Apie mus

Informacija
iBiblioteka
DUK

Lietuvos šaulių sąjungos jubiliejinės dainų šventės

Organizacijų jubiliejinės dainų šventės

II dalis

Lietuvos šaulių sąjungos jubiliejinės dainų šventės

Lietuvos šaulių sąjungos jubiliejinės dainų šventės

„Pūtvis ir kiti didieji Sąjungos šauliai šauliškumą buvo linkę jungti su lietuviška daina“

Lietuvos šaulių sąjunga (toliau LŠS) įkurta 1919 m. birželio 27 d. Kaune. Nors tai paramilitaristinė organizacija, nuo pat veiklos pradžios daug dėmesio skyrė švietimui ir kultūrinei veiklai. Viena iš šios veiklos sričių buvo chorų kūrimas, ir jų paskirties supratimas laikui bėgant keitėsi. Pirmame „Trimito“ numeryje išspausdinti „Lietuvos Šaulių uždaviniai“ skelbia, kad šaulys turi būti pilietiškas. Pilietiškumas suprantamas kaip darbas Lietuvos labui. Rašoma, kad kiekvienas žmogus gali rasti sau priimtiną sritį, kurioje dirbdamas būtų naudingas ir atsiskleistų kaip pilietis. Dirbdamas meno srityje šaulys savo pilietinį sąmoningumą rodys kurdamas chorus, orkestrus, ruošdamas vaidinimus, liaudies meno parodas ir pan. (31, p. 6). Leidinyje „Šaulių vadas“ įvardijama kultūrinės veiklos reikšmė organizacijai. Rašoma, kad būriuose ruošiami vakarai, vaidinimai, orkestrų ir chorų koncertai prisideda prie estetinio lavinimo bei pakelia „draugijinį gyvenimą“ (60, p. 10). Kultūrinė organizacijos veikla buvo įtvirtinta ir Šaulių sąjungos statute. Vienu iš sąjungos uždavinių nurodoma „organizuoti teatrus, chorus, orkestrus, dainų šventes“. Tai turėjo įgyvendinti būrio tarybos (56, p. 20). Nuo pat LŠS įkūrimo oficialiuose organizacijos pareiškimuose ir dokumentuose menas, lietuviškos kultūros puoselėjimas laikomi neatsiejama pilietinio sąmoningumo ugdymo dalimi. Anot Jono Matuso, chorų kūrimas buvo viena iš meninės raiškos formų, padedančių saugoti ir skleisti lietuvišką kultūrą, o „Pūtvis ir kiti didieji Sąjungos šauliai šauliškumą buvo linkę jungti su lietuviška daina“ (35, p. 168). Minėtas autorius rašo, kad Kauno šaulių būrys savo chorą jau turėjo 1920 metais. „Savu“ jis vadina „Dainos“ chorą, kurį 1920 metų vasarą atgaivino iš JAV grįžęs Stasys Šimkus, tačiau chorui nesisekė rasti vietos repeticijoms, be to, reikėjo ir pianino. Chorą nuo išnykimo išgelbėjo Kauno šaulių būrio valdyba, įforminusi jį kaip savo „meno sekciją“, suteikusi patalpas ir paskolą pianinui įsigyti (35, p. 168). Tais pačiais 1920 metais Rokiškio savivaldybėje įsikūrė ir „Abelių“ (Obelių – A. V.) šaulių choras, vadovaujamas vargonininko Povilo Lotočkos (58, p. 2). Tad šauliai buvo kultūriškai veiklūs tiek centre, tiek provincijoje. LŠS chorų koncertams priskyrė ne tik meninę, bet ir ugdymo, lietuviškos sąmonės gaivinimo funkcijas, todėl kolektyvai iš centro (Kauno) dažnai vyko koncertuoti į provinciją. Po šaulių ženklu atsikūręs „Dainos“ choras dalyvavo labdaringuose vakaruose, koncertavo pafrontėje, karo ligoninėse, „norėdamas tuo būdu paguosti nukentėjusius už tėvynės laisvę mūsų tautos karžygius“ (44, p. 26). Siekdami žadinti patriotinius jausmus, palaikyti karių dvasią, šaulių chorai koncertavo to meto pasienio ruožo vietovėse – Kybartuose, Kaišiadoryse, Alytuje, Lazdijuose.

Nuo pat įsikūrimo Šaulių sąjunga matė visokeriopą chorų naudą ir buvo užsibrėžusi juos kurti, tačiau, anot J. Matuso, atskiri daliniai, išskyrus Kauną, pastovių chorų iki 1923 m. neturėjo. 1923 m. Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje susikūrė chorai, kurie išaugo į aukšto meninio lygio kolektyvus. Prie Šaulių sąjungos centro valdybos buvo įkurtas Šaulių sąjungos centrinis mišrus choras (1923–1940). Spaudoje jis dažniausiai vadintas tiesiog Kauno šaulių choru. Jo organizatoriumi laikomas „Trimito“ redaktorius Antanas Bružas, o pirmuoju dirigentu – Antanas Vaičiūnas (35, p. 168–172). Choras dalyvavo tais pačiais metais Vytauto kalne švęstose tradicinėse šaulių Joninėse, kurių metu įvyko „pirmasis liaudies dainų vakaras“. Jame dalyvavo ne tik šaulių, bet ir Šančių pavasarininkų, Rygos lietuvių chorai. Šaulių chorai turėjo 93 dainininkus, o iš viso jų buvo daugiau kaip 200. Anot J. Matuso, šį vakarą galima pavadinti pirmąja Lietuvos Dainų švente. Matyt, ji visuomenėje buvo suvokiama kaip svarbus įvykis, nes ir pavasarininkai (65), ir šauliai norėjo sau prisiimti nuopelnus dėl pirmosios Lietuvos Dainų šventės organizavimo.

Chorų profesionalumas labai priklausė nuo jų vadovų išsilavinimo bei veiklumo. 1926 m. Šaulių sąjungos centriniam chorui pradėjo diriguoti akademinį muzikinį išsilavinimą turintis Nikodemas Martinonis, kurio pastangomis choras labai patobulėjo ir tapo vienu pajėgiausių XX a. pirmos pusės Lietuvoje. Jo repertuaro pagrindą sudarė pasaulio ir lietuvių klasikos kūriniai bei harmonizuotos liaudies dainos. Kauno šaulių choras aktyviai koncertavo Lietuvoje ir užsienyje. Jis sėkmingai pasirodė Latvijos (1931, 1936, 1938 m.) ir Estijos (1936, 1938 m.) dainų šventėse, kuriose paprastai atlikdavo kūrinių ir vietos kalba. Šių pasirodymų sėkme džiaugtasi ne tik Šaulių sąjungos, bet ir kituose periodiniuose leidiniuose. Pavyzdžiui, „Lietuvos žiniose“ (22), „XX amžiuje“ (19; 28; 48), „Lietuvos aide“ (2, p. 3) ir kitur spausdinti straipsniai, kurių antraštės ir turinys skelbė apie įspūdingą pasirodymą, didelį choro pasisekimą, šiltą žiūrovų priėmimą ir pan. Sėkmingi pasirodymai užsienyje buvo vertinami ne vien kaip Šaulių sąjungos, bet ir visos Lietuvos sėkmė, todėl choro kelionės spaudoje buvo gana plačiai aprašomos. N. Martinonis į priekį vedė ne tik kauniečius – iki 1938 m. būdamas visų šaulių chorų instruktoriumi, padėjo tobulėti ir kitiems.

Klaipėdos kraštui susijungus su Lietuva, šauliai tuojau įsteigė chorą, kuris pagal vietos tradiciją buvo pavadintas „Giedotojų choru“. Jis aktyviai dalyvavo įvairiuose renginiuose ir išsiskyrė aukštu meniniu lygiu. Savo profesionalumą ne kartą įrodė konkursuose. Ypač buvo didžiuojamasi sėkmingomis varžytuvėmis su vokiškais chorais. Vienos jų vyko 1924 m. Raseinių dainų šventėje, kur Klaipėdos ir Panevėžio šauliai susirungė su 17 vokiškų chorų ir laimėjo. 1929 m. Klaipėdos šaulių choras įveikė žymiausią Rytų Prūsijos „Arbeitergesangverein“ chorą (64, p. 406; 35, p. 172). Vokiečiai garsėjo savo chorinės muzikos tradicijomis, todėl jauniems lietuviškiems chorams šios pergalės buvo ypač reikšmingos. Klaipėdos krašto šauliai patys ruošė krašto dainų šventes, kasmet dalyvavo Joninių šventėje ant Rambyno kalno. Kurdami vis platesnį chorų tinklą ir aktyviai koncertuodami, šaulių chorai buvo žinomi ir vertinami Lietuvos klausytojų, ugdė jų muzikinį skonį, prisidėjo prie chorinės muzikos populiarinimo. Koncertuodami užsienyje bei varžydamiesi su kitomis šalimis, šauliai demonstravo meistriškumą ir garsino lietuvišką kultūrą užsienyje.

Šauliai respublikinėse dainų šventėse

Šaulių sąjunga aktyviai dalyvavo rengiant respublikines dainų šventes. Pirmosios Dainų dienos ruošimo komitete sąjungai atstovavo „Trimito“ redaktorius, vargonininkas Antanas Bružas, kuris buvo išrinktas sekretoriumi. Gana aktyviai dalyvavo ir šaulių chorai. Dainų dienos sąraše randame aštuonis Šaulių sąjungos chorus (43). Tačiau šiame sąraše nėra chorų iš Klaipėdos krašto, o, spaudos duomenimis, jų buvo du, tad reiktų manyti, kad pirmojoje visuotinėje Dainų šventėje buvo bent dešimt šaulių chorų (62, p. 21). Anot A. Bružo, jungtinis Šaulių sąjungos choras, diriguojamas Stasio Šimkaus, susidėjo iš 800 dainininkų ir jų atliekamos dainos skambėjo sutartinai ir galingai. Kartu apgailestavo, kad buvo atliktos tik trys dainos ir dėl repeticijų trūkumo liko nepadainuota Č. Sasnausko „Kur bėga Šešupė“ (7, p. 23). Skaičius dar reikėtų tikslinti, tačiau aišku, kad Šaulių sąjunga organizaciniu darbu ir chorais prisidėjo prie pirmosios Dainų šventės.

Antroje Dainų šventėje dalyvavo 173 chorai (61, p. 24–25). Remiantis knygoje „Lietuvos dainų švenčių tradicija“ paskelbtais sąrašais, Šaulių sąjungai atstovavo 19 chorų, iš kurių 5 jungtiniai kartu su bažnyčios, šv. Cecilijos, gimnazijų, žemės ūkio mokyklos chorais. Juose dainavo 1037 dainininkai (29, p. 318–319). Spaudoje rašoma, kad antrojoje visuotinėje Dainų šventėje dalyvavo per 20 šaulių chorų, t. y. daugiau, nei randame chorų sąraše. Taip pat teigiama, kad šauliai tiek pirmosios, tiek antrosios dainų šventės metu daug prisidėjo prie organizacinės dalies. Jie kartu su skautais ir policija tikrino bilietus ir palaikė tvarką (1, p. 880–881).

Trečiosios Dainų šventės sąrašuose užregistruota 200 chorų, juose – 8391 dainininkas (66). Šaulių sąjungai atstovavo 33 chorai, iš jų 4 jungtiniai. Šauliai dainavo kartu su bažnytinių chorų dainininkais, pavasarininkais, Zarasų aukštesniosios komercijos mokyklos moksleiviais. Iš viso minėtuose choruose dainavo 1399 dainininkai (29, p. 320–322). Matome, kad šauliai buvo aktyvūs ir labai prisidėjo tiek prie organizacinio respublikinių Dainų švenčių darbo, tiek prie meninės jų dalies. Kiekvienoje respublikinėje Dainų šventėje dalyvavo vis gausesnis Šaulių sąjungos chorų ir dainininkų būrys. Tai rodo didėjantį šios sąjungos chorų skaičių, augantį jų meistriškumo lygį.

Chorų kūrimas buvo viena iš LŠS kultūrinio darbo sričių mikro ir makrolygmeniu. Mikrolygmeniu ši veikla susijusi su organizacijos nuostata, kad šauliai asmeniniu elgesiu ir veikla turi būti pavyzdys kitiems, todėl skatintos kultūringos laisvalaikio leidimo formos. Pasilinksminimai (vakarai, gegužinės) privalėjo turėti kultūrinę programą, kurios metu vykdavo vaidinimai, chorų pasirodymai, paskaitos ir pan. Makrolygmenyje, t. y. tautos mastu, chorų pasirodymais siekta palaikyti lietuviškas tradicijas, puoselėti liaudies dainas, populiarinti lietuvių kalbą, ugdyti patriotinius jausmus ir pan. Chorinę veiklą labai suaktyvindavo įvairūs proginiai renginiai, vykę organizacijos viduje, o ypač visuotinai bei iškilmingai švęstos organizacijos įkūrimo jubiliejinės šventės.

LŠS jubiliejinės dainų šventės

Šio tyrimo tikslas – remiantis periodine spauda išanalizuoti Šaulių sąjungos jubiliejinių sukakčių (dešimtmečio ir dvidešimtmečio) proga vykusių dainų švenčių tikslus, turinį, atkreipti dėmesį į tai, kaip jos nušviečiamos spaudoje. Siekdami įgyvendinti tikslą, tirsime spaudoje skelbtų publikacijų pobūdį, turinį.

Pagrindinis dėmesys bus skiriamas Šaulių sąjungos centro valdybos leisto laikraščio „Trimitas“ turinio analizei, kuri apims leidinius nuo jubiliejinių metų pradžios iki mėnesio po šventės. Švenčių iškilmės buvo aprašytos ir dienraščiuose („Lietuvos aidas“, „Lietuvos žinios“, „Diena“, „Rytas“), Lietuvos kariuomenės laikraštyje „Karys“ bei kituose periodiniuose leidiniuose. Peržvelgėme tuos ne organizacijos periodinius leidinius, kurie pasirodė likus dienai iki šventės pradžios ir praėjus savaitei po jos. Bus analizuojama tekstų apie dainų šventes visuma, nedarant jų žanrinės atrankos. Analizei nenaudosime tik tų tekstų, kuriuose minima LŠS jubiliejinė dainų šventė, ir atsiribosime nuo bendro pobūdžio straipsnių apie organizaciją bei kitų jubiliejinių renginių aprašymų. Kaip nuoroda naudosimės pačių šaulių surinkta ir „Trimite“ išspausdinta informacija apie jubiliejines iškilmes nušvietusius spaudos leidinius (24, p. 451–452; 52, p. 640–643).

Šaulių sąjungos įkūrimo dešimtmečiui skirti jubiliejiniai renginiai vyko 1929 metų birželio 22–24 d., o dvidešimtmečiui – 1939 metų birželio 21–27 d. Kaune. Kiekvienais metais LŠS per Jonines rengdavo metinę šventę, greičiausiai todėl ir jubiliejiniai renginiai vyko panašiu metu. Joninės kaip LŠS šventė buvo įtvirtinta organizacijos statutuose. 1922 m. Statuto projekte rašoma, kad „birželio 24 diena skaitoma Šaulių diena (Šventė)“, ši nuostata pakartota 1936 m. Statute (30, p. 2).

LŠS dešimtmečio dainų šventė

LŠS dešimtmečio dainų šventė vyko 1929 m. birželio 24 d. Pasiruošimo Šaulių sąjungos įkūrimo dešimtmečiui startine kalba reiktų laikyti Tautinio auklėjimo ir propagandos skyriaus, atsakingo už šventės kultūrinę programą, vedėjo Vinco Daudzvardo pasisakymą per radiją vasario 10 d., jis netrukus buvo išspausdintas ir laikraštyje „Trimitas“ (15, p. 98). Kalboje raginama tinkamai paminėti sąjungos dešimtmetį, kuris planuojamas „laikinoj Lietuvos sostinėj Kaune per Jonines“. Šventės iškilmėse kviečiami dalyvauti broliai šauliai ir sesės šaulės bei visi šaulių chorai. Teigiama, kad programoje numatytas paradas, sporto varžybos ir šaulių chorų dainų šventė. Galima manyti, kad toks buvo pirminis sumanymas ir jis tapo programos ašimi, nes ir vėliau skelbtuose straipsniuose rašoma, kad programa susideda iš „trijų svarbiausių momentų: parado, dainų šventės ir sporto“ (13). Skaitydami sukaktuvių programos galutinį variantą, matome, kad ji pasipildė įvairiais oficialiais renginiais ir ceremonialais. Numatytas susitikimas su prezidentu ir ministru pirmininku, pagerbimas tų, kurie krito už laisvę, ir pan. Išsiplėtė ir kultūrinė, pramoginė programos dalis – Joninių išvakarėse buvo vaidinama misterija „Kovos trimitai“ ir švenčiamos Joninės. Detalaus dainų šventės repertuaro pateikimas programoje rodo dėmesį šiai šventės daliai (53, p. 414).

Iš V. Daudzvardo kalbos aiškėja, kad dešimtmečio šventė suprantama kaip ataskaitinis renginys visuomenei už nuveiktus darbus „kaip karišku, taip kultūros atžvilgiu“. Kultūrinę veiklą turėjo reprezentuoti misterija „Kovos trimitai“ ir dainų šventė. Daudzvardas ragino šaulių rinktines ir būrius, turinčius chorus, pranešti Kultūros ir propagandos skyriui, nurodyti jų sudėtį ir repertuarą, į kurį galimai buvo atsižvelgta sudarant dainų šventės repertuarą. Nuo pat pradžių kelti griežti reikalavimai ir šaulių reprezentatyviai išvaizdai – visi šauliai vyrai turėjo būti su uniformomis, o moterys – uniformomis arba tautiniais drabužiais. Po V. Daudzvardo kalboje nubrėžtų šventės gairių, aktyviai vyko pasiruošimo darbai, o šventės dalyviams svarbi informacija buvo publikuojama laikraštyje „Trimitas“. Įvairūs informacinio pobūdžio pranešimai, įsakymai ir pan. paprastai skelbti skiltyje „Iš šaulių gyvenimo“. Iš vieno tokio pranešimo sužinome, kad kovo 10 d. vyko „šaulių chorų iš didesnių Centrų dirigentų suvažiavimas“ (16, p. 172), kuriame dalyvavo Šaulių sąjungos choro dirigentas N. Martinonis, Klaipėdos – A. Vaičiūnas, Šiaulių – J. Uogintas, Kėdainių – V. Baradinskas, Raseinių – J. Potopavičius, Šančių – A. Kojalis. Panevėžio, Marijampolės ir Ukmergės chorų vadovai neatvyko, nors buvo kviesti. Šis suvažiavimas svarbus, nes jame buvo apsispręsta dėl dainų šventės repertuaro. Atrenkant dainas, vadovautasi principu, kad jos jau būtų žinomos šaulių chorams ir atitiktų šaulių dvasią – tai reiškia, kad šventės repertuaras turėjo ideologinį pobūdį. Spaudoje taip pat randame du renginio pavadinimus – „dainų šventė“ ir „šaulių dainos šventė“. Pastarasis pavadinimas rodo specifinį „šaulišką“ repertuarą.

Dainų šventės programa susidėjo iš 3 dalių. Numatyta, kad pirmoje dalyje bendras choras atliks Lietuvos himną, A. Vaičiūno dainą „Kritusiems šauliams“, Juozo Tallat-Kelpšos „Balnok, tarne, žirgą“, Č. Sasnausko „Kur bėga Šešupė“. Taip pat bus atliktas specialiai šiai šventei parašytas S. Šimkaus „Lietuvos šaulių maršas“. Antroje dalyje dainuos chorų grupės, kurių programas nustatys kolektyvų dirigentai. Klaipėdos krašto chorų grupė programą buvo jau numačiusi, o kiti turėjo dėl jos susitarti. Trečioje dalyje vėl dainuos bendras choras, kuris atliks J. Naujalio „Jaunimo giesmę“, M. Petrausko „Kam šėrei žirgelį“, J. Žilevičiaus „Laisvės dainą“, Č. Sasnausko „Jau slavai sukilo“, J. Gruodžio „Šiltą gražų rudenėlį“, A. Vanagaičio „Vilnių“. Matome, kad repertuare daug karinių, patriotinio turinio dainų, kurios atitiko „šaulišką“ dvasią. Vyriausiais dainos šventės chorų dirigentais paskirti N. Martinonis ir A. Vaičiūnas, kurie įpareigoti prieš šventę aplankyti dainininkus ir įvertinti jų pasiruošimą.

Skiltyje „Iš šaulių gyvenimo“ buvo skelbiama informacija apie registracijos tvarką, gaidų gavimo sąlygas ir pan. Pavyzdžiui, balandžio 4 d. pasirodė pranešimas apie tai, kad gaidos chorams jau paruoštos ir išsiųstos visiems, užsiregistravusiems į dainų šventę, o orkestrams gaidos baigiamos spausdinti (17, p. 231). Šioje skiltyje galime rasti ir rinktinių bei būrių pranešimus apie pasiruošimo eigą. Antai Klaipėdos krašto šauliai apgailestauja, kad šventės metu prasideda lauko darbai ir dėl to ūkininkai, kurių gausu šaulių eilėse, negalės dalyvauti. Tačiau žada dalyvauti nemažai chorų, o choristės visos bus pasipuošusios tautiniais drabužiais (11, p. 345). A. Laurušis praneša, kad Šiaulių miesto šaulių choras, „p. Oginto vedamas“ (galėtų būti dirigentas Juozas Uogintas – A. V.), labai atsakingai ruošiasi dainų šventei ir repetuoja beveik kasdieną. Panašaus pobūdžio trumpų pranešimų buvo iki pat šventės.

Anot A. Vaičiūno, 1929 m. iš viso buvo apie 50 šaulių chorų su „tūkstančiais dainininkų bei dainininkių“. Geriausiais laikomi Kauno, Klaipėdos „Giedotojų draugijos“ ir Panevėžio chorai (65, p. 406). Jubiliejinė dainų šventė buvo proga reklamuoti esamus ir kurti naujus chorus. Laikraštyje „Trimitas“ spausdintos pasipuošusių choristų, chorvedžių ir rinktinės vadų bendros nuotraukos su palankiais prierašais rodė jų darbo pripažinimą, kėlė pasididžiavimą. Naujai sukurti ir per trumpą laiką dainų šventei pasiruošę chorai taip pat susilaukdavo fotografų dėmesio. Pavyzdžiui, 22-ame „Trimito“ numeryje buvo išspausdinta žinutė apie Marijampolėje susiorganizavusį šaulių moksleivių chorą, kurį sudarė 104 dainininkai. Teigiama, kad juos muzikas Juozas Kamaitis buvo jau beveik paruošęs sąjungos sukaktuvių šventei (26, p. 358). Netrukus po šios žinutės, 24-ajame numeryje, buvo išspausdinta choro kartu su dirigentu bei rinktinės vadu nuotrauka. Po ja esantis prierašas skelbė, kad choras jau pasirengęs šaulių dainų šventei (34, p. 387).

„Trimite“ buvo informuojama ir apie vyriausiųjų dirigentų keliones po Lietuvą tikrinant chorų pasiruošimą. Rašoma, kad A. Vaičiūnas tikrino Klaipėdos kraštą ir Žemaitiją, o N. Martinonis – Suvalkiją ir Aukštaitiją (46, p. 384). Pastarasis pavadinimas neatitinka šiandieninio Aukštaitijos etnografinio regiono ribų, o apima ir Dzūkijos teritoriją iki demarkacijos linijos. Džiaugtasi, kad pasiruošimas eina į pabaigą. Tarp geriausių išskirti Alytaus, Prienų ir Strumbagalvės chorai. Ypač akcentuojamas arti demarkacijos linijos buvęs pastarasis (63, p. 376). Matome, kad laikraščiu „Trimitas“ aktyviai naudotasi kaip informacijos perdavimo, sklaidos priemone sprendžiant įvairius pasirengimo jubiliejinei šventei klausimus ir ją reklamuojant. „Trimite“ randame ir išsamiausią po šventės pasirodžiusį aprašymą, primenantį ataskaitą. Gausiai iliustruotame straipsnyje įvykiai išdėstyti chronologine tvarka nuo šaulių atvykimo į Kauną iki jų išvykimo namo. Aptariami ne tik renginiai, tačiau ir šaulių laisvalaikis, atsisveikinimas su Kaunu. Dainų šventė aprašoma teigiamai, tačiau nedetalizuojant. Rašoma, kad šventę pradėjo daugiau kaip trijų tūkstančių dainininkų jungtinis choras, diriguojamas N. Martinonio. Jis, pritariant trims šimtams orkestrantų, iškilmingai sugiedojo tautos himną ir padainavo „gražių dainų“. Koncertą tęsė jungtinis Klaipėdos krašto choras, diriguojamas A. Vaičiūno. Nepaisant permainingo oro, žiūrovams dainų šventė patiko, jie ilgai ir nuoširdžiai plojo, o po šventės nenoriai skirstėsi (4, p. 435–444).

Šaulių sąjungos dešimtmečio jubiliejus sudomino ir kitus periodinius leidinius. Kai kuriuose dainų šventė aprašyta net išsamiau nei „Trimite“. Pabrėžiama LŠS chorų muzikinė patirtis, profesionalumas. Dienraštyje „Lietuvos aidas“ šaulių dainų šventė giriama net labiau nei pačių šaulių oficioze. Jungtinio choro skambesys prilyginamas respublikinės Dainų šventės pasirodymui. Rašoma, kad kelios dainos paliko ypač stiprų įspūdį ne tik dėl meninio jų atlikimo lygio, bet ir dėl idėjinės potekstės – „Kur bėga Šešupė“, „Kam šėrei žirgelį“, „Vilnius“, „Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim“ (3, p. 5). Šių dainų puikus atlikimas išskirtas ir kituose leidiniuose. Taigi dainų šventės repertuaras buvo ne tik meniškas, bet turėjo ir ideologinį, politinį atspalvį. Tai įrodo audringa žiūrovų reakcija po dainų apie Vilnių atlikimo. Dienraštyje „Rytas“ taip pat palankiai atsiliepiama apie šaulių dainų šventę. Aprašant išskiriami Didžiosios ir Mažosios Lietuvos jungtiniai šaulių chorai. Teigiama, kad pirmajame dainavo per 2500 dainininkų (skaičius žymiai mažesnis nei aukščiau minėtame Antriukaičio V. straipsnyje – A. V.) ir jis atliko devynias dainas, o Klaipėdos krašto jungtinis choras su 800 dainininkų padainavo tris. Pastebima, kad į Kauną atvyko ne visi Klaipėdos krašto šaulių chorai, nes dalis jų dalyvavo tradiciniame Joninių sutikime ant Rambyno kalno (50, p. 3). „Dienoje“ atkreipiamas dėmesys į šaulių aprangą. Džiaugiamasi, jog Kaune atsirado daug „merginų tautiškuos rūbuos“, kurios yra šaulės choristės. Rašoma, kad šaulių choro koncerto nekantriai laukia „visas Kaunas“ (12). Šiame dienraštyje buvo išspausdinta ir nemažai šventės fotografijų. Šaulių jubiliejiniai renginiai taip pat plačiai aprašyti ir iliustruoti laikraštyje „Karys“. Dviejuose šio laikraščio numeriuose pateikiama išsami jubiliejinės šventės apžvalga. Rašant apie dainų šventę, pradžioje atkreipiamas dėmesys į šaulių chorus apskritai. Žavimasi aktyvia šaulių koncertine veikla, kolektyvų pasirodymais atokiausiose Lietuvos vietose. Suaktualinamas šaulių repertuaras teigiant, kad jis atspindi lietuvių dvasią bei žadina jų sielą, dainuojamos dainos, „kurios dar sunkiais mūsų tautai laikais kėlė lietuvio susipratimą, dvasią ir pasiryžimą dirbti dėl Lietuvos, kovoti dėl jos laisvės“. Kompozitoriaus Antano Vanagaičio ir poeto Petro Vaičiūno kūrinys „Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim“ vadinamas šaulių šventės himnu, išreiškiančių pagrindinę lietuvių mintį (10, p. 437).

Dešimtmečio jubiliejaus proga surengta dainų šventė buvo proga šauliams pademonstruoti pasiekimus kultūros srityje, propaguoti organizaciją ir jos vertybes. Pasitelkus jungtinio choro įtaigų skambesį, patriotinį dainų turinį, žadinta tautinė savimonė, meilė Lietuvai. Dainų šventės garsai pasiekė ne tik dalyvavusius Petro Vileišio aikštėje, bet ir radijo bangomis pasklido plačiai po šalį, tad klausytojų ratas buvo platus. LŠS dešimtmečiui skirta dainų šventė, kaip ir kiti jubiliejiniai renginiai, buvo plačiai ir pozityviai aprašyta spaudoje.

LŠS dvidešimtmečio dainų šventė

LŠS dvidešimtmečio dainų šventė vyko 1939 m. birželio 24 d. V. Daudzvardas dainų šventę laikė vienu pagrindinių jubiliejaus renginių, todėl jautė pareigą tinkamai jai pasiruošti. Apie tai rašydamas aktualizavo dainos reikšmę, laikydamas svarbiu veiksniu keliant tautinę kultūrą ir stiprinant tautos atsparumą. Daina padėjo sunkiais tautai laikotarpiais, „lydėjo mūsų pirmuosius savanorius ir šaulius į žygį dėl tautos laisvo ir nepriklausomo gyvenimo, todėl lietuviškos dainos meną turime ne tik gerbti, bet ir rūpintis, kad šiam menui stiprėti būtų sudarytos kuo geriausios sąlygos“. Dainų šventės – viena iš priemonių chorinei veiklai pagyvinti, ypač jei chorai jose pasirodo profesionaliai (18, p. 418).

Dvidešimtąją jubiliejinę dainų šventę šaulių chorai pasitiko sustiprėję ir su gerokai gausesnėmis pajėgomis – per dešimtmetį išaugo kolektyvų skaičius ir profesionalumas. Anot J. Matuso, 1938 m. buvo apie 110 šaulių chorų. Lyginant atskiras rinktines, daugiausia jų turėjo Kaunas – 19, Klaipėdoje buvo 12, Marijampolėje – 9, Ukmergėje ir Utenoje – po 8, Šiauliai, Seinai ir Biržai turėjo po 6 chorus, Kėdainiai ir Šakiai – po 5, Alytuje, Panevėžyje ir Zarasuose būta po 4, Vilkaviškyje, Raseiniuose, Telšiuose, Rokiškyje ir Mažeikiuose – po 3, Trakuose ir Kretingoje – po 2 ir Tauragėje – 1 (35, p. 172–173). Anot V. Daudzvardo, 1939 m. buvo 125 šaulių chorai, kuriuose iš viso dainavo daugiau kaip 4000 dainininkų. Kaip „gerai meniškai paruošti“ išskiriami LŠS choras (turima galvoje Šaulių sąjungos centrinis mišrus choras – A. V.), Šančių šaulių būrio, Kauno „Maisto“ kuopos, Radviliškio šaulių kuopos, Panevėžio, Alytaus ir Telšių rinktinių, Šiaulių miesto būrio chorai (18, p. 418.). Šauliai aktyviai koncertavo keliaudami po visą Lietuvą, dalyvavo įvairiuose renginiuose, vietinėse dainų šventėse (1937, 1938 m. Klaipėdoje, Panevėžyje, Ukmergėje, Marijampolėje) ir jų pasirodymai ten buvo puikiai įvertinti. Aktyviai koncertuodami, kėlė profesionalumo lygį, plėtė klausytojų ratą, o, anot J. Matuso, chorų pasirodymai buvo naudingi „tautinės kultūros ir sąmonės brendimui“ (35, p. 173).

Antroji Šaulių sąjungos dainų šventė turėjo pranokti pirmąją, todėl jai rengtasi dar kruopščiau ir atsakingiau. Dainų šventė ir visi iškilmių muzikiniai intarpai turėjo kelti ne tik estetinį pasigėrėjimą, bet ir didinti šventės iškilmingumą, praskaidrinti jos nuotaiką, pademonstruoti kultūrinio darbo rezultatus (32, p. 151). Pasiruošimo darbai prasidėjo 1938 m. pabaigoje. Gruodžio 28–29 d. Kaune buvo sušauktas šaulių chorų vadovų susirinkimas, kuriame dalyvavo 86 chorvedžiai. Susirinkime aptarti šaulių chorų veiklos stiprinimo ir pasiruošimo jubiliejinei dainų šventei klausimai, nustatytas repertuaras. Pasiruošimo būsimai šventei ženklų randame ir Šaulių sąjungos vado plk. Prano Saladžiaus naujametinėje kalboje (47, p. 13–15). Vadas nemažai dėmesio skyrė šaulių chorams ir orkestrams. Apžvelgiama praėjusių metų koncertinė veikla, džiaugiamasi, kad „lietuviškai dainai skleisti“ išleistas šimto liaudies ir kariškų dainų rinkinys „Dainuokime“ (14). Dainų šventės repertuare, ypač jungtinio vyrų choro, buvo nemažai dainų iš šio rinkinio.

Informacija, susijusi su Šaulių sąjungos jubiliejiniais renginiais, kartu ir dainų švente, buvo talpinama LŠS centro valdybos leisto laikraščio „Trimitas“ skiltyje „Sąjungos štabo žinios“. Artėjant dainų šventei, beveik kiekviename numeryje galima rasti su ja susijusių pranešimų. Pirmiausia tai informaciniai techninio, organizacinio pobūdžio pranešimai apie repertuarą, natų spausdinimą bei platinimą ir pan. Daug dėmesio skirta ir šaulių aprangos klausimams. Bene svarbiausios žinios buvo apie chorus, jų kūrimąsi, ruošimosi šventei eigą, meistriškumo patikrinimus.

Prieš jubiliejines šventes suaktyvėdavo esamų chorų veikla ir kurdavosi nauji. Vasario mėnesio „Trimito“ numeryje rašoma apie naujus mišrius kolektyvus: Panevėžio rinktinėje susikūrė Subačiaus būrio, Rokiškio rinktinėje – Panemunėlio būrio, Utenos rinktinėje – Labanoro būrio chorai. Pranešama, kad atgaivintas VIII Vilkaviškio rinktinės mišrus choras (23). Prieš dvidešimtąjį jubiliejų susikūrė ir vyrų choras „Perkūnas“. Vasario 4 d. geležinkelininkų salėje Šančiuose buvo suruoštos iškilmingos įkurtuvės ir krikštynos. Suteikiant vardą buvo pakviesti keturi krikšto tėvai, tarp kurių buvo valstybės teatro artistai Ona Rymaitė, Jeronimas Kačinskas. Šia proga choras surengė koncertą (39, p. 133). Balandžio mėnesį susikūrė dar du chorai – II Utenos rinktinės Molėtų šaulių būrio ir XI Raseinių rinktinės Skirsnemunės būrio. Nors iki jubiliejinės dainų šventės buvo likę nedaug laiko, tačiau tikėtasi, kad visi suspės paruošti šventinį repertuarą (40). Galime teigti, kad organizacijos jubiliejiniai renginiai suaktyvino chorinį gyvenimą. Anot spaudos, susikūrė šeši nauji chorai ir vienas atsikūrė.

Repertuaras buvo išspausdintas jau antrame „Trimito“ numeryje. Mišrūs chorai turėjo paruošti 11 kūrinių, o pirmą kartą atskirai jungtiniame chore dainavę vyrų chorai – 10 (57). Po šventės Konradas Kaveckas gyrė repertuaro pasirinkimą, vadindamas jį „tikrai šaulišku ir muzikaliai turtingu“. Jis pastebėjo, kad visas repertuaras sudarytas iš beveik nedainuotų dainų, todėl klausytojams įdomus, o dainininkams – keliantis iššūkių (25, p. 660). Šventės organizacinis komitetas rūpinosi, kad natos laiku pasiektų chorus ir orkestrus, o pastarieji visą dėmesį skirtų šventiniam repertuarui. Pavyzdžiui, sausio mėnesio numeryje informuojama apie natų išspausdinimą ir išsiuntinėjimą rinktinių štabams, iš kur chorai kviečiami jas atsiimti (37). Remdamiesi spaudos pranešimais, galime daryti prielaidą, kad chorų pasiruošimo šventei darbai, aprūpinimas natomis vyko sklandžiau nei orkestrų. Planuota, kad orkestrantai natas gaus balandžio pirmomis dienomis (36), tačiau apie jų išsiuntinėjimą rinktinių štabams pranešama tik balandžio 20 d. Rašoma, kad repertuarą sudaro 18 kūrinių, kurių natos išspausdintos knygutėmis. Orkestrai raginami paskubėti mokytis, nes netrukus jų pasiruošimą tikrins kapelmeisteris Bronius Jonušas (38). Atrodo, kad organizuojant pačius orkestrus būta stichiškumo. Balandžio pabaigoje, likus apytikriai dviem mėnesiams iki dainų šventės, šaulių dalinių vadai ir tarybos raginti kurti orkestrus ten, kur jų nėra, tačiau „sąlygos leidžia“ (51). Nežinia, kiek tokių orkestrų susikūrė, tačiau paruošti repertuarui jie turėjo labai nedaug laiko.

„Sąjungos štabo žinių“ skiltyje nuolat spausdinti pranešimai apie tai, kaip šventei ruošiasi chorai iš visos Lietuvos. Skelbta informacija apie šaulių chorų koncertus gyvai ir per radiją, kurie buvo suprantami kaip repeticija ar šventinio repertuaro reklama. Teigiama, kad šaulių pareiga – išmokti šventinį repertuarą, jam skirti visą laisvalaikį, kad jubiliejinė šaulių dainų šventė pasisektų (49). Chorai perspėjami nesimokyti kito repertuaro, kol neparuoš šventinio. Rūpintasi, kad dainininkai išmoktų ne tik dainų tekstus ar savo balso partijas, bet ir bendrą kūrinių interpretaciją. Antano Budriūno teigimu, svarbu, kad jungtiniame chore dainuojantys skirtingų chorų dainininkai išmoktų vienodai atlikti kūrinį. Todėl aptariama, kaip bus atliekamas dainų šventės repertuaras, kaip paruošti dainas, kad jungtinis choras gražiai suskambėtų. Sudėtingesnių kūrinių atlikimas aprašomas plačiau, akcentuojant jų tempą, tonaciją, nuotaiką ir pan. Apie „gražų dainavimą“ chorvedžiams siūloma pasiskaityti „Muzikos baruose“ (8, p. 397).

Likus apytikriai mėnesiui iki dainų šventės, buvo tikrinamas šaulių chorų pasirengimas. „Sąjungos štabo žiniose“ skelbta informacija apie chorų pasiruošimo lygį – vieni susilaukė pagyrimų, kiti – siūlymų pasitempti. Po vizitacijos Suvalkijoje skelbiama, kad pavyzdingiausias yra Kybartų šaulių kuopos choras, vadovaujamas Vinco Arnastausko. Jis ne tik gerai paruošęs repertuarą, tačiau ir drausmingas – visi vyrai turi uniformas, o moterys – tautinius drabužius. Gražiai vizitatoriams pasirodė ir Kudirkos Naumiesčio, Šakių, Sintautų, Vilkaviškio, Kazlų Rūdos ir kitų dalinių chorai. Kartais chorai (pvz., Kazlų Rūdos) repertuarą buvo paruošę gerai, tačiau dainininkai neturėjo uniformų ir dėl to negalėjo vykti į šventę.

Šaulių uniformos buvo aktuali tema. Nutarta, kad kaip ir dešimtmečio jubiliejinėje šventėje, taip ir šioje visi šventės dalyviai atvyksta į Kauną uniformuoti, „nes to reikalauja pagrindiniai viešo šaulių pasirodymo dėsniai“ (59). Moterys galėjo rinktis dėvėti uniformą arba tautinius drabužius. Uniforma laikyta Sąjungos drausmės bei vienybės simboliu ir ją įsigyti buvo šaulio pareiga (49). Išorinis choristų vaizdas buvo toks pat svarbus kaip ir profesionalus programos atlikimas. Prašymai leisti choristams dalyvauti šventėje be uniformų motyvuojant, kad yra daug nepasiturinčių dainininkų ir šaulių choruose dainuoja ne tik šauliai, buvo atmesti. Šaulių chorų dirigentų suvažiavime (1938 m. gruodžio 28–30 d.) buvo nutarta, kad minėti motyvai neturi jokio pagrindo, nes per dvidešimt metų buvo galima apsispręsti, nori žmogus tapti šauliu ar ne, ir „jei šiandien dar yra žmonių, kurie dirbdami šaulių darbą abejoja, ar būti šauliu, tai nesuprantama, kaip tokie asmenys dalyvauja choruose“ (18, p. 418). Siekiant palengvinti uniformos įsigijimą, buvo suteikta galimybė pigiau įsigyti uniforminės medžiagos ir pirkti ją išsimokėtinai. „Trimite“ publikuoti patarimai, uniformos aprašymai, piešiniai, brėžiniai, kad būtų lengviau ją pasisiūdinti. Taip pat spausdinti Žemės ūkio akademijos lektorės M. Glemžaitės straipsniai apie kiekvieno etnografinio regiono moterų tautinius drabužius su kai kurių rūbų iškarpomis (pvz., liemenių), kad moterys žinotų, kokie jie turi būti, o kai ką ir pačios galėtų pasisiūti. Matome, kad šauliams ne tik buvo keliami aukšti pasirodymo jubiliejinėje šventėje reikalavimai, bet ir stengtasi padėti juos įgyvendinti.

Rūpintasi ir pigesne šventės dalyvių kelione. Pateikus reikiamus dokumentus, traukiniais jie buvo vežami į šventę ir iš jos su 87,5 % nuolaida (54). Spaudoje rašoma, kad šauliai į Kauną pradėjo rinktis birželio 23 d. popietę. Tiesa, sportininkai jau buvo atvykę gerokai anksčiau, nes birželio 22 d. vyko rungtynės. Dėl repeticijų choristai ir orkestrantai turėjo atvažiuoti ne vėliau kaip 23 d. 8.00 val. Anot „Lietuvos aido“ korespondento, iš viso atvyko devyni ilgi traukiniai po 60 vagonų, „žinoma, ne liuksusinių, bet paprastų prekinių, nes kur gi gausi tiek daug patogių vagonų“. Rašoma, kad traukiniais atvyko mažiausiai 20 000 šaulių (42, p. 3). Dalis jų Kauną pasiekė kitomis susisiekimo priemonėmis – autobusais, automobiliais, garlaiviais ir pan. Šaulių sąjungos spaudoje rašoma, kad į Kauną atvyko 30 000 šaulių (6, p. 653). Jie buvo apgyvendinti gimnazijose, mokyklose ir kt., kur buvo paruoštos lovos, „tiesa, tik nuogų šiaudų, nes kur gi čia rasi visus patogumus, o šauliai jų ir nereikalauja, nes yra ištvermingi ir užsigrūdinę“ (42, p. 3).

Chorinės muzikos šventė, kaip jau įprasta, prasidėjo varžytuvėmis, kurios vyko birželio 23 d. Valstybės teatre. Dalyvavo vienuolika geriausiai pasiruošusių chorų, išskyrus Šaulių sąjungos centrinį chorą. Pastarajam neleista varžytis, nes jis savo meniniu lygiu gerokai lenkė kitus chorus. Pasirodymus vertino teisėjų komisija: J. Bendorius, M. Budriūnas, J. Karosas, M. Karka, Z. Skirgaila (32, p. 151). „Lietuvos aide“ tarp teisėjų dar minimas ir lektorius Juozas Gaubas (42, p. 3). Chorai buvo vertinami pagal intonaciją, ritmą, frazavimą, skambesį, tarseną, dirigavimą ir išorinę tvarką. Kiekvienas choras atliko po tris dainas iš šventinės programos. Dvi buvo nustatytos burtų keliu, o trečią pasirinko chorvedys (55, p. 5). Geriausiai pasirodė ir pirmą vietą laimėjo Tauragės šaulių rinktinės choras, vadovaujamas P. Vacbergo, ir Šiaulių miesto kuopos choras, vadovaujamas Puidoko. Abu chorai buvo apibūdinti kaip gražaus skambesio, gyvi ir lankstūs, „pirmasai stilingesnis, nors ir ekspresyvus, antrasis daugiau mėgstąs pasirodyti dinaminiais ir tempo modifikavimo efektais“. Daugiausia taškų gavę keturi chorai buvo apdovanoti. „Tauragės choras gavo radijo aparatą (600, – litų vertės) Šiaulių choras – statulą, vaizduojančią pergalę, Šančių – metalinį paveikslą, „Maisto“ kuopos – kankles.“ Šios varžytuvės lyginamos su kitomis panašiomis ir konstatuojama, kad chorai yra padarę pažangą (32, p. 151).

Dainų šventė vyko Dainų slėnio estradoje, kuri buvo išpuošta vėliavomis ir žalumynais, o jos viršuje, pačiame viduryje, degė romėniškai užrašytas skaičius dvidešimt (5, p. 633). Taip vėlai (20.45–22.00 val.) lauko estradoje dainų šventė vyko pirmą kartą. Ta proga Dainų slėnis buvo dirbtinai apšviestas. Prožektoriai iš vienos pusės stipriai apšvietė publiką, o chorų estrada ir dirigentų tribūna buvo tik menkai apšviesta keliomis lempomis iš viršaus ir liko beveik patamsyje. Apšvietimas susilaukė kontroversiškų vertinimų. Vieniems patiko, nes kūrė romantišką, paslaptingumo įspūdį, o kiti tai vertino neigiamai. „XX amžiuje“ buvo ypač romantiškai aprašyta Dainų slėnio atmosfera: „paslaptingi medžiai, skambių dainų ritmas, meliodija sukuria tokią mistišką nuotaiką, kuri ir sutraukia čia beveik visą lietuviškąjį Kauną“ (41, p. 4). Tačiau atlikėjai bei dirigentai apšvietimu buvo nepatenkinti. Dėl šviesos trūkumo muzikantai prastai matė natas ir dirigentą, todėl buvo padaryta klaidų. Teigiama, kad repeticijos metu tiek dainininkai, tiek orkestras pasirodė daug geriau nei per šventę. M. Budriūnas apšvietimą pavadino „savotišku ir keistu“ (32, p. 151). Dėl kitų šventės efektų žiūrovų ir muzikų nuomonės taip pat išsiskyrė. Visiems patiko, kai po Šaulių sąjungos vado plk. Prano Saladžiaus kalbos buvo iššauta 20 tautinės vėliavos spalvų raketų, simbolizuojančių sąjungos įkūrimo dvidešimtmetį, tačiau muzikai buvo nepatenkinti, kad raketos per orkestro pasirodymą netvarkingai pokšėjo ir trikdė grojimą. Taigi, estrados apšvietimas ir šventiniai fejerverkai sukėlė diskusijų, tačiau daug kas buvo daroma pirmą kartą ir dėl to neišvengta nesusipratimų.

Dainų šventė susidėjo iš keturių dalių. Programą pradėjo ir užbaigė jungtinis mišrus choras, antroje dalyje pasirodė jungtinis vyrų choras, o trečioje dalyje grojo jungtinis orkestras. Spaudoje pateikiamas skirtingas šventėje dalyvavusių chorų skaičius. Vienur rašoma, kad jungtinis choras susidėjo iš 85, kitur – 90 chorų. Dainininkų skaičius skirtingų autorių straipsniuose taip pat įvairuoja nuo pusantro iki pustrečio tūkstančio. Bet kokiu atveju, Šaulių sąjungai atstovavo gausus chorų būrys, susiliejęs į tūkstantinį jungtinį chorą, kuriam dirigavo N. Martinonis, M. Karka ir A. Budriūnas. Dirigentas N. Martinonis vadovavo pirmai jungtinio choro koncerto daliai. Spaudoje jis giriamas kaip „nepamainomas masinio choro dirigentas“, kurio pastangomis choras suskambėjo didingai ir užburiančiai (25, p. 660).

Antroje dainų šventės dalyje pasirodė M. Karkos diriguojamas vyrų jungtinis choras, kuriame dainavo 500 dainininkų. K. Kavecko teigimu, tai buvo pirmasis Lietuvoje vyrų jungtinio choro pasirodymas. Sumanymas įvertintas kaip labai drąsus, tačiau pasiteisinęs. Vyrai dainavo daugiau žygio dainas, kurios nėra koncertinės, ir toks didelis choras jas atliko pirmą kartą. Baimintasi, kad žygio dainos nepritaikytos sceniniam atlikimui, tačiau jos suskambėjo gražiai, buvo vykusiai ir įdomiai interpretuotos, jaudino jų patriotiniai žodžiai. Publikai šio choro pasirodymas labai patiko ir daugelį dainų teko kartoti.

Trečiojoje šventės dalyje žiūrovų vėl laukė staigmena. Grojo jungtinis šaulių orkestras, diriguojamas B. Jonušo. Spaudoje vėl pateikiami skirtingi duomenys apie orkestro muzikantų skaičių. M. Budriūnas „Muzikos baruose“ rašo, kad „iš tūkstančio su viršum šaulių orkestrų buvo atrinkta per 300 geresnių muzikantų“ (32, p. 152). Šis skaičius minimas ir dviejuose „Trimite“ išspausdintuose straipsniuose (25, p. 660; 5, p. 633). O „Lietuvos aide“, pristatant šventės programą, orkestrantų skaičius padvigubinamas, rašoma, kad gros šaulių orkestras iš 600 muzikantų (42, p. 3). Dažniau pasitaiko padidintus skaičius rasti organizacijos leistoje spaudoje, o šiuo atveju – atvirkščiai. Galime manyti, kad realus muzikantų skaičius buvo apie trys šimtai. Anot M. Budriūno, tokio didumo jungtinis orkestras Lietuvoje koncertavo pirmą kartą (pirmoje šaulių dainų šventėje taip pat dalyvavo orkestras iš 300 muzikantų, tačiau jis tik pritarė chorui). Orkestras atliko B. Jonušo „Šaulių sąjungos maršą“, S. Navicko sudarytą liaudies dainų popuri „Pavasario garsai“ ir E. Gailevičiaus maršą „Žvanga ginklai“. Melodijos skambėjo darniai ir gražiai, o nedideli nesklandumai buvo vertinami kaip prasto apšvietimo pasekmė (32, p. 152).

Dainų šventę baigė, kaip ir pradėjo, jungtinis mišrus choras, tik jam dirigavo A. Budriūnas. Tai buvo jauniausias šventės dirigentas, kuris „grakščiai“ vadovavo dideliam dainininkų būriui. Jo dirigavimas apibūdinamas kaip „lengvas, tikslus ir patrauklus“, todėl ir choro sąskambis buvo gyvas, lengvas. Be kitų kūrinių, jungtinis choras atliko J. Naujalio pirmajai Lietuvos Dainų dienai sukurtą kantatos pavyzdžio kūrinį „Dainų dainelė“. Jis dėl sunkumo nebuvo įtrauktas į Dainų dienos repertuarą, tačiau šauliai jį atliko puikiai (25, p. 660). Dainų šventės metu atsiradusios pertraukos buvo užpildytos poezijos posmais. Deklamuotas Antano Miškinio eilėraštis „Dainuokit, šauliai“, Petro Vaičiūno „Pabaltijo svečiams šauliams“ ir Petro Babicko „Kas jungia mus?“. Antrojoje jubiliejinėje šaulių dainų šventėje susijungė skirtingi menai – daina, muzika, poezija – ir, sprendžiant iš aprašymų spaudoje, reginys žiūrovų nenuvylė. O jų būta daug. Spaudoje ir vėl nesutariama dėl skaičių, tačiau manoma, kad kartu su šauliais susirinko „gal 70.000, gal daugiau“ žiūrovų (6, p. 652). Visi sutarė, kad jų tiek daug Dainų slėnis dar nebuvo matęs. Anot spaudos, publika klausėsi susidomėjusi, nes tokius didelius šaulių chorus ir orkestrą girdėjo pirmą kartą. „Ypač jautriai buvo sutiktos patriotinės dainos, išreiškiančios mūsų jausmus ir siekimus“ (20, p. 579). Žiūrovų nuotaika buvo pakili, jie širdingai plojo. Daugelį dainų teko kartoti, kai kurias net po du kartus (45, p. 3). Šventę gyrė žiūrovai, žurnalistai, muzikai. Anot K. Kavecko, „kiekvienas, kuris buvo šioje Šaulių dainų šventėje, didingai prisimins išgyventus įspūdžius. Jų buvo tiek daug ir tiek gražių ir visi jautė, kokį didelį darbą dainos ir muzikos kultūros srityje dirba šauliai visoje Lietuvoje“ (25, p. 661).

LŠS dvidešimtmetis susilaukė nemažo spaudos dėmesio. Dėl aukšto organizacijos visuomeninio prestižo, palankaus valstybinio požiūrio, skirtingai nei pavasarininkų atveju (66), sąjungos veiklą, jubiliejinius renginius aprašė arba bent jau apie juos informavo įvairių ideologinių pakraipų bei visuomenės grupių periodiniai leidiniai (pvz., „XX amžius“, „Jaunoji karta“, „Laikas“, „Lietuvos aidas“, „Lietuvos ūkininkas“, „Lietuvos žinios“, „Mūsų laikraštis“, „Naujoji Romuva“, „Ūkininko patarėjas“, „Verslas“, „Karys“ ir kt.). Apie šaulių dainų šventę aktyviai pasisakė ir muzikai. K. Kaveckas gyrė aukštą šaulių chorų profesionalumo lygį. To įrodymu laikė jų laimėjimus Lietuvių muzikų draugijos ruoštose chorų varžybose. Anot jo, organizacijos chorai buvo gerai žinomi chorinės muzikos pasaulyje ir kėlė pasitikėjimą. Autorius gana išsamiai aptarė visas dainų šventės dalis, bendrą nuotaiką ir atskirų kūrinių skambesį. Nors ir paminėjo keletą „mažų nepasisekimų“, tačiau iš esmės šventei negailėjo pagyrų (25, p. 660–661). Dirigentas Antanas Makačinas pateikė chorų varžytuvių ir kiekvienos dainų šventės dalies apibūdinimus. Kritikos susilaukė pirmoje dalyje pasirodęs mišrus jungtinis choras, kuris, anot Makačino, „pradžioje buvo kiek nesusidainavęs ir skambėjo gana blankiai“. Jungtinis vyrų choras kritikuotas dėl „nevisai tikslių“ interpretacijų ir tempo, tačiau jungtinio dūdų orkestro ir šventę užbaigusio mišraus jungtinio choro pasirodymai sulaukė pagyrų. Teigiama, kad orkestras klausytojams padarė „didingą įspūdį“, o choras skambėjo darniai ir gražiai. Nors buvo išsakyta ir pastabų, bet dainų šventė laikyta pavykusia (33, p. 4). Gana išsamų dainų šventės aprašymą ir įvertinimą „Muzikos baruose“ pateikė M. Budriūnas. Jis taip pat išsakė kritinių pastabų kai kurių kūrinių atlikimui, tačiau dėl klaidų daugiausiai kaltino prastą apšvietimą ir repeticijų stygių. Apskritai dainų šventę taip pat laikė pasisekusia, pabrėžė jos edukacinę reikšmę, pastebėjo, kad chorai gerai atlieka vis sudėtingesnes dainas ir tai rodo augantį jų profesionalumo lygį (32, p. 151–152). Apie LŠS dvidešimtmečio dainų šventę muzikai iki šiol atsiliepia labai palankiai. Anot Regimanto Gudelio, ją galėtume laikyti net pačia geriausia tarpukario dainų švente apskritai (21, p. 47). Dainų šventė pasižymėjo novatoriškumu. Pirmą kartą koncertavęs didelis vyrų jungtinis choras atliko ligi tol scenoje nedainuotas ir jai nepritaikytas žygio dainas, kurių skambesys sulaukė aplodismentų ir muzikų pagyrų. Pirmą kartą dainų šventėje tik jam skirtą repertuarą grojo didelis jungtinis orkestras. Šventės organizavimas lauko estradoje tamsiu paros metu taip pat buvo netradicinis  ir pareikalavo laikmečiui neįprastų scenografinių sprendimų. Dirbtinis estrados apšvietimas bei raketų salvės koncerto metu susilaukė prieštaringų publikos ir muzikų vertinimų. Akivaizdu, kad šioje srityje ne viskas sklandžiai pavyko, tačiau buvo įgyta patirties. Nesklandumai nesutrukdė spaudai plačiai ir labai teigiamai nušviesti LŠS dvidešimtmečio proga surengtos dainų šventės. Nepaisant nedidelių nesklandumų, girtas šventės meninis lygis, o pasiteisinusios naujovės laikytos sektinu pavyzdžiu.

Apibendrinimas

Išanalizavus periodinius leidinius, kuriuose minimos LŠS dešimtmečio ir dvidešimtmečio dainų šventės, galime teigti, kad išsamiausia informacija apie pasiruošimą ir švenčių eigą skelbta Šaulių sąjungos centro valdybos leistame laikraštyje „Trimitas“, tačiau renginiais aktyviai domėjosi įvairių ideologinių pakraipų ir visuomenės grupių periodiniai leidiniai. Juose skelbti straipsniai, informacinės žinutės apie dainų šventės dalyvių atvykimą, repeticijas, įspūdžius iš dainų šventės. Aptardami jos repertuaro atlikimą, muzikai pateikė kritinių pastabų, tačiau apskritai abi Šaulių sąjungos dainų šventės vertintos labai palankiai, pabrėžiamas vis didėjantis chorų meistriškumas, edukacinė, patriotinė ir kitos vertės.

Periodinių leidinių turinio analizė atskleidė faktinių duomenų variantiškumą. Dažniausiai nesutampa skaičiai, kuriais įvardijamas dainų šventės dalyvių – choristų, žiūrovų – kiekis, todėl spaudos duomenis reiktų tikslinti pasitelkiant kitus šaltinius.

Išanalizavus spaudos pranešimų turinį, galima teigti, kad dvidešimtojo jubiliejaus dainų šventei pradėta ruoštis anksčiau ir šaulių oficioze jai skirta gerokai daugiau dėmesio. Aktyvi komunikacija apie pasiruošimą šventėms vyko per „Trimito“ skiltis „Iš šaulių gyvenimo“ (1929) ir „Sąjungos štabo žinios“ (1939). LŠS dešimtmečio jubiliejaus dainų šventė spaudoje buvo įvardijama kaip ataskaitinis renginys visuomenei apie šaulių veiklą kultūros srityje, tačiau dėl savo „šauliško“ repertuaro, patriotinio dainų turinio jos pobūdis neabejotinai buvo ir ideologinis, tautinis. LŠS dvidešimtmečiui skirtos dainų šventės reikšminiai akcentai jau visai kiti. Susitelkiama į dainą ir jos kultūrinę, istorinę reikšmę lietuvių tautai, jos išsaugojimo būtinybę. Dainų šventė pristatoma kaip priemonė puoselėti dainos meną, ugdyti chorinę veiklą, stiprinti patriotinius jausmus. Kitaip tariant, dainų šventės akcentai perkeliami nuo organizacijos prie tautos ir tikslu laikomas tautinės kultūros puoselėjimas per dainą.

Periodiniuose leidiniuose spausdintų vaizdų iš LŠS jubiliejinių dainų švenčių galite pažiūrėti virtualioje parodoje adresu: https://galerija.kvb.lt/index.php/category/2585#content

Straipsnio autorė Ąžuolyno bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro vyresnioji metodininkė dr. Asta Venskienė

Literatūra ir šaltiniai:
  1. V. [Andriukaitis, Vladas ?]. 1928. „Antroji Dainų šventė“. Trimitas 27: 880–881.
  2. Alantas, Vytautas. 1938. „Estų dainų šventė“. Lietuvos aidas 283: 3.
  3. Almaviva [Ilgūnas, Mikas ?]. 1929. „Šauliai sportuoja ir dainuoja“. Lietuvos aidas 141: 5.
  4. Antriukaitis, V. 1929. „Šaulių Sąjungos dešimtmečio šventė“. Trimitas 26: 435–444.
  5. V. [Bičiūnas Vytautas ?] 1939. „Mūsų didžioji šventė“. Trimitas 26: 629–637.
  6. Babickas, Petras. 1939. „Šauliai Kaune“. Trimitas 27: 652–654.
  7. Bružas, Antanas. 1924. „Dainų diena. Programos antroji dalis“. Trimitas 203: 22–23.
  8. Budriūnas, Antanas. 1939. „Šaulių sąjungos dvidešimtmečiui. „Kaip paruošti 20-mečio dainų šventės repertuarą“. Trimitas 17: 397.
  9. Butkus, Stasys. 1929. „Šaulių šventė“. Karys 25: 420–421.
  10. Butkus, Stasys. 1929. „Šaulių šventė“. Karys. 26: 436–437.
  11. Butrymas, Vilius. 1929. „Ruošiasi šventei“. Trimitas 21: 345.
  12. Č. 1929. „Sušaulėjęs Kaunas“. Diena 46: titulinis.
  13. 1929. „Šaulių šventės belaukiant“. Trimitas 14: titulinis.
  14. 100 dainų jaunimui. 1938. Kaunas: Šaulių sąjungos leidinys.
  15. Daudzvardas, Vincas. 1929. „Šaulių sąjungos reikalai. Šaulio V. Daudzvardo 29-II-10 radio pranešimas“. Trimitas 7: 98.
  16. Daudzvardas, Vincas. 1929. „Šaulių chorų žiniai“. Trimitas 11: 172.
  17. Daudzvardas, Vincas. 1929. „Šaulių chorų ir orkestrų žiniai“. Trimitas 14: 231.
  18. Daugvardas, Vincas [Daudzvardas]. 1939. „Ruošiamės jubiliejinei dainų šventei“. Trimitas 18: 418.
  19. „Didelis latvių dainų šventės pasisekimas“. 1938. XX amžius 137: nenumeruotas.
  20. „Didžioji šaulių šventė“. 1939. Jaunoji karta 26: 578–583.
  21. Gudelis, Regimantas. 2019. „Lietuvos šimtmečio dainų šventė: pasidairymas po kritikos tekstus“. Gimtasai kraštas 16: 40–55.
  22. „Įspūdingas Šaulių sąjungos choro pasirodymas Estijos dainų šventėje“. 1938. Lietuvos žinios 142: nenumeruotas.
  23. Įsteigti nauji šaulių chorai“. 1939. Trimitas 5: nenumeruotas.
  24. „Iš laikraščių. Spauda rašo“. 1929. Trimitas 26: 451–452.
  25. Kaveckas, Konradas. 1939. „Šaulių sąjungos 20-čio dainų šventė“. Trimitas 27: 660–661.
  26. 1929. „Naujas šaulių choras“. Trimitas 22: 358.
  27. Laurušis, A. 1929. „Ruošiasi šventei“, Trimitas 20: 330.
  28. „Lietuviškas koncertas Talino parke“. 1938. XX amžius 140: nenumeruotas.
  29. Lietuvos dainų švenčių tradicija. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras: Pasaulio lietuvių dainų šventės fondas.
  30. „Lietuvos Šaulių Sąjungos Statutas. Projektas“. 1922. Trimitas, 17: 2.
  31. „Lietuvos Šaulių uždaviniai“. 1920. Trimitas, 1: 4–7.
  32. B. [Budriūnas Mikas ?] 1939. „Šaulių sąjungos dainų šventė“. Muzikos barai 5-6: 151–152.
  33. Makačinas, Antanas. 1939. „Šaulių sąjungos 20-mečio dainų šventė“. XX amžius 142: 4.
  34. „Mariampolės šaulių moksleivių mišrus choras…“. 1929. Trimitas 24: 387.
  35. Matusas, Jonas. 1939. Šaulių sąjungos istorija. Kaunas: Šaulių sąjungos leidinys.
  36. „Natos dūdų orkestrui“. 1939. Trimitas 13: nenumeruotas.
  37. „Natos šaulių chorams“. 1939. Trimitas 4: nenumeruotas.
  38. „Natos šaulių dūdų orkestrams“. 1939. Trimitas. 16: nenumeruotas.
  39. „Naujas šaulių choras“. 1939. Trimitas 6: 133.
  40. „Nauji šaulių chorai“. 1939. Trimitas 14: nenumeruotas.
  41. Ąž-as. 1939. „20.000 uniformuotų šaulių parade“. XX amžius 142: 4.
  42. Ra. 1939. „Jau suvažiavo visi šaulių šventės dalyviai“. Lietuvos aidas 321: 3.
  43. Pirmoji dainos diena, 1924: programa ir straipsniai. Rinkinys. 1924. Redagavo Antanas Bružas. Kaunas: Dainos dienai ruošti komitetas.
  44. Prielgauskas, Klemensas. 1921. „Daina (Kauno „Dainos“ Draugijos metų sukaktuvių paminėjimui)“. Trimitas 49: 24–27.
  45. -ra-. 1939. „70.000 žmonių klausėsi šaulių dainų“. Lietuvos aidas 324: 3.
  46. „Ruošimasis šaulių šventei. Chorai“. 1929. Trimitas 24: 384.
  47. Saladžius, Pranas. 1939. „Broliai ir sesės lietuviai – lietuvės! Šaulių s-gos vado plk. Pr. Saladžiaus Naujų Metų žodis per radiją 1938 m. gruodžio 31 d.“ Trimitas 1: 13–15.
  48. „Šaulių choras Taline“. 1938. XX amžius 142: nenumeruotas.
  49. „Šaulių chorų vedėjams“. 1939. Trimitas 14: nenumeruotas.
  50. „Šaulių dainos šventė“. 1929. Rytas 140: 3.
  51. „Šaulių daliniams dūdų orkestrų reikalu“. 1939. Trimitas 17: nenumeruotas.
  52. „Šaulių sąjunga mūsų spaudoj“. 1939. Trimitas 26: 640–643.
  53. „Šaulių Sąjungos 10-ties metų sukaktuvių programa“. 1929. Trimitas. 25: 414.
  54. „Šaulių sąjungos 20-čio šventės ruošiamasis įsakymas Nr. 2“. 1939. Trimitas 24: nenumeruotas.
  55. „Šaulių sąjungos chorų varžybos“. 1939. Lietuvos aidas 319: 5.
  56. Šaulių sąjungos įstatymas ir statutas. Kaunas: Šaulių sąjungos leidinys.
  57. „Šaulių sąjungos jubiliejinės dainų šventės repertuaras“. 1939. Trimitas 2: nenumeruotas.
  58. „Šaulių sąjungos kultūrinio darbo svarbesni bruožai“. 1939. Verslas 25: 2.
  59. „Šaulių s-gos 20-čio šventės reikalu“. 1939. Trimitas. 15: nenumeruotas.
  60. Šaulių vadovas. 1921. Kaunas: Lietuvos šaulių sąjunga.
  61. Šidlauskas, Aleksandras. 2018. „Antroji Dainų šventė“. Muzikos barai 5-6: 24–25.
  62. G-as. 1924. „Dainų Diena ir Klaipėdos krašto chorai“. Trimitas 201: 21.
  63. 1929. „Chorų pasiruošimas šventei“. Trimitas 23: 375–376.
  64. Vaičiūnas, Antanas. 1929. „Šaulių veikimas dainos srityje“. Trimitas 25: 405–406.
  65. Venskienė, Asta. „Organizacijų jubiliejinės dainų šventės (I). Lietuvių katalikų jaunimo sąjunga (federacija) „Pavasaris“. https://azuolynobiblioteka.lt/kita/organizaciju-jubiliejines-dainu-sventes-i-lietuviu-kataliku-jaunimo-sajunga-federacija-pavasaris/
  66. Vytauto Didžiojo garbei Dainų Dienos vadovas (ir programa). 1930. Redagavo Liudas Gira. Kaunas: Lietuvos Muzikos ir Dainos centro leidinys.