*Kiekvieną paskutinį mėnesio penktadienį tūkstantmečio, 90-ųjų, kartos atstovė prisimena.
Šį kartą straipsnis apie tokius smulkius dalykus, už kurių slepiasi didžiulės visuomenės problemos. Mažuose miesteliuose, mažose šalyse tiek daug paslapčių ir nematomų problemų. Rašydama apie Claire Keegan mažo romano „Tokie smulkūs dalykai“ 2024 m. ekranizaciją (angl. „Small Things Like These“, rež. Tim Mielants), kuri Lietuvos ekranus turėtų pasiekti 2025 m. sausį, neišvengiamai prisiliesiu ir prie kitos problemos: kaip vertinti istoriją apie smurtą prieš moteris, kai žiūrima vyro akimis?
Kartais sniegas ir pelenai uždengia tai, ką reikia gelbėti
Tai buvo varnų gruodis. Žmonės niekada nebuvo matę tokių, kaip jos, kurios juodais būriais susiburdavo miesto pakraščiuose, paskui atskrisdavo į miestą, vaikščiodavo gatvėmis, kraipydavo galvas ir įžūliai tupėdavo ant bet kokio joms patikusio stebėjimo posto, rausdavosi negyvose vietose arba išdykaudamos ieškodavo visko, kas atrodė valgoma pakelėse, o naktimis nakvodavo didžiuliuose senuose medžiuose aplink vienuolyną.
Galbūt, kai skaitysite šį tekstą, už lango jau bus pasirodęs pirmasis sniegas; jis apklos sušalusią žemę, uždengs tai, kas turėtų būti nematoma, o gal tai, ką reikėtų išgelbėti? O gal oras primins pažliugusią airišką žemę, papilkėjusius veidus ir anglimis išteptas, nuo vargo suskirdusias rankas?
Lapkritį užsienio kino ekranuose pasirodė Claire Keegan 2021 m. istorinio romano ekranizacija su airių aktoriumi Cillianu Murphy. Lietuvos kino ekranus šis filmas pasieks 2025 m. sausį. Knyga vos 112 puslapių, tačiau joje sutelpa ilgus metus trukęs žiaurus elgesys su moterimis, žemesniosios darbininkų klasės skurdas. Kai kuriems skaitytojams šis romanas galbūt pasirodys pernelyg taupus, tarsi daug dalykų liktų neišsakyti, bet, norint suvokti traumų, smurto ir neteisybės svorį, nebūtina užsikrauti ilgais, tirštais sakiniais ir niekaip neužbaigiamomis skausmo epopėjomis.
„Tokie smulkūs dalykai“ – istorinis romanas, pasakojantis apie Bilą Ferlongą, anglių pardavėją mažame Airijos miestelyje 1985 m. Prieš Kalėdas, pristatydamas anglis į vietinį vienuolyną, jis atranda paslaptį, susijusią su Magdalenos skalbyklomis – institucijomis, kuriose buvo išnaudojamos ir prievartaujamos moterys. Šis atradimas priverčia Bilą susidurti su savo praeitimi ir moralinėmis dilemomis. Knyga sulaukė plataus pripažinimo, laimėjo Orwello premiją už politinę grožinę literatūrą ir buvo nominuota Bookerio premijai. Keegan subtiliai ir jautriai nagrinėja moralės, bendruomenės tylos ir asmeninės atsakomybės temas, atskleidžia, kaip maži, bet reikšmingi darbai gali turėti didelį poveikį.
„Tokie smulkūs dalykai“ savo atmosfera primena ekranizuotą Franko McCourto romaną „Andželos pelenai“. Pelenais ir bulvių lupenomis kvepianti airių rašytojo Franko McCourto autobiografinė knyga pasakoja apie vaikystę ir paauglystę, praleistą skurstant Limerike, Airijoje, bei Niujorke. Keegan romano herojus Bilas (galbūt vardas pasiskolintas iš kito anglosaksiško personažo – Anglijos angliakasio sūnaus Bilio Elioto) taip pat grįžta į savo skurdžią vaikystę. Šios knygos – tai airiško skurdo, žemesniosios darbininkų klasės kolektyvinė atmintis.
Kameros žvilgsnis ir Cilliano Murphy žvilgsnis
Claire Keegan romano „Tokie smulkūs dalykai“ ekranizacijos reikšmė išskirtinė dėl kelių svarbių priežasčių. Visų pirma, ji nukreipia kameros žvilgsnį į istorinius įvykius, siejamus su Magdalenos skalbyklomis Airijoje, kur moterys patyrė išnaudojimą ir prievartą. Filmas padeda giliau įsijausti į šį tamsų ir gėdingą Airijos istorijos laikotarpį, jo atmosferą, tą skurdą ir purvą.
Kinas yra galingas įrankis, tačiau tik iš stiprių literatūros kūrinių adaptacijų susidarome visą vaizdą. Kameros žvilgsnis – ir subtili meno priemonė, padedanti atverti vidinius personažų pasaulius, išgryninti aplinkos niuansus ir įkūnyti istorijos esmę. Kameros žvilgsnis tampa žiūrovo akimis, kurios mato tai, kas kartais slypi už žodžių ar veiksmo – būsenas, nuotaikas, prasmes, esančias tarp eilučių. Tarytum tylus dalyvis leidžia ne tik stebėti, bet ir įsijausti, kurti intymumą tarp žiūrovo ir vaizdo. Užfiksuodama akies mirksnį ar neramų rankų judesį, kamera kviečia patirti neišsakytas emocijas, priartina prie vidinės dramos, kuri, galbūt net neištariama garsiai, slypi kiekviename kvėptelėjime, žvilgsnyje ar nebyliame atodūsyje.
Cillianas Murphy, žinoma, dėl savo melancholiškos išraiškos puikiai įkūnija Bilo Ferlongo personažą, atskleidžia subtiliausius jo vidinio pasaulio atspalvius ir moralinius ieškojimus. Murphy jautriai ir giliai perteikia tylųjį Bilo heroizmą – žmogaus, kuris, nors ir apsuptas neabejotinai tamsių socialinių ir moralinių dilemų, išlieka ištikimas savo vertybėms. Kiekvienas jo žvilgsnis, subtilus mimikos pokytis ir kūno kalba žiūrovui mena vidinę kovą, kuri vyksta tyliai, be žodžių, tačiau su neįtikėtina jėga. Murphy sugeba sukurti tokį Bilo portretą, kuris yra tuo pat metu ir trapus, ir nepalaužiamas – taip tarsi atspindi žmogaus prigimties gelmes ir stiprybę kasdienėje paprasto gyvenimo dramoje.
Kaip vertinti istoriją apie smurtą prieš moteris, kai žiūrima vyro akimis?
Kitas klausimas, kuris neramino skaitytojus, o gal skaitytojas, atkeliauja iš feministinės pusės. Kaip galime vertinti istoriją apie smurtą prieš moteris, kai žiūrima vyro akimis? Keletas knygos apžvalgininkių būtent čia įžvelgia trūkumą: knygoje mažiau dėmesio pačioms Magdalenos moterims. Bet gal ši knyga, jos ekranizacija ir Bilo personažas – savotiška vyrų ir patriarchalinės, religinės visuomenės atgaila?
Vis tik smurtas prieš moteris kyla ir iš pačių moterų, vienuolių, motinų, kurios nepageidaujamus vaikus ir nepageidaujamai nėščias dukras išsiunčia į „skalbyklas“, atriboja nuo viešo gyvenimo.
Smurtas, kurį patiria moterys, ypač jaunos merginos, Magdalenos skalbyklose yra ir institucinis. Šiose Airijos įstaigose, veikusiose iki XX a. pabaigos, moterys buvo priverstinai laikomos ir išnaudojamos fiziniam darbui, o vienuolės bei globos institucijų vadovės dažnai toleravo ir netgi prisidėjo prie šio žiauraus režimo. Vienuolės knygoje atlieka griežtus prižiūrėtojų vaidmenis, jos neparodomos empatiškai ir veiksmais prisideda prie sistemos, kuri naikina merginų bei moterų laisvę ir orumą. Ar tokia istorija jums nieko neprimena? Margaretos Atwood „Tarnaitės pasakojime“ žiauriausios buvo būtent tarnaites prižiūrinčios Tetos.
Tarp Claire Keegan „Tokių smulkių dalykų“ ir Margaretos Atwood „Tarnaitės pasakojimo“ yra ryški paralelė – abu kūriniai vaizduoja, kaip moterys tampa sistemos, represuojančios ir smurtaujančios prieš kitas moteris, bendrininkėmis. Atwood distopinėje visuomenėje didžiausią kontrolę ir žiaurumą patiria tarnaitės, o jų priežiūra ir „moralinis auklėjimas“ patikimas Tetoms, kurios atstovauja sistemos nustatytoms vertybėms. Šių Tetų vaidmuo dvigubas: jos prižiūri ir represuoja moteris (kai kuriais atvejais netgi labiau nei patys sistemos kūrėjai), o žiaurumą pateisina kaip būtinybę išlaikyti socialinę tvarką ir „teisingą“ pasaulėžiūrą.
Panašiai ir Keegan vaizduojamose Magdalenos skalbyklose vienuolės, o kartais ir pačios motinos, tampa žiaurios sistemos dalimi, susijungia su socialine tvarka, kuri smerkia ir izoliuoja. Abu kūriniai skaudžiai atskleidžia, kaip represyvios sistemos išnaudoja moteris, paverčia jas kitų moterų kontroliuojamais įrankiais. Tai skaudus priminimas apie tai, kaip patriarchalinės struktūros dažnai priverčia moteris paklusti ir prisitaikyti, net jei tai reiškia savo „moteriškos bendrystės“ išdavystę.
Ką renkatės šį penktadienį – knygą ar filmą?
Apie rubriką
Šioje rubrikoje rasite vidinės personažų adaptacijos pamokų ir pavyzdžių, kaip geriausios knygos virsta filmais arba serialais.
Adaptacija – tai procesas, kurio metu literatūros kūrinys (pvz., knyga) yra pritaikomas kitai meno formai (pvz., filmui, televizijos serialui ar teatrui). Tai gali apimti scenarijaus rašymą, veikėjų vaizdavimą, siužeto pritaikymą ir kitus kūrybinius sprendimus, kad kūrinys taptų tinkamas naujam medijos formatui.
Adaptacija – evoliucinis procesas, kurio metu populiacija geriau prisitaiko prie aplinkos. Šis procesas vyksta per kelias kartas ir yra vienas iš pagrindinių biologijos reiškinių.
*Ar visi prisimenate savaitės pabaigoje lauktą penktadienio filmą? Augome laikais, kai nebuvo galimybės TV programos atsukti ar sustabdyti. Nebuvo tiek kino filmų ir serialų platformų. VHS kasetės, DVD tapo niekam nereikalingi, nelegalus filmų žiūrėjimas kartu su Titaniku nugrimzdo į praeitį… Siūlome kiekvieną paskutinį mėnesio penktadienį spręsti amžiną dilemą, kas geriau: knyga ar filmas? Kviečiame susipažinti su kino adaptacijos teorija, bet labiausiai jos rezultatais – visiems žinomais, o gal ir mažiau žinomais filmais ir serialais. Keliausime per SVOD (angl. Subscription-based Video on Demand – užsakymu pagrįstos turinio paslaugos), pavyzdžiui, „Netflix“, platformas ir bibliotekos knygų lentynas, kad rastume, ką kiekvienas skaitėme, bet nematėme ekranuose, o gal atvirkščiai – peržiūrėję nesusimąstėme, kad geriausios knygos virsta filmais.
Parengė Ąžuolyno bibliotekos literatūrologė ir Ąžuolyno skaitytojų klubo koordinatorė
Donata Bocullo
