Kuo intensyvesni dirgikliai – tuo blankesni pojūčiai
Antropologiniai, sociologiniai ir istoriniai tyrimai atskleidžia, kad pojūčių struktūra ir kultūrinė jų reprezentacija visuomenėje yra ne universali ir nekeičiama duotybė, o socialinis konstruktas, kuris kinta drauge su visuomene. Pavyzdžiui, industrinė revoliucija, sparti vakarietiškos kultūros ekspansija į kitas šalis, naujos technologijos (spausdintas žodis, fotografija, kinas, televizija, internetas) suformavo kultūrą, kurioje vaizdai pradėjo dominuoti kitų informacijos formų atžvilgiu. Ne veltui XXI a. pradžia dažnai vadinama „vaizdų amžiumi“. Šalia to, nuo XIX a. pabaigos (radijo technologijos išradimo) stiprų postūmį įgavo ir garso kultūra (radijas, telefonas, garso įrašai), o vėliau mobilieji telefonai, transliacijos ir garsinės knygos sukūrė nuolat girdimą informacinį lauką. Tad šiandien gyvename pasaulyje, kuriame kasdien skamba nesuskaičiuojama daugybė garsų, o akys peržiūri tūkstančius vaizdų. O šalia fizinio, realiai apčiuopiamo pasaulio intensyvumo vis didesnę reikšmę įgyja virtuali realybė, kuri išimtinai yra paremta dviem pojūčiais – regėjimu ir klausa. Ironiška yra tai, kad apskritai šiuolaikinis pasaulis su laiką taupančiomis informacinėmis technologijomis, komunikacijos srities plėtra, virtualios aplinkos atsiradimu sudarė galimybes viską daryti greičiau, tačiau pojūčių prasme jis tarsi susitraukė ir nublanko.
Sparti urbanizacija, augantis vartojimas ir atsirandančios naujos industrijos kuria intensyvias sensorines patirtis, kurioms yra būdinga jutiminė perkrova. Miestuose gyvenančius žmones nuolat veikia triukšmas (važiuojantys automobiliai, statybos, sirenos), ryškios reklamos, dirbtinės šviesos ir sintetiniai kvapai. Toks didelis stimulų srautas gali sukelti pojūčių perteklių, o šis veikia paradoksaliai – pamažu miestiečiai pripranta prie nuolatinių dirgiklių (pvz., nebegirdi, nebemato ir nebeužuodžia savo aplinkos niuansų) ir pradeda juos ignoruoti. Tačiau toks prisitaikymas turi savo kainą – ilgainiui dėl agresyvaus aplinkos poveikio gali susilpnėti žmonių pojūčiai. Čia ir slypi šiuolaikinio gyvenimo ironija – nors pojūčius stimuliuojančių veiksnių mūsų aplinkoje yra labai daug ir dar daugėja, sykiu šis procesas ne skatina pojūčių vystymąsi, o spartina jų degeneraciją ir susiaurina jutiminės įvairovės patyrimą.
Minėtos tendencijos daugiau ar mažiau paveikia visus, bet nevienodai, nes esamoje situacijoje labai išryškėja įvairių nelygybės formų pasekmės skirtingoms visuomenės grupėms. Mokslininkė Kara Hoover savo tyrimuose (2018) pabrėžia, kad urbanizuota, užteršta, triukšminga, nuolat apšviesta gyvenamoji ar darbo aplinka dažniausiai neigiamai paveikia pažeidžiamiausių žmonių grupių (nepasiturinčiųjų, imigrantų, bedarbių, nekvalifikuotų darbuotojų, skurstančiųjų) jutimus. O mažiau industrializuotose vietovėse, arčiau gamtos gyvenantiems bei dirbantiems žmonėms išlieka daugiau galimybių išsaugoti jautrumą garsams, skoniams, kvapams ar vaizdams. Tokiu būdu šalia ekonominės, socialinės, geografinės nelygybės formuojasi kita – sensorinė nelygybė, kuri stipriai paliečia ekonomiškai bei socialiai jautrias visuomenės grupes, o ypač įvairias jutimines negalias turinčius žmones (Classen 2012; Shakespeare 2013; Garland-Thomson 2009; Kettler ir Tullett, 2025).
Kultūrinis šališkumas pojūčių sistemoje
Vakarų kultūrose ilgainiui susiformavo regėjimą ir klausą virš kitų jutimų (ypač lytėjimo, skonio ir uoslės) iškelianti pojūčių hierarchija, kuri stiprina sensorinę nelygybę, nes apibrėžia, kurie pojūčiai laikomi svarbūs pažinimui, kūrybai, saviraiškai ar tarpusavio komunikacijai (Kettler ir Tullett, 2025). Tai sukuria regėjimą ir klausą aukščiau iškeliančias kultūrines ir socialines praktikas, kuriose informacijos sklaida, viešosios erdvės bei kultūrinė ir socialinė veikla dažniausiai yra organizuojama pagal matančiųjų ir girdinčiųjų poreikius. Dėl to asmenys, turintys regos ar klausos sunkumų, atsiduria nepalankioje padėtyje: jiems sunkiau įsitraukti į švietimą, kultūrinį gyvenimą ar kasdienę sąveiką, nes alternatyvių jutiminių galimybių visuomenėje vis dar trūksta.
Mokslininkai Davidas Howesas (1991, 2003, 2013, 2023), Stevenas Feldas (1990), Stephenas Hugh-Jonesas (1988), Sarah Pink (2009), Paulas Stolleris (2004) akcentuoja, kad pojūčiai nėra vien biologinės kilmės, nes juos formuoja ir socialinės bei kultūrinės sąlygos, glaudžiai susijusios su konkrečia aplinka ir gyvenamąja patirtimi. Nors regėjimas ir klausa kaip pagrindinių pojūčių duetas dominuoja didžiojoje pasaulio dalyje, egzistuoja ir kitokių kultūrų, kuriose klausa (pavieniui), uoslė ar lytėjimas yra laikomi svarbiausiais jutimais. Pavyzdžiui, Desanų genties (Amazonės regionas) ir Kaluli tautos (Papua Naujoji Gvinėja) pasaulėjautoje garsas užima itin svarbią vietą. Jų dvasinės praktikos, bendravimas bei aplinkos suvokimas yra glaudžiai susiję su klausymu ir garsiniu pasaulio išgyvenimu (Hugh-Jones 1988, Feld 1990). Antropologas Stevenas Feldas teigia, kad tokiose kultūrose dominuoja garsinė, o ne regimoji pasaulėvoka. Jose klausymasis yra pagrindinis būdas pažinti ir interpretuoti aplinką, žmones ar net kos– kvapas naudojamas apibūdinti ne tik daiktams, bet ir emocijoms, laikui, santykiams tarp žmonių (Classen 2012). Taip pat egzistuoja kultūros, kuriose lytėjimas turi svarbią reikšmę. Inuitams jis yra svarbus pažinimo būdas, padedantis išgyventi ekstremaliose gamtinėse sąlygose, kur dėl tamsos, pūgų ir vėjų rega bei klausa yra ribota, tad prisilietimas leidžia orientuotis erdvėje ir bendrauti (Classen 2012).
Kitų kultūrų tyrimai atskleidžia, kad egzistuojančios skirtingos pasaulėvokos galimybės leidžia kvestionuoti didžiojoje pasaulio dalyje dominuojančią pojūčių hierarchiją. Šiuolaikinės socialinės struktūros (švietimas, miestų architektūra, meno reprezentacija, viešosios paslaugos), technologijos (ypač vizualiosios ir garsinės medijos) ir kultūra formuoja žmonių įpročius akcentuoti regėjimą ir klausą, bet gali riboti mūsų jutiminę įvairovę ir didina sensorinę nelygybę. Ji atsiranda ne tik dėl fiziologinių aplinkybių (įgytos ar įgimtos negalios), bet ir dėl politinių, socialinių ar technologinių sprendimų. Minėti veiksniai yra svarbūs tuo, kad sensorinę nelygybę gali didinti arba mažinti. Pavyzdžiui, politiniai sprendimai, susiję su viešųjų paslaugų prieinamumu, lemia, ar informacija ir infrastruktūra bus pritaikyta įvairiems jutiminiams poreikiams. Jei nėra reikalavimų užtikrinti prieinamumą įvairioms visuomenės grupėms, dalis žmonių sistemiškai paliekami socialinėje atskirtyje. Atitinkamai įtraukios politikos
Taigi, nemažai tyrėjų ir visuomenės veikėjų pabrėžia, kad sensorinės nelygybės bei dėl jos atsirandanti atskirtis dažniausiai kyla ne dėl pačios negalios, o nepalankaus visuomenės požiūrio į ją. Nepakanka ir pastangų sukurti tokią informaciją, aplinką ir komunikaciją, kuri būtų prieinama įvairioms visuomenės grupėms (Kleege 1999, Shakespeare 2013, Garland-Thomson 2009). Šių pastangų stoka dažnai sufleruoja, kad žmonės vis dar per mažai galvoja apie skirtingas žmonių sensorines galimybes, kurios jiems leistų savarankiškai ir visavertiškai dalyvauti socialiniame pasaulyje.
Matomumo ir girdimumo link, bet lėtai
Suvokdamos sensorinės nelygybės ištakas, negalias turinčių žmonių bendruomenės, jų artimieji, visuomenininkai, kai kurie politikai bei mokslininkai šių žmonių situaciją keičia tiek konceptualiai, tiek praktiškai. Tai yra ne baigtinis procesas, o nuolatinės pastangos ir aktyvi socialinė intervencija, kuri leidžia platesnei visuomenei pamatyti bei išgirsti tai, ko įprastai nesimato ar nesigirdi. Pavyzdžiui, miestų bei pastatų planavime vis dažniau stengiamasi kurti sprendimus, kurie būtų paremti universalaus dizaino praktikomis ir kuo mažiau diskriminuotų kitaip matančius, girdinčius ar judančius žmones. Pamažu visuomenėje kinta ir teisinė aplinka, kuri įpareigoja įvairias institucijas svarbią informaciją teikti Brailio raštu, gestų ar lengvai skaitoma kalba. Keičiant negalios patirtis nemažą vaidmenį atlieka ir technologijos, medicininiai pasiekimai bei socialinės inovacijos. Vis tik nepaisant to, kad sprendimų, kaip negalią turinčiam žmogui būtų lengviau prisitaikyti prie visuomenės, daugėja, plačiajai visuo
Lėtesnis visuomenės prisitaikymas prie žmonių poreikių bei įvairovės dažnai kyla dėl to, kad skirtingi žmonių fiziniai, sensoriniai ar kiti gebėjimai vis dar suvokiami kaip išskirtinai individuali problema, o ne kaip santykio su socialine aplinka pasekmė. Dėl šios priežasties dominuoja siekiai „pritaikyti“ žmones su negalia prie egzistuojančių normų (technologijomis, mokymais, medicininėmis ar socialinėmis intervencijomis), o ne keisti pačias normas, aplinką ar požiūrį (Davis 2016). Tokio elgesio priežastys glūdi socialinėje vaizduotėje, kurioje stipriai įsišakniję „sveiko“ kūno ar tam tikrų normų idealai, o kitoniškumas dažnai matomas kaip išimtis, o ne natūrali įvairovės dalis. Be to, kultūriniai bei sisteminiai pokyčiai vyksta lėčiau nei individualūs. Tai vadinama kultūriniu vėlavimu, kuris nutinka dėl to, kad materialioji kultūra (daiktai, technologijos, žinios, informacija, išradimai) kinta daug sparčiau nei nematerialioji (idėjos, požiūriai, vertybės, papročiai, elgsena, santykiai, kalba) kultūra. Ne veltui kai kurių pokyčių reikia laukti kelis dešimtmečius. Dėl vėluojančios kultūros reiškinio negalią turinčių žmonių įsitraukimas į švietimo, ugdymo ir kitus socialinius procesus yra itin svarbus, nes jie, naudodamiesi egzistuojančiais sprendimais ar patys kurdami naujas bendravimo bei dalyvavimo visuomenėje galimybes, spartina visuomenės kultūrinių nuostatų bei elgesio pokyčius ir taip mažina sensorinę nelygybę. Štai neregių ir kurčiųjų bendruomenės visame pasaulyje kuria unikalius kultūrinius reiškinius, meno kūrinius ir socialinius santykius, kuriuose jutiminė įvairovė ta – ne kaip universalų, bet įvairialypį reiškinį, priklausomą nuo jutiminio pasaulio, kuriame gyvename, nes jutiminė patirtis ne tik apibūdina, bet ir sukuria mūsų socialinę realybę.
Tekstą parengė Ieva Dryžaitė
Redagavo Kotryna Zaveckaitė
***
Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos kultūros tarybos finansuojamą Ąžuolyno bibliotekos projektą „Šviesa tamsoje, garsas tyloje“.
Naudota literatūra:
1. Classen, C. (2012). The Deepest Sense: A Cultural History of Touch. University of Illinois Press.
2. Davis, L. J. (Ed.). (2016). The Disability Studies Reader (5th ed.). Routledge.
3. Feld, S. (1990). Sound and Sentiment: Birds, Weeping, Poetics, and Song in Kaluli Expression. University of Pennsylvania Press.
4. Garland-Thomson, R. (2009). Staring: How we look. Oxford University Press.
5. Hoover, K. C. (2018). Sensory Disruption in Modern Living and the Emergence of Sensory Inequities. American Journal of Human Biology, 30(3), e23190.
6. Howes, D. (1991). The Varieties of Sensory Experience: A Sourcebook in the Anthropology of the Senses. University of Toronto Press.
7. Howes, D. (2003). Sensual Relations: Engaging the Senses in Culture and Social Theory. University of Michigan Press.
8. Howes, D. (2013). Sensual relations: Engaging the Senses in Culture and Social Theory. University of Michigan Press.
9. Howes, D. (2023). Sensorial Investigations: A History of the Senses in Anthropology, Psychology, and Law. Penn State University Press.
10. Hugh-Jones, S. (1988). The Palm and the Pleiades: Initiation and Cosmology in Northwest Amazonia. Cambridge University Press.
11. Kettler, A., Tullett, W. (Eds.). (2025). The Routledge History of the Senses. Routledge.
12. Kleege, G. (1999). Sight Unseen. Yale University Press.
13. Pink, S. (2009). Doing Sensory Ethnography. SAGE Publications.
14. Shakespeare, T. (2013). Disability Rights and Wrongs Revisited. Routledge.
15. Stoller, P. (2004). Sensuous Scholarship. University of Pennsylvania Press.
