viduramžių epochą, kurios atgarsiai apčiuopiami Lietuvos valstybingumo ištakose. Tačiau šio požiūrio kritikai pabrėžė, kad viduramžių kultūros neįmanoma suprasti be senesnių civilizacijų – Arabų, Bizantijos, senovės Rytų – įtakos (16, p. 8; 20, p. 7; 11, p. 76). M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės manymu, Vakarų viduramžių pasaulis išaugo ant „senojo pasaulio griuvėsių“, todėl senovės Rytų pažinimas yra būtinas kultūrinės raidos pagrindams suvokti (16, p. 8). Siekdama parodyti, jog šių civilizacijų pažinimas gali praturtinti ir vietinį istorinį suvokimą, M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė savo darbuose nuolatos ieškojo lietuvių kultūros sąlyčio su didžiosiomis Rytų tautų kultūromis – bendrų kalbos elementų, simbolių ar kultūrinių paralelių (16, p. 8; 17, p. IV).
Toks požiūris, tiesa, sulaukė kritikos iš kai kurių istorikų, ypač Mykolo Biržiškos, kuris skeptiškai vertino bandymus sieti senovės Rytų kultūras su Lietuvos praeitimi. Jo nuomone, pavieniai giminingi žodžiai, gintaro radiniai kapavietėse ar tam tikri simboliniai motyvai, M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės pateikti kaip galimos analogijos su senovės Egiptu, buvo pernelyg romantizuoti ir nepakankamai pagrįsti argumentai (6, p. 21). M. Biržiška, pirmenybę teikęs naujųjų laikų istorijai, sarkastiškai dargi kėlė klausimą, ar „toji taip privilegijuotoji senovės istorija“ šiandien išties liudija pažangą. Jo teigimu, Tigro ir Eufrato tarpupyje ir Nilo slėnyje, kuriuose kadaise klestėjo galingos civilizacijos, šiuolaikiniame kontekste, atvirkščiai, patiriamas kultūrinis ir politinis regresas, todėl idealizuoti jų praeities, esą, apskritai nederėtų (6, p. 21–22).
Senovės istorijos ugdymo praktika ir strategijos mokyklose
Tarpukario Lietuvos švietimo sistema kūrėsi iš esmės naujai, tačiau ne be išbandymų. Kaip pažymi pedagogas J. Ambraška, to meto mokyklose istorijos mokymas tiek turiniu, tiek metodais buvo „žymiai nuo kitų mokslų atsilikęs ir apleistas“ (1, p. 335–336). J. Geniušas, vieno iš pirmųjų metodinio leidinio „Epizodiškojo istorijos kurso metodika“ autorius, teigė, kad išties „istorija yra nuskriaustas mokslo dalykas“, nes jos „programos kopijuojamos iš prieškarinių rusų gimnazijų programų, neatsižvelgiant į vaikų psichologiją ir jų susidomėjimo evoliuciją“ (10, p. 3).
Senovės Rytų istorijos mokymas mokyklose, jau ir taip ribotas bei prieštaringai vertinamas, susidūrė su papildomais sunkumais: stigo kvalifikuotų specialistų, finansavimo vadovėliams ir tinkamų mokymo priemonių. XX a. III dešimtmetyje naudoti vadovėliai, tarp jų Pavelo Vinogradovo ar Roberto Viperio, nebuvo pritaikyti pradžios mokyklos mokinių suvokimui – tekstas buvo sunkiai suprantamas jaunesniems mokiniams ir menkai integravo kultūrinį kontekstą (16, p. 12). Dėl originalių idėjų stokos ir lėtai besivystančios pažangos istorijos tyrimų srityje mokymosi medžiaga dažnai buvo tiesiog verčiama iš rusų literatūros arba kompiliuojama iš įvairių kitų šaltinių, menkai kreipiant dėmesį į kokybę. Kaip pats pripažino vieno populiariausių to meto senovės istorijos vadovėlių autorius Antanas Busilas, šią publikaciją jis „surėdė mažai tesukdamas galvos dėl jos mokslingumo“ (5, p. 84).
Galbūt dėl šios akivaizdžios vadovėlių stokos vis dažniau imta kelti mintį, jog senovės istorijai pažinti būtina pasitelkti autentiškus senųjų kultūrų tekstus bei istorinio žanro grožinę literatūrą. Mokymo procese buvo rekomenduojama įtraukti, pavyzdžiui, Herodoto pasakojimus, šumerų kūrinius ar Boleslovo Pruso romaną „Faraonas“, siekiant padėti mokiniams įsijausti į skirtingų epochų pasaulėžiūrą (23, p. 282). M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė išvertė ne vieną senovės egiptiečių tekstą, tarp jų – nuotykių apysaką „Sinuhetas“, pritardama nuostatai, jog įsigilinimas į pirminius istorijos šaltinius skatina vaizduotę ir ugdo istorinės empatijos jausmą, padedantį „suprasti, atjausti grožę ir gerbti senovės liekanas“ (16, p. 5).
Bene didžiausias praktinis išbandymas, su kuriuo susidūrė senovės Rytų istorijos mokymas Lietuvoje – vadinamųjų „pavaizdumo“ priemonių stoka (10, p. 40–43). Kadangi šalyje nebuvo nusistovėjusios tradicijos muziejuose sistemingai kaupti Rytų kultūrų senienas, mokymo programos negalėjo būti papildytos autentiškų artefaktų analize. Dėl to vaizduojamosios medžiagos trūkumas ypač apsunkino jaunesniųjų klasių mokinių pažinimą – vaikai labiausiai imlūs jutiminiam ir vizualiniam turiniui. Svarų indėlį šioje srityje paliko M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė, keliaudama po Egiptą iš asmeninių lėšų kaupusi senienų rinkinį ir siekusi jį pristatyti Lietuvos visuomenei (22). Jos iniciatyva turėjo ne tik mokslinį, bet ir aiškų pedagoginį tikslą – sudaryti galimybę mokiniams bei studentams pažinti senovės Egipto kultūrą per autentiškus dirbinius, o ne vien per vadovėlių schematinius aprašymus. Deja, šios vertybės dėl savo neįprastumo ir netinkamų sąlygų Kauno muziejuose ilgą laiką buvo be vietos. Iš Kairo muziejaus parvežta mumija su sarkofagu, pavyzdžiui, ne vienus metus pragulėjo po mokslininkės lova (13, p. 4), kol galiausiai, jau po jos mirties, buvo įtraukti į nuolatinę Senovės Egipto dailės ekspoziciją Valstybiniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.
Nepaisant metodinių ir turinio iššūkių, profesorius Pranas Dovydaitis, atsižvelgdamas į vaikų raidos ypatumus, siūlė gimnazijų programose greta priešistorės kurso įtraukti ir „kultūringąsias Rytų tautas“ (8, p. 81–82), joms skiriant ne pavienį dėmesį, bet visą metų kursą. Šią idėją palaikė ir M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė, aktyviai rėmusi senovės Rytų istorijos įtraukimą į gimnazijų programas. Ji siūlė taikyti koncentrinį mokymo metodą, grindžiamą principu, kad ta pati medžiaga mokoma pakartotinai, kiekvieną kartą vis platesniu ir gilesniu lygmeniu (16, p. 9–10) . M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė taip pat pabrėžė būtinybę istorijos mokymą derinti su literatūra, geografija ir kitais dalykais, taip sudarant sąlygas platesniam ugdymo kontekstui (16, p. 10–12). Tokia metodologinė vizija, paremta daiktiniu pažinimu, tarpdisciplininiu ryšiu ir autentiškais šaltiniais, buvo novatoriška: ji siekė išplėsti mokinių akiratį, įtraukdama senąjį Rytų pasaulį į istorijos naratyvą ne kaip egzotišką priedą, bet kaip esminę civilizacinės raidos dalį.
Orientalistikos formavimasis Lietuvos universitete
Tarpukariu Kaune įsteigtame Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universitete pradėtas formuoti akademinis požiūris į visuotinę istoriją (12, p. 23). Siekiant aprėpti platesnius civilizacijų raidos horizontus, studentai pažindinti su senovės egiptiečių hieroglifų raštu, rytietiškų kraštų menu ir kultūra. Nors senovės Rytų tematikai skirta palyginti nedaug dėmesio – vos keli kursai (12, p. 59–60), – būtent čia užgimė pirmieji sistemingi bandymai pristatyti senojo Rytų pasaulio istoriją akademinėje erdvėje.
Egiptologė ir orientalistė M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė, įgijusi aukštąjį išsilavinimą Maskvoje, laikoma svarbiausia figūra šioje srityje (21, p. 38–44). Grįžusi į Lietuvą, 1922–1939 m. dėstė Senovės Rytų istorijos kursą ir kitus pasirenkamuosius orientalistinius dalykus Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Platus paskaitų turinys atspindėjo aptariamo regiono įvairovę – nuo Egipto ir Tarpupio civilizacijų iki hetitų Mažojoje Azijoje, neaplenkiant netgi tolimosios Kinijos kultūrinio paveldo (12, p. 69; 20, p. 4). Svarbu pažymėti, kad M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė istoriją traktavo ne vien kaip politinių įvykių seką. Jai tai buvo kultūrinės ir visuomeninės raidos kelias, kur svarbiausia – ne karai ir revoliucijos, o civilizacijos pažanga: materialinis vystymasis, raštijos ir meno laimėjimai, mokslo bei religinių idėjų evoliucija, amatų ir prekybos augimas (16, p. 5–6, 12). Pasak jos, negalima atmesti Rytų tautų istorijos kaip „domės nevertos“, nes būtent šis istorijos etapas „atveria žmonijos kultūros šaltinį“ (16, p. 8), apie kurį ji išsamiai kalba 1936 m. išleistame „Senovės Rytų istorijos“ pirmajame tome.
Vis tik trečiajame XX a. dešimtmetyje Humanitarinių mokslų fakulteto Visuotinės istorijos katedra susidūrė su opia problema: buvo nuolat jaučiamas specialistų trūkumas (12, p. 40–45). Vienintelė tuo metu dėsčiusi orientalistikos srityje M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė dėl silpnos sveikatos buvo priversta dirbti su pertraukomis. Taigi, Universitetas, siekdamas kompensuoti dėstytojų stoką, telkė kviestinius lektorius. Vienas jų – rusų istorikas Robertas Viperis, 1926 m. skaitęs kursą „Europos likimas“. Nors jo gausiai iliustruoti moksliniai darbai sulaukė visuomenės dėmesio ir buvo ne kartą perleisti (24), kai kurios teorijos – ypač XX a. pradžioje išpopuliarėjusi panbabilonizmo idėja (25; 26) – nesutapo su M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės požiūriu. Ji skeptiškai vertino šią (šiandien jau paneigtą) istoriografinę kryptį, teigusią, kad visos pasaulio kultūros esą kilusios iš senovės Babilonijos (20, p. 22).
Įdomu, kad ketvirtajame XX a. dešimtmetyje senovės Rytų paveldas buvo analizuojamas ir Humanitarinių mokslų fakulteto siūlomuose meno istorijos kursuose (12, p. 60). Paulius Galaunė ir Jurgis Baltrušaitis (jaunesnysis), dėstydami Visuotinę meno istoriją, išsamiai aptarė Rytų civilizacijų materialinę kultūrą, ypatingą dėmesį skirdami vizualiesiems menams ir architektūrai. Ypač vertingos buvo J. Baltrušaičio (jaunesniojo) parengtos publikacijos „Asirijos menas“ (2) bei „Visuotinė meno istorija“ (3), kurios skirtos Vakarų Azijos, Egipto ir Kanaano tautų kultūriniam palikimui apžvelgti. Keliaudamas po Iraną ir gretimus regionus, jis turėjo galimybę tiesiogiai pažinti šių kraštų meną ir kultūrą, o įgytas žinias bei įspūdžius novatoriškai perteikė savo knygose. Neabejotina, jog šie darbai, gausiai papildyti pastatų brėžiniais, artefaktų fotografijomis ir iliustracijomis, reikšmingai prisidėjo prie orientalistikos sampratos plėtros Lietuvoje, atskleisdami rytietiškojo meno techninius ir estetinius aspektus.
Galiausiai, senovės Rytų istorija fragmentiškai buvo įtraukta ir į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto mokymosi programas (12, p. 53–55, 71). Tiesa, studijų turinys šiame fakultete daugiausia buvo orientuotas į krikščionybės ištakas, Bažnyčios istoriją ir religijų lyginamąją analizę, todėl prof. P. Dovydaičio dėstomas senovės istorijos kursas buvo nagrinėjamas daugiausia religiniame kontekste (7; 8; 9). Nors dėstomas turinys buvo aktualus, susidomėjimas studijomis išliko menkas: gan dažnai stigo klausytojų. Todėl nuoseklesnis senovės Rytų tyrimų vystymas vyko kitose katedrose, kur buvo sudarytos palankesnės sąlygos šios srities plėtrai ir integracijai į platesnį sociokultūrinį diskursą.
Taip tarpukario Kaune, nepaisant ribotų išteklių ir specialistų trūkumo, pradėta formuoti akademinė senovės Rytų istorijos tradicija, kurios pagrindus padėjo keli išskirtiniai dėstytojai ir jų intelektinis palikimas. Rytų civilizacijų pažinimas, ilgą laiką reiškęsis kelionių literatūroje, mene ar mistikų sambūriuose, pamažu persikėlė į akademinę erdvę ir mokslinius tekstus. Situaciją iš esmės keitė M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės aktyvi švietėjiška veikla. Jos inicijuotas leidinių ciklas, skirtas senovės Rytų kultūrai populiarinti, liko, deja, nebaigtas – daugiau nei pusė leidinių nebuvo išleisti (18, p. 32; 19, p. 32), tikėtina, dėl finansinių kliūčių. Visgi jos tikslas buvo aiškus: „Sudominti plačiąją Lietuvos visuomenę aukšta senovės Rytų kultūra <…> bei parengti dirvą būsimajai orientalistikai Lietuvoje“ (19, p. 32).
Senovės Rytų kultūrų vertinimas Lietuvoje: tarp žavėjimosi ir primityvizmo
Tarpukario Lietuvos švietimo diskurse senovės Rytų civilizacijos buvo vertinamos nevienareikšmiškai: vieni žavėjosi jų kultūriniu palikimu, o kiti jas siejo su prietarais, liaudies tamsumu bei primityviu menu. Ši požiūrių įvairovė atskleidžia ne tik ribotą istorinių žinių kiekį, bet ir giliai įsišaknijusius ideologinius naratyvus. Rytų pasaulis dažnai buvo siejamas su stagnacija, konservatyvumu ir despotizmu, o Vakarai – su racionalumu, pažanga ir mokslu (4, p. 298–302; 14, p. 13, 15). Tokie vertinimai rėmėsi darvinistine mąstysena, kurioje civilizacijos lygis buvo matuojamas pagal Vakarų Europos standartus. M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė kritikavo šį požiūrį teigdama, kad civilizacijų raida negali būti vertinama pagal vieną pažangos modelį, nes kiekviena kultūra vystėsi savitu ritmu, priklausomai nuo geografinių, religinių ir kultūrinių sąlygų.
Ketvirtajame dešimtmetyje, nepaisant vis dar vyraujančio graikų ir romėnų centristinio požiūrio, Lietuvos istoriografijoje vis dažniau skambėjo raginimai senovės Rytus vertinti ne kaip izoliuotą epochą, o reikšmingą kultūrinį pagrindą, formavusį vėlesnių civilizacijų raidą. M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė nuosekliai kvietė permąstyti visuotinės istorijos pradžią, pabrėždama, kad „ne Graikija ir ne Roma, bet senovės Rytai, o ypač Egiptas, buvo žmonijos civilizacijos lopšys“, ir kad „ne graikų ir lotynų kalbos, o senovės egiptiečių hieroglifai ir Mesopotamijos dantiraščiai atveria duris į pirmuosius rašytinės tradicijos pėdsakus“ (17, p. 1). Ji siekė parodyti, kad senovės Rytai nebuvo vien „prieangis“ į Europos istoriją: daugelis idėjų, vėliau išplėtotų Antikos ar krikščionybės tradicijoje, turėjo rytietiškas ištakas. M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė pateikė konkrečių pavyzdžių – nuo pirmųjų miestų bendruomenių, Egipto religijos struktūrų ir medicinos pasiekimų iki Babilonijos teisės principų, astronomijos laimėjimų ir finikiečių rašto sistemos, – išryškinančių Ex oriente lux („Šviesa iš Rytų“) idėją (20, p. 4–8).
J. Jakštas dar labiau išplėtojo šią mintį, pabrėždamas, kad nė viena Europos tauta nebuvo „savaimingos kultūros kūrėja“, nes „visos Europos tautos yra mokinės tų tautų, kurios aplink Viduržemio jūrą buvo sukūrusios aukštas kultūras jau tuo metu, kada dabartinės Europos tautos nežinia kur primityvų gyvenimą gyveno“ (11, p. 76). Tokia perspektyva kvietė atsisakyti europocentrizmo ir iš naujo apmąstyti Europos kultūrinės tapatybės ištakas. Panašiai ir P. Dovydaitis pripažino Rytų kultūrų indėlį, pažymėdamas, kad „Rytai daug mums yra davę, kartais visai nesąmoningai juos vartojame“, tačiau kartu pabrėžė, jog „laiko ir vietos atžvilgiu mums artimiausi yra europiečiai“, o tikrasis „lopšys, tinkantis Europos mokslui ir apšvietai“ yra ne kas kita, o Graikija (9, p. 24). Taigi, net pripažįstant Rytų įtaką, mokslo ištakos ir kultūrinė pažanga buvo vis tiek siejamos su geografiškai ir chronologiškai artimesniu Elados paveldu.
Išvados
Senovės Rytų istorijos mokymas tarpukario Lietuvoje buvo neatsiejamas nuo platesnių kultūrinės savivokos ir švietimo reformos procesų. Nors šios civilizacijos dažnai buvo pristatomos fragmentiškai, jų įtraukimas į mokymo programas, akademines paskaitas ir pedagoginę spaudą liudija apie pastangas peržengti tautinio pasakojimo ribas ir įtvirtinti universalią kultūrinę viziją. Rytų civilizacijos buvo ne tik istoriniai objektai, bet ir kultūriniai veidrodžiai, leidžiantys permąstyti Vakarų savastį, jos ištakas ir ribas.
Marija Rudzinskaitė‑Arcimavičienė, viena iš nedaugelio sistemingai šiame lauke dirbusių akademikių, siekė parodyti, kad senovės Rytų kultūros yra ne egzotiški priedai prie „tikrosios“ istorijos, o visavertės civilizacijos, be kurių neįmanoma holistiškai suprasti nei Europos, nei Lietuvos kultūrinės raidos. Jos paskaitos, senųjų tekstų vertimai, mokslinės medžiagos sklaida, artefaktų kaupimas ir metodinės pastangos žymėjo pirmuosius profesionalios orientalistikos įtvirtinimo Lietuvoje žingsnius XX a. pradžioje.
Straipsnio autorė Ąžuolyno bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro vyresnioji metodininkė Sandra Veprauskienė, 2025 m.
Literatūra:
1. Ambraška, J. 1929. Recenzija: „J. Geniušo Epizodiškojo istorijos kurso metodika.“ Mokykla ir gyvenimas 7: 335–39.
2. Baltrušaitis, J. 1933. Asirijos menas. Kaunas.
3. Baltrušaitis, J. 1934. Visuotinė meno istorija: nuo priešistorijos iki viduramžių. T. 1. Kaunas: Humanitarinių mokslų fakultetas.
4. Barkauskas, K. 1927. „Pedagogikos istorija.“ Lietuvos mokykla 11–12: 288–302.
5. Busilas, A. 1922. Kaip žmogus gyveno priešistoriniais laikais. Kaunas: „Varpo“ bendrovė.
6. Biržiška, V. 1922. „Istorija vidurinėse ir aukštesnėse mokyklose.“ Mokykla ir gyvenimas 8: 20–25.
7. Dovydaitis, P. 1918. „Rytų istorija (III ir VII klasių ‘Saulės’ gimnazijų kursas).“ Lietuvos mokykla 1–2: 1–16.
8. Dovydaitis, P. 1918. „Dėl istorijos programos ir vadovėlių gimnazijai.“ Lietuvos mokykla 4: 79–85.
9. Dovydaitis, P. 1931. Pedagogikos istorijos paskaitos. Kaunas: „Žaibo“ spaustuvė.
10. Geniušas, J. 1927. Epizodiškojo istorijos kurso metodika. Kaunas.
11. Jakštas, J. 1939. „Istorijos mokymo tikslai.“ Židinys 1: 71–80.
12. Lasinskas, P. 2004. Istorijos mokslas Vytauto Didžiojo universitete 1922–1940 metais. Vilnius: Vaga.
13. Mašiotienė, O. 1931. „Egypto princesės mumijos likimas Lietuvoje.“ Lietuvos aidas, 1931 m. kovo 30 d., Nr. 72, 4.
14. Norkus, J. 1927. Visuotinė istorija vidurinei mokyklai. Kaunas: „Spaudos fondas“.
15. Rudzinskaitė-Arcimavičienė, M. 1922. „Keletas pastebėjimų dėl istorijos programos vidurinėms ir aukšt. mokykloms.“ Mokykla ir gyvenimas 5: 23–25.
16. Rudzinskaitė-Arcimavičienė, M. 1923. „Bendros pastabos dėl istorijos mokymo vidurinėse mokyklose.“ Mokykla ir gyvenimas 1: 4–12.
17. Rudzinskaitė-Arcimavičienė, M. 1932. Egipto ieroglifai. Kaunas.
18. Rudzinskaitė-Arcimavičienė, M. 1932. Moters būklė senovės Egipte: pirmoji moteris soste – faraonė Chatšepsut. Kaunas.
19. Rudzinskaitė-Arcimavičienė, M. 1934. Vardo reikšmė senovės Egipte. Kaunas.
20. Rudzinskaitė-Arcimavičienė, M. 1936. Senovės Rytų istorija: Aigiptas. T. 1. Kaunas: VDU Humanitarinių mokslų fakultetas.
21. Snitkuvienė, A. 2011. Lietuva ir senovės Egiptas: XVI a. pab.–XXI a. pr. Keliautojų, kolekcininkų ir mokslininkų pėdsakais. Kaunas: Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus.
22. Snitkuvienė, A. 2011. „Senovės Egipto dailės rinkinių formavimosi peripetijos Lietuvoje.“ Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos 11: 420–458. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
23. Sužiedėlis, S. 1937. „Grožinė literatūra istorijos pamokose.“ Lietuvos mokykla 4: 275–85.
24. Viperis, R. 1918. Senovės Eiropa ir Rytai. Vertė Esmaitis. Vilnius.
25. Vipperis, R. 1924. „Šviesa iš Rytų (bendri bruožai apie religiją).“ Kultūra 4: 155–60.
26. Vipperis, R. 1924. „Šviesa iš Rytų (bendri bruožai apie religiją).“ Kultūra 5: 190–200.
Iliustracija: Faraono Sečio I pomirtinė šventykla Abide. Šaltinis: Rudzinskaitė-Arcimavičienė, M. 1933. Tut-Anch-Amono kapas ir Tebų paminklai. Kaunas: „Raidės“ spaustuvė, pav. 15. (Suskaitmeninta versija)