Kovo 6 d., ketvirtadienį, 19.00 val. Ąžuolyno biblioteka kviečia į senųjų tradicinių giesmių vakarą, kuriame svečiuosis iš Vilniaus atvyksiantis jaunimo ansamblis „Bromos“ (vad. Matas Macevičius, Emilija Vaiginytė). Susitikimas vyks Ąžuolyno bibliotekos Renginių erdvėje (K. Donelaičio g. 8, 3 a.). Klausysimės ansamblio atliekamų kantičkinių giesmių, svečius kalbins etnomuzikologė Laura Lukenskienė. Renginys skiriamas Lietuvių liaudies dainų metams paminėti.
Giesmių tradicija Lietuvoje
Kantičkomis (lenk. kantyczka – giesmė) vadinti XIX a. leisti senieji katalikų giesmynai – nedidelės keturkampės knygelės, kurių išlikę egzemplioriai dabar saugomi muziejuose, bibliotekose, privačiose kolekcijose. Panašius, tik jau gerokai vėliau išleistus giesmynus-maldaknyges galbūt ir patys esame matę bažnyčios giedotojų rankose ar savo senelių, prosenelių namuose. Bėgant metams, kantičkomis pradėtos vadinti ir pačios religinio turinio giesmės.
XIX a. pradžioje lietuviškų giesmynų leidyba rūpinosi kunigas Vincentas Valmikas (apie 1778–1836), jo darbus tęsė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875), kurio parengti ir redaguoti giesmynai pakartotinai leisti dešimtis kartų iki XX a. pradžios, įskaitant ir spaudos draudimo laikotarpį.
Kantičkas giedojo visoje Lietuvoje, bet kiekvienas etnografinis regionas išlaikė tik tam kraštui būdingus giedojimo savitumus. Visą gyvenimą lietuvius lydėjusios giesmės buvo perduodamos iš kartos į kartą, skambėjo liturginio kalendoriaus šventėse bažnyčioje ir namuose, mirusiųjų pagerbimo apeigose, bendruomenių susibūrimuose. Per giesmes žmonės pažino Šventojo Rašto pasakojimus, jos teikė paguodą, stiprino tikėjimą ir viltį užklupus nelaimėms. Dabar žinančių kantičkas mažėja – unikali tradicija artėja link užmaršties, bet dar gyvuoja vyresniosios kartos giesmininkų ir entuziastų dėka nedidelėse kaimų ir miestelių bendruomenėse, kantičkinio giedojimo grupėse bei folkloro ansambliuose, kurie šias giesmes įtraukia į savo repertuarą.
Giesmėmis domisi jaunimas
Senąsias liaudies giesmes tyrinėjantis jaunimo ansamblis „Bromos“ savo veiklą pradėjo 2021 m. Kolektyve susibūrė folklorą mylintys bendraminčiai: iš įvairių Lietuvos kampelių į Vilnių atvykę studentai, etnomuzikologai, profesionalūs muzikantai, mokytojai, žurnalistai, komunikacijos specialistai. Kantičkų ansambliečiai mokosi iš senųjų giesmynų, klausydamiesi archyvinių įrašų, lygindami tekstus, gilindamiesi į jų prasmes, senovinę leksiką, atlikimo manierą. Tris vasaras ansamblio nariai vyko į tautosakos ekspedicijas, kuriose užrašė giesmes iš jas prisimenančių senolių: aplankė Punsko ir Seinų krašte gyvenančių lietuvių bendruomenę, viešėjo Šilų Dzūkijoje, praėjusį rugpjūtį keliavo po Kaišiadorių, Vievio ir Elektrėnų apylinkių kaimus. Ekspedicijų įspūdžiais ir ateities planais svečiai pasidalins renginio metu.
Kuo svarbi giedojimo tradicija šiuolaikiniam žmogui? Ką giesmėse atranda jaunimas? Ansambliečių teigimu, kantičkos suteikia gilių išgyvenimų, jos – tarsi maldos forma, atsvara šių dienų nerimui, būdas puoselėti muzikinį paveldą ir rasti asmeninį santykį su Bažnyčia. Pasak kolektyvo vadovo Mato Macevičiaus, jei susimąstai, kokį dvasinį, kultūrinį, istorinį krūvį giesmės atsineša iš praeities, supranti, kad giedi lobį:
„Stovint ir giedant kelių šimtų metų senumo giesmes apima pagarbios baimės ir grožio jausmas. Suvokiu, jog giedu žodžius, kurie skambėjo babos ir senelio lūpose, Valančiaus lūpose, Ramanausko-Vanago lūpose. Ir skambėjo turbūt esmingiausiose akimirkose, nesvarbu, ar tyliai niūniuojant šventą eilutę, ar su kaimo bendruomene išlydint artimą. (…) Mes šitoj žemelėj esam praeiviai. Todėl gera panešėti tai, ką kartų kartos atnešė iki manęs.“
Giesmių vakaras yra sudėtinė projekto „Etnoąžuolynas: paveldo pažinimo ir kūrybos erdvė“ renginių dalis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Renginio metu bus fotografuojama ir / ar filmuojama, todėl jūs galite būti matomi renginio nuotraukose ar vaizdo įrašuose, kurie gali būti paskelbti įvairiose medijos priemonėse.
