Dauguma žmonių žino, kas yra placebas. Primiršusiems priminsiu, kad tai – (pasi)tikėjimo ir poveikio sąryšis, kuris kyla iš manymo, kad vienas ar kitas dalykas mus paveiks teigiamai. Greičiausiai labiausiai atpažįstama sritis, kurioje sėkmingai taikomas placebo metodas, yra medicina, kai medikamentai yra pakeičiami įvairiais maisto papildais, o žmogus įtikinamas, kad geria vaistus. Dažnai taip pozityviai apgauti žmonės jaučia tokį netikrų piliulių poveikį sveikatai, kokį turėtų jausti nuo tikrų vaistų.
Placebo priešingybė yra nocebas, kuris reiškia ne ką kitą, kaip tikėjimą bei įtikėjimą, kad kažkoks metodas, gydymas, vaistas, maistas kenkia ir sargdina. Tyrimai rodo, kad žmonėms, kurie kažko labai bijo, išties dažniau fiziškai ar psichosomatiškai pasireiškia jų baimės, skepticizmo ar nepasitikėjimo objekto sukelti nemalonūs pojūčiai, simptomai bei neigiami poveikiai sveikatai. Šis efektas gali nutikti galvojant apie bet ką – vaistus, vakcinas, vandenį iš čiaupo ar maisto produktus – jei vartodami tam tikrus maisto produktus ar gėrimus žmonės galvoja, kad jie kenkia, labai tikėtina, kad ir pajus neigiamus efektus.
Placebo ir nocebo reiškiniai yra labai įdomūs ir sudėtingi, nes rodo, kad žmonės gyvena dvipusėje realybėje, kuri susideda iš objektyvios ir susikurtos bei tikėjimu paremtos tikrovės. Kai susikurtos ir tikėjimu paremtos realybės efektai paveikia siauro rato žmonių individualius pasirinkimus ar elgesį, galime kalbėti apie tam tikrų subgrupių ar subkultūrų susikūrimą. Tačiau visai kas kita, kai koks nors tikėjimas ar įtikėjimas labai paplinta ir paveikia mases. Tada vyksta įvairūs visuomeniniai virsmai, kurių metu vienas politines sistemas, religines, socialines ar ekonomines praktikas keičia kitos. Pavyzdžiui, gana ilgai ekonomikos bei kiti mokslai rėmėsi prielaida, kad žmonių pasirinkimai yra logiški, apskaičiuoti ir racionalūs. Tačiau 2017 metais elgesio mokslų ir ekonomikos profesorius Richardas H. Thaleris gavo Nobelio premiją už savo pastangas į ekonomikos mokslą įnešti daugiau dėmesio emocijoms ir iracionalumui. Jo tyrimai parodė, kad žmonių elgesį veikia trys esminės psichologinės prielaidos: ribotas žmonių racionalumas, netobuli žmonių savikontrolės mechanizmai ir vyraujančios sąžiningumo ar „sveiko proto“ sampratos. Taigi nemažai įvairių tiek mikro-, tiek makro- lygmens sprendimų susiduria su nenumatytomis kliūtimis ar net nesėkmėmis, nes juos planuojant neretai yra pervertinamas racionalumas ir neįvertinamas žmones veikiantis iracionalumas – baimės, (ne)tikėjimas, aukšti ar žemi lūkesčiai, internalizuotos išankstinės nuostatos, stereotipai, pasitikėjimas ar nepasitikėjimas, skepticizmas, gera ar bloga patirtis ir kiti galvoje glūdintys „asmenys“, kaip kad savo romane „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ rašė Donaldas Kajokas (2012). Įvairūs „ežerai“, jėgos ar veiksniai tuos vidinius žmonių „asmenis“ paskatina veikti, siekti, daryti, kolektyviai prisidėti prie visuotinių idėjų realizavimo (religinių praktikų, gyvenimo būdų, tikėjimo technologiniu progresu, karo, protestų, taikių manifestacijų) bei sistemų (vergovės, socializmo, kapitalizmo, feodalizmo) palaikymo arba atvirkščiai – suvaržo, įpučia dvejonių, pasyvumo, individualių elgesio išraiškų ar nusigręžimo nuo vyraujančių normų bei sistemų atmetimo ar žlugdymo.
Pigmalionas ir Golemas – du skirtingų atspalvių poliai
Kaip vyksta įtikėjimo procesai ir kas paskatina žmones dėl jų keisti savo elsgeną, nuostatas ar sistemas, vienareikšmiškai atsakyti neįmanoma, tačiau labai įdomių įžvalgų šia tema gali suteikti mums gal kiek mažiau girdėti ir žinomi placebo ir nocebo pusbroliai – Pigmaliono ir Golemo efektai. Abu yra skirtingi „savaime išsipildančios pranašystės“ poliai ir skiriasi nuo placebo ir nocebo efektų tuo, kad teigiamą ar neigiamą poveikį asmens elgsenai daro ne paties žmogaus turimi įsitikinimai, o kitų nuostatos to žmogaus ar jų grupės atžvilgiu. Pigmaliono efektas yra reiškinys, kai tikėjimas kito žmogaus ar žmonių grupės galimybėmis galiausiai nulemia jų geresnius rezultatus bei pasiekimus. Šis efektas pavadintas pagal senovės graikų mitą, kuris pasakojo atsiskyrėlio Pigmaliono – Kipro valdovo – istoriją. Pasak jos, Pigmalionas iš dramblio kaulo sukūrė moters skulptūrą, kurią labai pamilo, ir prašė deivės Afroditės, kad ji įkvėptų statulai gyvybę. Afroditė atgaivino statulą, jai suteikė Galatėjos vardą ir ši tapo Pigmaliono žmona bei pagimdė dukterį Pafą, kurios vardu Kipre buvo pavadintas miestas Pafas, tapęs žymiu Afroditės kulto centru. Psichologine ir socialine prasme Pigmaliono efektas pasireiškia tada, kai asmenys pasiekia geresnių rezultatų, nes mano, kad kiti tikisi, jog jiems seksis gerai. Kai kiti žmonės sąmoningai ar nesąmoningai turi didelių lūkesčių kitam asmeniui, jie gali atitinkamai elgtis su juo / ja, suteikdami jam / jai daugiau galimybių augti ir siekti sėkmės. Žmonės internalizuoja šiuos pozityvius kitų lūkesčius ir stengiasi juos patenkinti arba viršyti, taip įgyvendindami „savaime išsipildančią sėkmės pranašystę“.
Pigmaliono poveikį žmonių elgsenai psichologijos srityje vieni iš pirmųjų tyrė Robertas Rosenthalis ir Lenore‘a Jacobson (1968). Savo eksperimentu jie mėgino įrodyti, kaip didesni mokytojų lūkesčiai mokinių atžvilgiu gali paveikti mokinių akademinius pasiekimus. Rosenthalio ir Jacobson tyrimas parodė, kad vaikai pasirodė geriau, kai mokytojai iš vaikų tikėjosi gerų rezultatų ir atvirkščiai – vaikų rezultatai buvo prastesni, kai tikėjimas jais buvo mažesnis. Šis tyrimas patvirtino hipotezę, kad kitų žmonių subjektyvūs lūkesčiai gali turėti teigiamos arba neigiamos įtakos kitų pasiekimams ir sukurti „savaime išsipildančias pranašystes“ – tiek pozityvias, tiek negatyvias. Vis tik pats tyrimo metodas vėliau buvo kritikuojamas dėl netinkamos metodikos, etinių pažeidimų ir to, kad instrumentai vaikų intelektiniams pasiekimams matuoti buvo parinkti netinkamai. Nepaisant šios kritikos, pagrindinė tyrimo idėja, kad kitų žmonių pozityvūs ar negatyvūs įsitikinimai bei lūkesčiai gali sąlygoti asmenų elgesį ir pasiekimus, tapo svarbiu įvairių mokslo disciplinų ir visuomeninių diskusijų objektu.
Golemo efektas yra priešingas Pigmaliono efektui. Jis pasireiškia tada, kai dėl neigiamų išankstinių nuostatų ar negatyvių lūkesčių, nukreiptų prieš žmogų ar žmonių grupę, sumenksta tų žmonių potencialūs gebėjimai, pasiekimai ar pradedama elgtis nepriimtinai bei žalingai. Golemas, kaip ir Pigmalionas, yra mitinė būtybė – žmogaus išvaizdos monstras, kuris pagal viduramžių žydų padavimą buvo sukurtas magijos bei kerėjimų būdu ir turėjo saugoti Prahos miesto gyventojus, tačiau virto pabaisa. Legenda byloja, kad jis galėdavo tapti tiek savo kūrėjų pagalbininku, tiek priešininku, įgyti įvairius pavidalus ir būsenas – žmogaus, gyvūno, paukščio, mitinių ir mistinių būtybių. Legendas apie golemus žmonės pradėjo kurti maždaug XV a., o pati populiariausia legenda yra apie rabino Jehudos Levi ben Becalelio, XV–XVII a. gyvenusio Prahoje, sukurtą golemą. Jos siužetai buvo naudoti XX a. literatūros (pvz. G. Winklerio romanas „Prahos golemas“, 1988) ir muzikos (pvz. E. d’Albert’o opera „Golemas“, pastatyta 1926 m.), scenos kūriniuose.
Psichologijoje ir socialiniuose santykiuose Golemo efektas pasireiškia, kai žmonės susitapatina su jiems kitų primetama nevykėlio (-ės), nusikaltėlio (-ės), niekam tikusio (-ios), potencialiai pavojingo (-os) etikete, internalizuoja jiems keliamus neigiamus kitų žmonių lūkesčius, ir dėl to sumažėja jų motyvacija, gebėjimai ir pasiekimai. Kai žmonės yra nuolat nuvertinami, kritikuojami, engiami, jie gali patikėti, kad yra nepajėgūs pasiekti tam tikrų rezultatų, ir taip susiformuoja „savaime išsipildanti nesėkmės pranašystė“.
Vienu iš Golemo efekto pradininkų psichologijoje laikomas Solomonas Aschas. Nors Aschas Golemo termino ir nevartojo, jo tyrimai ir įžvalgos padėjo suprasti neigiamų lūkesčių, netikėjimo ir nepasitikėjimo kitais, žmonių nuvertinimo bei įtarinėjimo poveikį jų savivertei ir pasiekimams. Vėlesni tyrimai rėmėsi Ascho darbais ir toliau tyrinėjo Golemo efektą įvairiuose socialiniuose kontekstuose – švietimo sistemoje, darbo rinkoje, sveikatoje, asmeniniuose santykiuose.
Pigmaliono ir Golemo efektai svarbiose gyvenimo srityse
Pigmaliono ir Golemo efektai gali būti pritaikomi įvairiose žmonių santykių srityse. Pavyzdžiui, darbovietėse organizuodami ir vertindami savo darbuotojų veiklą vadovai turėtų atsižvelgti į Pigmaliono ir Golemo efektų balansą. Kai vadovai neigiamai nusistatę ir darbuotojams turi per mažus lūkesčius, tai gali pakirsti jų pasitikėjimą savimi, pasitenkinimą darbu ir motyvaciją. Kita vertus, jei vadovai savo darbuotojams kelia nepagrįstai aukštus lūkesčius ir tikslus, tai gali juos įstumti į darboholizmą, sukurti disbalansą tarp jų atliekamo darbo ir asmeninio gyvenimo, skatinti nuovargį ir sudeginti. Tad vadovams labai svarbu atpažinti ir kvestionuoti savo pačių šališkumą kitų žmonių atžvilgiu, formuoti aukštus, tačiau įgyvendinamus lūkesčius darbuotojams ir vienodai visais pasitikėti darbo bei savirealizacijos procese.
Kita sritis, kurioje labai svarbu įvertinti Pigmaliono ir Golemo efektus, yra švietimas. Mokyklose pasitaiko situacijų, kai mokytojų išankstinės nuostatos mokinių atžvilgiu paveikia jų pasiekimus ir elgesį – pavyzdžiui, jei vieni mokiniai yra vertinami gerai ir iš jų tikimasi gerų rezultatų, o kiti yra nuvertinami ir jiems keliami itin maži lūkesčiai, tai gali vienus mokinius paskatinti stengtis realizuoti tokius lūkesčius bei pateisinti tikėjimą jais, o kitus – demotyvuoti, sumenkinti jų savivertę, sumažinti gebėjimus, pastangas, sukelti priešpriešą, maištą ar destruktyvų elgesį. Taigi pedagogams darbe ypač svarbu savireflektuoti, kad galėtų atpažinti savo išankstines nuostatas bei jas suvaldyti ir stengtis išlaikyti aukštus, bet adekvačius bei realistinius lūkesčius visiems mokiniams nepriklausomai nuo jų praeities pasiekimų, socialinės klasės, materialinių galimybių ar kitų ypatumų.
Trečioji sritis, kurioje Pigmaliono arba Golemo efektas gali reikšmingai prisidėti kuriant arba varžant gyvenimo būdo keitimo galimybes, yra kalėjimai, pataisos namai, reabilitacijos centrai. Šiose institucijose siekiant pozityvių pokyčių itin svarbi yra viltis, tad kiekvienas, dirbdamas su sunkiose gyvenimiškose situacijose esančiais žmonėmis, pirmiausia turėtų įvertinti, kiek vilties bei tikėjimo teigiamu pokyčiu gali suteikti kitam. Kuo mažiau neigiamų nuostatų ir kuo daugiau vilties bei tikėjimo jie turi prasikaltusių ar priklausomų žmonių atžvilgiu, tuo labiau tikėtina, kad bendromis jėgomis pavyks pasiekti geresnių resocializacijos, gydymo ar reabilitacijos rezultatų. Vis tik jei tarp darbuotojų dominuoja skepticizmas, neigiamais stereotipais paremtos išankstinės nuostatos bei elgesys, panieka ir pagieža kalinčių ar priklausomų asmenų atvilgiu, tikėtina, kad pasiekti pozityvių rezultatų bus sudėtingiau arba visai neįmanoma.
(Ne?) selektyvi šypsena ir valia abejoti bei tikėti
Labai įdomų ir viltingą požiūrį apie Pigmaliono ir Golemo efektų galią bei poveikį mūsų elgsenai pateikia Nyderlandų istorikas, rašytojas Rutgeris Bregmanas savo kygoje „Žmonijos gerumas“ (angl. Humankind: A Hopeful History, 2020). Pasitelkdamas daugybę tyrimų, mokslininkų įžvalgų, populiarių, kone legendomis tapusių istorijų korekcijas ir naujas interpretacijas Bregmanas mėgina parodyti, kad mūsų įsitikinimai, jog žmogus iš prigimties yra blogas, savanaudis ir egoistas, gali būti lemtingi kuriant visuomenės santvarką palaikančius mechanizmus. Jis skatina atsargiau galvoti apie žmogaus prigimtį, nes tai, kaip mes apie ją galvojame, nulemia mūsų veiksmus ir bendravimą su kitais žmonėmis – pozityvesnis ir optimistiškesnis požiūris į žmoniją gali paskatinti atjauta, bendradarbiavimu ir nuoširdumu, o ne konkurencija, varžymusi bei priešprieša grįstus tarpusavio santykius. Pavyzdžiui, jei turime teigiamų lūkesčių kitų žmonių atžvilgiu ir tikime jų prigimtiniu gerumu, labiau tikėtina, kad patys su jais elgsimės geranoriškai bei pagarbiai ir lengviau sukursime pasitikėjimu grįstą ryšį. Ir atvirkščiai – jei turime neigiamų įsitikinimų ir stereotipų apie žmonių prigimtį kaip blogą, pavojingą, žiaurią, grobuonišką, galime nesąmoningai prisidėti prie tokius įsitikinimus patvirtinančio atsargaus, įtaraus, nepasitikinčio, grubaus, atžagaraus, nemandagaus elgesio su kitais puoselėjimo. Taip kuriami kontrole, bausmėmis, įtarumu, tikrinimu grindžiami santykiai. Pripažindami išankstinių nuostatų svarbą mūsų elgesiui su kitais, galime siekti ugdyti labiau įtraukiančią ir empatišką pasaulėžiūrą, kuri skatina bendradarbiavimą, supratimą, pasitikėjimą ir kolektyvinę gerovę.
Bregmano idėjos apie gerumo ir atjautimo reikšmę gali atrodyti idealistinės įsisenėjusių ir sudėtingų nacionalinių bei geopolitinių iššūkių akivaizdoje. Tačiau svarbu suprasti, kad mokslininkas neskatina ignoruoti ar sumenkinti svarbių visuomeninių problemų, su kuriomis žmonės susidūrė praeityje ar susiduria šiandien tiek savo kasdieniame gyvenime, tiek visuomeniniame. Atvirkščiai: jis skatina pripažinti pozityvių pokyčių galimybes ir praturtinančių kolektyvinių veiksmų potencialą, net ir esant dideliems sunkumams. Nors konfliktai ir krizės gali išbandyti mūsų tikėjimą žmogiškumu, jie taip pat išryškina atjautos, solidarumo ir bendradarbiavimo svarbą ieškant žmonėms ir aplinkai draugiškų sprendimų. Bregmano knyga primena, kad net sudėtingiausiose situacijose gerumo, drąsos ir solidarumo pastangos gali pakeisti situaciją ar joje vykstančius išgyvenimus ir įkvėpti viltį. „Visas mūsų pasaulis persisunkęs Pigmaliono ir Golemo efektų apraiškomis. Dėl mūsų išankstinių nuostatų kasdien kas nors tampa protingesnis arba kvailesnis, stipresnis arba silpnesnis, greitesnis arba lėtesnis. <…> Žmonėms, iš kurių mažiau tikimės, paprastai skiriame mažiau dėmesio. Laikomės nuo jų atstumo. Mažiau jiems šypsomės“ (Bregman, 2021, p. 272-273). Akcentuodami teigiamas žmogiškumo savybes, o ne neigiamas ir abejodami savo įsitikinimais bei juos koreguodami, galime siekti kurti teisingesnį, taikesnį, lygesnį ir labiau atjaučiantį pasaulį. Valia abejoti ir valia tikėti – svarbūs kasdienio gyvenimo principai, kurie primena, jog visas mūsų žinojimas nėra gryna tiesa ir turi bent lašą neaiškumo, tad svarbu jį reflektuoti. Bet sykiu kartais pravartu tiesiog tikėti tam tikrais vertybiškai svarbiais dalykais, pvz., nuoširdumu, dėmesiu, draugyste, meile, rūpesčiu, žmonių gerumu, plačia ir neselektyvia šypsena, nes jie turi stebuklingą galią puošti pasaulį.
Tekstą parengė Ieva Dryžaitė
Tekstą redagavo Kotryna Zaveckaitė
Literatūra:
1. Bregman, R. (2021). Žmonijos gerumas: naujas požiūris į mus. Tyto alba. (Pagrindinis šaltinis)
2. Kajokas, D. (2012). Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys. Tyto alba.
3. Levine, J. M. (1999). Solomon Asch’s Legacy for Group Research. Personality and Social Psychology Review, 3(4), 358-364. https://doi.org/10.1207/s15327957pspr0304_5
4. Richard H. Thaler, Nobelio apdovanojimas: https://www.nobelprize.org/prizes/economic-sciences/2017/thaler/facts/.
5. Rosenthal, R., Jacobson, L. (1968). Pygmalion in the Classroom: Teacher Expectation and Pupil‘s Intellectual Development (PDF). Archived (PDF).
6. Apie Pigmaliono ir Golemo mitus šiek tiek informacijos paimta iš www.vle.lt.
Iliustracija Alla Hetman/Unsplash
