Ąžuolyno bibliotekos Galerijoje (Radastų g. 2, 4 a.) nuo lapkričio 20 d. iki gruodžio 3 d. bus eksponuojama tapytojų asociacijos „Individualistai“ paroda „Tarp Vilniaus ir Kauno bokštų“.
Parodos atidarymas vyks lapkričio 20 d. 18.00 val.
Tapytojų „Individualistų“ asociaciją 1993 m. įkūrė Svajūnas Armonas ir Aloyzas Stasiulevičius. Skirtingų kartų menininkus suvienijo siekis saugoti ir puoselėti mūsų šalies dailės tradicijas. Jie pratęsė modernumo ir etninės kultūros jungties idėją, kurią suformavo tarpukario dailininkų judėjimas „Ars“, padėjęs pamatus Lietuvos moderniajai tapybai. Arsininkai pabrėžė aktyvų menininko individualybės vaidmenį. Tai buvo iškilūs menininkai: M. Bulaka, V. Eidukevičius, A. Gudaitis, R. Kalpokas, V. Petravičius, V. Vizgirda, A. Petrulis ir kt. Per savo gyvavimo laikotarpį „Individualistų“ asociacija neteko talentingų narių – anapilin išėjo A. Savickas, J. Čeponis, I. Labutytė, V. Pinkevičius, A. Jusionis, A. Švažas, A. Kliševičius, L. Tuleikis, A. Vozbinas, A. Beinaravičius, L. J. Jankus, R. Lankauskas. „Individualistų“ meninės pažiūros lanksčios ir šiuolaikinės, jų kūryboje pasireiškia įvairios tendencijos ir stilistinės kryptys. Kiekvienas dailininkas plėtoja individualų braižą, remiasi skirtingomis inspiracijomis, bet juos jungia bendros kultūrinės šaknys, pagarba savo kraštui, jo istoriniam ir kultūriniam paveldui.
SVAJŪNAS ARMONAS (g. 1951 m.): „Kūrybingai praplečia lietuviško ekspresionizmo dailės tradiciją, savo kūryboje jis remiasi gamtos įspūdžiais, natūros studijomis ir kartu laisvai improvizuoja istorijos, pasaulinės dailės palikimo, mitologijos temomis. Jam rūpi aktualios specifinės tapybos kalbos problemos – spalvos kultūra, kompozicijos meistrystė, elegantiškas piešinys. Jis turi puikią spalvinę klausą“, – apie savo mokinį sakė tapytojas Aloyzas Stasiulevičius.
RŪTA EIDUKAITYTĖ (g. 1977 m.): „Gamtos vaizdą paveiksluose dailininkė formuoja energingais, tekstūrinį pėdsaką paliekančiais potėpiais, suteikiančiais peizažui ypatingą vitališkumo įspūdį. Tai yra viena iš priežasčių, paaiškinančių, kodėl net ir ramus, išbalansuotas kūrinio piešinys Rūtos paveiksluose niekada neatrodo stabilus ir sustingęs. Dėl potėpio gamtovaizdis visada regisi esąs judrus, pripildytas judesio potencijos. Šį gyvybingą vaizdą neretai sustiprina ir keliaplanė paveikslo kompozicija. Pirmąjį ir antrąjį paveikslo planus tapytoja dažniausiai sujungia vingriu keliuku arba takiu upelio vagos kontūru. Plastinis vaizdo motyvų – dangaus, debesų, žemės gauburių ar medžių lajos – lankstumas Rūtos darbuose drauge yra ir ritminis jos kūrinių pradas, niuansuotu potėpio krypčių bei kontūrų pasikartojimu stiprinantis vaizdo dinamiką“ (doc. dr. Dalia Karatajienė).
RIČARDAS BARTKEVIČIUS (g. 1959 m.) – profesorius, Vilniaus dailės akademijos prorektorius. „R. Bartkevičius tapymą lygina su kelione nežinoma kryptimi. Nors jo tapyba tai artėja, tai tolsta nuo abstrakcijos, tačiau visuomet lieka susijusi su apčiuopiamo pasaulio vaizdais. Mėgsta naudoti absurdo situacijas, o absurdas visuomet mėgo bičiuliautis su humoru“ (menotyrininkė Monika Krikštopaitytė).
JONAS BUTKEVIČIUS (g. 1948 m.) tapo fovistinius ir abstrakčius paveikslus. Savo kūrybą jis apibūdina taip: „Man tapyboje svarbiausia – spalvos, jų kontrastai ir sąskambiai. Tapau atviromis spalvomis, naudoju plačią jų paletę bei reljefinius potėpius. Spalvų derinius supriešinu su gyvenimo kasdienybės rutina, vyraujančia įtampa pasaulyje. Man paveikslas turi skambėti.“
JONAS DANILIAUSKAS (g. 1950 m.), kuriantis savo sodyboje Dzūkijoje ant Merkio krantų, taip atsiliepia apie savo kūrybą: „Tapyba – tai mano antroji kalba. Aš kalbu per spalvas ir per vaizduojamus objektus. Tapybos kalba yra universali: kur benuvyktum, gera meninė kalba bus visada suprasta. Man patinka važinėti po kaimus. Dažnai pagalvoju, kad tie vaizdai, kuriuos dabar regiu, po gero dešimtmečio nebeegzistuos.“
LINAS GELUMBAUSKAS (g. 1970 m.): pristatydama jo parodą, Vilniaus „Pylimo“ galerija taip apibūdino jo kūrybą: „Linas Gelumbauskas yra nepralenkiamas faktūrų žinovas ir virtuozas. Peizažuose, interjeruose, figūrinėse kompozicijose jis varijuoja nuo grubių iki švelniausių paviršių. Iš aplinkos patiriamas emocijas, išgyvenimus jis abstrahuoja ir paverčia visiems suprantamais idėjiniais, tapybiniais ženklais.“
PRANAS GUDAITIS (g. 1948 m.) pasižymi plačiu kūrybos diapazonu. „Jo darbai laisvi, emocionalūs, sklidini optimistinės nuotaikos, yra labai aukštos spalvinės kultūros. Jis daug tapo iš gamtos, kuri jam yra įkvėpėja ir kūrybos stimulas. Jis nėra abejingas savo krašto gamtai, realijoms, natūrai“ (tapytojas Antanas Beinaravičius). „P. Gudaičio darbai gali kabėti Orsė muziejuje Paryžiuje“ (Aloyzas Stasiulevičius).
GINTARAS PALEMONAS JANONIS (g. 1962 m.) tapo peizažus, figūrines kompozicijas, interjerus. „G. P. Janonio kūryboje persipina kelios europinės tapybos įtakos. Mitologinės būtybės ir sodrios, intensyvios spalvinės dėmės primena senovės romėnų freskas. G. P. Janonis savo tapyboje mėgsta eksperimentuoti“ (menotyrininkė Rita Mikučionytė).
ARVYDAS KAŠAUSKAS (g. 1959 m.) atskleidžia: „Aš orientuojuosi į tradicinius dalykus. Galima sakyti – žiūriu daugiau atgal, į kultūros istoriją. Aš nenoriu būti superžvaigždė, kuri praplečia meno ribas, kelia revoliucijas“. A. Kašauskas taip pat yra nutapęs freskų. „Freskiškas yra A. Kašausko dažo tepimas. Lietuviškas charakteris slypi pačioje dailininko tapybos praktikoje – neskubrioje, santūrioje, bet kartu ir su užslėpta „emocijų bomba“ (dr. Vidas Poškus).
IEVA LIAUGAUDAITĖ (g. 1979 m.): menininkės kūrybinis procesas neatsiejamas nuo buvimo gamtoje. Jos kūryba gimsta natūroje, plenere, kalnų apsuptyje, prie vandens ar ant sniego, kur patys gamtos objektai tampa kūrybos priemonėmis: upelio ar jūros vanduo, nuo prilipusių žolių ar šakelių susiformavęs „natūralus“ atsitiktinis piešinys. Vėliau palaipsniui gamtos vaizdai darėsi abstraktesni, kol tapyboje ir grafikoje ėmė vyrauti Rytų Azijos dailės ir prancūziškosios lyrinės abstrakcijos stilistikos bruožai. Tapybos darbuose aiškiai atsiskleidžia individualus – spontaniškas ir ekspresyvus – autorės kūrybos braižas, kuriame skiriamas didelis dėmesys kūrinio kompozicijai ir atlikimo technikai.
VYTAUTAS POŠKA (g. 1971 m.): kai dabar meno pasaulyje dažnai siekiama išprovokuoti, sukelti kuo stipresnę emociją, Vytautas Poška eina priešingu keliu ir kuria paprasčiausią ramybę. Jo kūrybos laukas labai platus – tapyba, freska, scenografija, skulptūriniai objektai, performansai. Menininkas pasakoja: „Aš daugiau linkstu į pozityvumą, energiją ir harmoniją, nes nihilizmo ir taip daug. „Kaifuoju“ dėl to, kad ieškau simbolių. Pavyzdžiui, takas gali būti ir tavo gyvenimo kelias, o jame visko pasitaiko – ir ramybės, ir aistros. O kaip tai išreikšti spalvomis? Tas ieškojimas tikrai „veža“. Nes tapyba – tai emocijos išraiška per spalvą ir formą. Tokia yra tapybos meninė kalba.“
JUOZAS PRANCKEVIČIUS (g. 1952 m.) tapo gamtos urbanistinius ir marinistinius peizažus, natiurmortus, abstrakčias kompozicijas. „Intensyvi, ekspresyvi, koloristinė J. Pranckevičiaus maniera puikiai tinka visą laiką kintančiam gamtos, peizažo grožiui atspindėti. Gamta jo paveiksluose gyva, čia ji visavertė stichija, kupina spalvų, virpesių, oro, vėjo ir netikėtų dermių, kontrastų ir dramatizmo. Mėlyna, raudona, žalia spalvos ir įvairuojantys šių spalvų tonai bei niuansai J. Pranckevičiaus kūriniuose tiesiog žaižaruoja ir pulsuoja. Ekspresyviausi ir abstrakčiausi – jo natiurmortai. Augalai, gėlės juose tarsi tikras spalvų pliūpsnis džiugina akį ir kartu stebina harmonija bei rimtimi“ (dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė).
GIEDRĖ RIŠKUTĖ-KARINIAUSKIENĖ (g. 1952 m.) – Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos profesorė. Pabrėžia, kad gamta jai – vienas iš įkvėpimo šaltinių. „Mane įkvepia didelė erdvė, ypač prie jūros – šviesos, spalvų, nuotaikų kaita, kur realūs vaizdai dažnai ištirpsta ir virsta interpretacijų medžiaga, spalviniais bei emociniais tyrinėjimais.“ „Abstraktūs elementai šios autorės taip pat traktuojami jautriai, švelniai: taškai, brūkšneliai, dėmės, trūkinėjančios linijos tarsi įsupamos į raibuliuojantį pustonių apklotą. Jos atspalviai savo subtilumu primena prancūzų literatūrą, pvz. Gustave Flaubert: Balandžio gurklelio spalvos skėtis…“ (meno kritikė Jurgita Ludavičienė).
ALOYZAS STASIULEVIČIUS (g. 1931 m.) – Lietuvos tapybos grandas, meno intelektualas. Per savo kūrybinį kelią perėjo įvairius etapus – šiaurietiško impresionizmo, ekspresionizmo, koliažo, konceptualizmo. A. Stasiulevičius – Vilniaus dainius. Jo „sustyguoti miesto (urbanistiniai) siluetai primena M. K. Čiurlionio impresionistines, simbolines vidinių sielos virpesių pagimdytas sonatas“ (prof. Romualdas Grigas). Labai įtaigūs jo dangaus peizažų ir žvaigždynų ciklai – „ieškant jungties tarp žemės ir dangaus“. A. Stasiulevičius: „Savo kūryboje naudoju praeities plastikos kodus, domiuosi avangardinio meno ieškojimais. Manau, kad menininko misija – ne vien išreikšti save, savo laiką, bet pirmiausia skleisti harmoniją, liudyti pasaulio įvairovę.“
LILIJA VALATKIENĖ (g. 1957 m.) – Lietuvos dailininkų sąjungos tarpdisciplininio meno kūrėjų sekcijos pirmininkė, dailininkė, fotomenininkė, žurnalistė. Savo kūrybą Lilija apibūdina taip: „Tapyboje metaforų kalba skatina žiūrovų vaizduotę, o mane intriguoja paties kūrybinio akto spontaniškumas. Aš visiškai pasileidžiu į lankas, eksperimentuodama peržengiu visas ribas ir kuriu savo laiko tėkmės estetiką, kurioje atsiskleidžia mano pasirinkta tema. Mitais, legendomis, muzika apipinti motyvai energingai, dinamiškai sugula į drobę, padiktuoja pagrindinius paveikslo komponavimo principus ir individualų tapybos stilių. Žiūrėkite, mėgaukitės ir duokite sau visišką interpretacijos laisvę.“
GRAŽINA VITARTAITĖ (g. 1942 m.): „Ištikima rimtas estetines vertybes palaikančiai bei saugojančiai tradicijai, kuri grindžiama poetišku subjekto santykiu su gamta, grožio, harmonijos ir saiko teigimu. Ji kviečia į ramią estetinę meditaciją, kupiną džiaugsmo, vidinės dermės, svaiginančio laisvės pojūčio. Jai rūpi išgyventi estetinę gamtos ir ją stebinčio subjekto vienovę, kuri nėra monotoniška, bet pilna įvairių detalių spalvinių niuansų, romantiškų pajautų. G. Vitartaitės darbai yra tarsi meniniais vaizdais perteiktos muzikinės improvizacijos, virsiančios savotišku himnu pasauliui ir jame su savo būties paslaptimi žaidžiančiam žmogui“ (doc. dr. Algis Uždavinys).
Renginio metu bus fotografuojama ir / ar filmuojama, todėl jūs galite būti matomi renginio nuotraukose ar vaizdo įrašuose, kurie gali būti paskelbti įvairiose medijos priemonėse.
