Jau ketvirtą kartą vykęs trumpų istorijų konkursas „Šiurpės“ šiais metais sulaukė bene 150 šiurpių lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis. Iš gausybės baimę, nuostabą, susižavėjimą ar juoką kėlusių kūrinių komisija išrinko ne tik pagrindinius laimėtojus pagal kategorijas šiurpiausia, kūrybiškiausia ir komiškiausia šiurpė, bet ir 3 papildomus laimėtojus!
Pagrindiniai laimėtojai
Šiurpiausios šiurpės autorė – Viltė Vaitkutė
Kūrybiškiausios šiurpės autorė – Meida Petraškaitė
Komiškiausios šiurpės autorė – Mingailė Janulevičiūtė
Jos bus apdovanotos konkurso rėmėjų įsteigtais prizais:
- „Zoombook“ PREMIUM kokybės fotoknygomis
- Leidyklos „Terra Publica” stalo žaidimais „Apjok Lietuvą“ ir šiurpiomis knygomis (Eva Frantz „Siaubo sanatorija“, Pádraig Kenny „Varnapilio monstrai“, Andrij Bačynskyj „Juodojo ąžuolyno vaiduokliai“).
Papildomi laimėtojai
Jurgita Simanavičė, Ieva Alisa Žmuidaitė ir Veronika Paurazaitė bus apdovanotos leidyklos „Terra Publica” stalo žaidimais „Apjok Lietuvą“.
Prizai mokykloms
Šias metais konkurse dalyvavo moksleiviai net iš 31 mokyklos. Komisija nusprendė apdovanoti ne tik daugiausia šiurpių atsiuntusią, bet ir kitas aktyviai dalyvavusias mokyklas!
Daugiausia šiurpių atsiuntusi mokykla, kurią apdovanosime specialus prizu – nemokama Ąžuolyno bibliotekos edukacija ir leidyklos „Terra Publica” stalo žaidimu „Apjok Lietuvą“ yra Kauno Tado Ivanausko progimnazija
Kitos mokyklos, kurias apdovanosime leidyklos „Terra Publica” stalo žaidimais „Apjok Lietuvą“: Kauno Petrašiūnų progimnazija, Šakių rajono Lukšių Vinco Grybo gimnazija, KTU Vaižganto progimnazija
Su visais konkurso laimėtojais organizatoriai susisieks el. paštu.
Kviečiame skaityti laimėtojų kūrinius:
- Šiurpiausia šiurpė
Kūrinio autorė – Viltė Vaitkutė
Perception
Tyson was a 15-year-old boy. He studied well, had loving parents, and a sister named Aliana. Yet one day, he started being tormented by what he called “shadowy matter.” At first, he described it as a dark blob that just stood in the corner of any room he was in, but later he began describing it as a humanoid figure that followed him around. No one else could see the “shadowy matter,” and even his parents started to worry. He was diagnosed with schizophrenia, however, Tyson denied the diagnosis. He insisted that it wasn’t an illusion—that it was real and even able to touch him. But as he tried to explain this to others, he could only see pity and worry on their faces. All they saw was a young boy being driven crazy by his own hallucinations.
One day, a scream was heard from his room. When Tyson’s mom rushed in, she saw Tyson sitting on the floor with a cut on his arm and a knife lying next to him. He shouted:
“Aliana, my sister… She tried to attack me!”
His mom was stunned for a moment, then furiously replied:
“Nonsense! She was helping me with the chores the whole time!”
That’s when Tyson realized that the “sister” who attacked him was actually none other than the “shadowy matter.” The realization hit him—the “shadowy matter” was slowly evolving. It could mimic his sister perfectly, from her appearance to her voice, in order to get close to him. And now, he understood its intentions: to kill him.
Tyson tried to devise tactics to differentiate real people from the “shadowy matter,” yet the “shadowy matter” always found ways to counter his efforts. Each time, it evolved and got closer to completing its goal. Tyson realized that now it could not only mimic his sister but also fabricate responses from others. He could no longer trust what he saw or heard. He knew that if this continued, if it evolved any further, he’d be killed soon. Tyson was aware that he was stronger than the “shadowy matter,” which is why it relied on using weapons, like knives, to kill him and would run away after each attempt.
When the “shadowy matter” tried to attack Tyson again and fled once it failed, Tyson chased after it this time. He ran after it through the streets, through the forest. He was going to kill it tonight. But then the “shadowy matter” stopped and finally uttered the words:
“I got you.”
Tyson noticed that he wasn’t in the forest anymore.
He was on the railway tracks.
It was already too late. It had evolved far beyond Tyson’s capabilities. It was now able to play with his perception and create an illusion of his surroundings.
And the last thing Tyson saw was the bright light from the train engulfing him.
- Kūrybiškiausia šiurpė
Kūrinio autorė – Meida Petraškaitė
Liepos telefonas
Vieną kartą gyveno mergaitė vardu Liepa. Ji, kaip ir dauguma paauglių, visą laisvą laiką praleisdavo su telefonu rankose – vos pabudusi, per pamokas, keliaudama namo ir net naktimis. Kiekvieną kartą, kai mama pamatydavo Liepą su telefonu, vis sakydavo:
- Liepute, išlįsk iš telefono, dar akys iškris.
Liepa nusijuokdavo ir atsakydavo:
– Nenusikalbėk, mama, tikrai neiškris.
Nekreipdama dėmesio į mamos perspėjimus dukra toliau gyveno telefone. Vieną naktį užėjo didelė audra: dundėjo griaustinis, šviesos mirksėjo ir garsiai lijo. Kaip ir visada, Liepa gulėjo lovoje, spoksodama į telefoną, visiškai nesusidomėdama, kas vyksta aplink ją. Tuo metu mama tyliai uždegė senovinį žibintą. Šis ryškiai sušvito, apšviesdamas kambarį, tačiau Liepa net nesureagavo – jos akys buvo prilipusios prie ekrano.
Staiga žibintas sužaižaravo ir užgeso. Tą akimirką Liepos telefonas taip pat staiga išsijungė. Nustebusi ir šiek tiek sunerimusi Liepa bandė įjungti telefoną, bet ekranas liko juodas. Mergaitė galiausiai užmigo…
Ryte Liepa pabudo ir pajuto, kad kažkas ne taip. Ji negalėjo aiškiai matyti. Apsižvalgiusi suprato, kad vos gali kažką įžiūrėti. Mama atėjo į kambarį ir tarė:
– Sakiau, kad akys iškris.
Liepa šoktelėjo ir bandė pažiūrėti į mamą, bet viskas buvo miglota. Ji sumurmėjo:
– O velnias, šito internete dar nemačiau. Eisiu pažiūrėti…
- Komiškiausia šiurpė
Kūrinio autorė – Mingailė Janulevičiūtė
Kruvinas nykštys
Kartą berniuko Lino tėvai išvažiavo į koncertą, bet prieš išeidami perspėjo:
– Jokiu būdu neskaityk žurnalo, nesijunk kompiuterio bei televizoriaus, kitaip bus blogai!
Berniukas pažadėjo nieko nejungti ir neskaityti žurnalų. Jis paskaitė knygą, pažaidė su baltu it sniegas šuneliu. Paskui jam pasidarė labai nuobodu. Linas pasiėmė į rankas žurnalą ir perskaitė: ,,Berniuk, kruvinas pirštas tavo rajone.“ Berniukas sutriko. Įsijungė kompiuterį, o jame parašyta: ,,Berniuk, kruvinas pirštas jau tavo mieste.“ Linas nustebęs išplėtė akis. Paėmė pultelį ir įjungė televizorių. O ten šviečia paryškinti žodžiai: ,,Berniuk, kruvinas pirštas prie tavo durų.“ Vos tik jis perskaitė šiuos žodžius, pasigirdo durų skambutis. Linas tirtėjo iš baimės. Skambutis dar kartą suskambo. Berniukas atsargiai atidarė duris…
O už jų buvo įpjautas nykštys be žmogaus kūno. Jis buvo toks kraujuotas, kad baisu žiūrėti. Ir vaikščiojo su daugybe plonų kojyčių, kurias galėjai supainioti su augalo šaknimis.
Netikėtai kruvinas nykštys prabilo:
– Berniuk, gal turi pleistro?
Kviečiame skaityti ir kitas šiurpes, kurioms skirti papildomi prizai:
- Autorė – Jurgita Simanavičė
Aš pasižadu
Kas kartą, kai jaučiu gerklėje „šernų“ paliktus pėdsakus, o galva nesugeba susirasti kakle vietos, ant kurios gerai laikytųsi, tokiomis akimirkomis pasižadu sau daugiau nebegerti. Na gerai, bent jau mažiau gersiu. Kai mano draugai man pasiūlys, tamsiai raudoną karšto vyno taurę, aš pažadu atsisakysiu. Tikrai atsisakysiu. Ir net tais nejaukiais momentais, kai į mane žiūrės išsprogusiomis ciuciko akutėmis kaimynas, o liežuvis sunkiai vartaliosis tarp dantų veblendamas klausimą- ar tu mane gerbi? Net tais momentais aš atsisakysiu. Mąstau taip jau gerą valandą. Dėlioju koja už kojos kreivų plytelių šaligatviu – keliauju į darbą. Mano žadintuvas negailestingai klykė šeštą valandą ryte. Šią naktį miegojau gal tik kokias tris valandas. Išmaukusi kavos puodelį, kiek įmanoma pakoregavusi savo išvaizdą ir trinktelėjusi duris išlėkiau į gatvę. Prieinu tamsų skausmingai žinomą pastatą, timpteliu už durų rankenos – užrakinta. Iš apšiurusios sargų būdelės išlenda išsišiepusi galva:
-Tai ką, Astule, geras vakarėlis buvo, laikrodžio neatsukai atgal, kad vieną valandą per anksti į darbą atėjai.
- Autorė – Ieva Alisa Žmuidaitė
Balso galia
„Aš nesu viena, aš turiu balsą, kuris man padeda.“ Taip Šida drąsino save stovėdama tuščioje gatvėje, lietuje – ji nebeturėjo draugų, visus juos prarado. Galvoje spengė tyla. Lyti nustojo, buvo šalta, nors aplinkui gatvę siūbavo spalvoti rudens medžiai.
– Kur tu, mano balse? – ji laukė ir laukė, kol pasidarė visai nejauku, o balso nebuvo. Balsas jai padėdavo, patardavo, bet dabar jo nebuvo…
Šidos širdis daužėsi vis garsiau ir aistringiau, kol balsas sukuždėjo: „neverk, nurimk!“. Balsas ne prašė, o liepė jai liautis verkti. Šida nurimo. Staiga ją kažkas palietė. Mergaitė vos susilaikė nesurikus, bet nenorėjo išgąsdinti balso. Ji stovėjo nejudėdama ir net nekvėpuodama. Vis dėlto Šida neištvėrė ir rėkdama ėmė bėgti. Bėgo taip greitai, kad susipainiojo kojos ir ji trenkėsi į žemę. Tačiau skausmo nejautė, tik didelę baimę ir norą dingti. Kažkas iš jos juokėsi baisiu balsu ir keikė ją. Šida rėkė, verkė, pešė sau plaukus… Ji turėjo būti dėkinga už gyvenimą, bet nemokėjo džiaugtis juo ir tik viską gadino. Ji stipriai užsimerkė, o atmerkus akis pajuto esanti jau ne toje pačioje vietoje. Šida buvo kažkokioje senoje troboje, nebesigirdėjo ir to žvengiančio balso.
– Kur tu? – ji ieškojo gerojo balso, bet nustebo, kad pati prakalbo tuo balsu, kurio laukė. Šida apsidairė ir pamatė tunelį, iš kurio sklido keistas garsas – lyg kas geležį į geležį braukytų. Nieko kito neliko, tik eiti tuo keliu į tunelį. Visa virpėdama ji ėjo link sklindančio garso. Priėjusi tunelio galą, pamatė kas ten, pradėjo bėgti atgal. Ji matė, kaip kažkokia pabaisa, panaši į senį, tranko kardą į geležį. Šlykštaus senio akys degė, juoda smala bėgo jam iš akių ir varvėjo per veidą. Nors Šida bėgo, ją pasivijo senio rankos, ištįsusios lyg gyvatės, apsupo ją, ir mergaitė nebegalėjo pajudėti.
– Paleisk mane! Atstok! – ji spardėsi, bet niekas jai nepadėjo. Rankos nutempė ją prie senio ir vis dar laikydamos pastatė prieš jį.
– Sveika, Šidana, – pasakė senis.
– Tu?! Tas balsas…
– Taip, tai buvau aš, tą naktį, kai tu mirei, – pertraukė senis.
– Ar aš mirus?
– Neprisimeni? Prieš dešimt metų pasismaugei. Aš tave priverčiau.
– Ką!? Kaip ištrūkt iš čia? Noriu…
– Čia nėra tavo norų. Turėjai gyvenimą, bet nebuvai jo verta. Dabar tu būsi balsas. Yra tik du pasirinkimai.
– Ką ? Ne, aš… nemirusi, negali būti…
Senio trečioji ranka atsuko prieš ją veidrodį. Šidana negalėjo patikėti, ji atrodė lyg lavonas pramiegojęs savo gyvenimą. Jos akys degė smala ir pylėsi jai per veidą. Jos plaukai buvo išpešioti. Ji neatpažino savęs.
– Kokie du pasirinkimai? – Šidana nebeturėjo vilties pabėgti. Turėjo juo pasitikėti.
– Na va, pagaliau supratai. – Senio rankos paleido ją, bet ji nebebėgo. – Tau bus suteikta galia į vaiko balsą – tu būsi vaiko galvoje, bet būsi blogasis balsas, būsi kaip mes visi. Jei nesutinki, iš tavęs bus atimtas balsas, judėjimas, jutimas, girdėjimas, galėsi tik graužtis dėl to, ko nepadarei, arba dėl to, ką padarei blogo tūkstančius metų. Ir labai labai gailėsiesi dėl tokio pasirinkimo.
Šidana norėjo mirti, kad viskas baigtųsi, bet ji jau buvo mirus, ji buvo pragare.
– Ką turiu padaryti?
– Imk šį kardą ir smeik sau į širdį. Pasuk pagal laikrodžio rodyklę ir pajusi tą galią. – Jis parodė jai kardą. Šidana griebė jį ir smaigstė sau į širdį sukiodama į visas puses. Ji pajuto, kaip nuodai pasklido po jos kūną, ir į ją persikūnijo Balso galia.
- Autorė – Veronika Paurazaitė
Lipnūs lapeliai
Jonė gyvemo mažame bute. Vieną rytą ant šaldytuvo rado užklijuotą geltoną lapelį. Raštas buvo nepažįstamas. Jame buvo parašyta ,,Šiąnakt nepamiršk užrakinti durų.“ Jonė numojo ranka, užrakino duris ir nuėjo miegoti. Kita rytą atsirado dar vienas lapelis: ,,Aš laukiu už tavo lango.“ Sustingusi iš baimės, Jonė patikrino langą, bet nieko neįprasto nepamatė. Galbūt tai tik žiaurus kambariokės pokštas? Ji susirado kambariokę, tačiau ši patikino, kad jokių lapelių nepaliko.
Kitą dieną atsirado dar vienas raštelis: ,,Pamiršai pažiurėti po savo lova.“ Jonę sukaustė siaubas, tačiau ji nedrįso pažiūrėti. Tą naktį ji praleido pas draugę, palikusį savo butą tuščią.
Grįžusi kitą dieną, ji rado lapelį ant pagalvės: ,,Ačiū, kad įleidai mane.“ Jonė jautėsi persekiojama. Ji iškvietė policiją, bet jie nerado jokių įsilaužimo žymių. Ji net susimąstė, ar tik ne pati deda tuos lapelius miegodama – gal dėl streso ir nemigos… Tačiau nusiraminimas truko neilgai.
Kitą rytą ji rado dar vieną lapelį, padėtą ant vonios veidrodžio: ,,Man patinka, kai bandai mane rasti.“ Tekstas buvo parašytas tvarkingu, bet nerangiu raštu. Šįkart rašalas buvo šiek tiek išsiliejęs, lyg rašyta drebančia ranka ar skubant. Jonė beprotiškai išsigando. Ji paliko savo butą ir apsistojo pas draugę. Bet net ir ten, ryte ant pagalvės rado lapelį: ,,Tu galvojai, kad pabėgsi?“ Draugė bandė Jonę įtikinti, kad tai turi būti kieno nors pokštas, tačiau Jonė žinojo, kad kažkas daugiau slypi šiuose lapeliuose.
Vieną naktį, pabudusi iš baimės, ji pajuto, kad kažkas ją stebi. Atsisukusi, Jonė pamatė dar vieną lapelį, šįkart priklijuotą prie sienos virš lovos. Lapelyje buvo parašyta: ,,Aš esu čia, laukiu.“ Jonė nebegalėjo to negalėjo iškęsti… Prieš pat išvykdama į policijos nuovadą, dar kartą patikrino savo butą. Ant šaldytuvo rado tą patį lapelį, kuriame buvo tik vienas žodis: ,,Aš.“ Tą pačią akimirką ji išgirdo tylų šnabžesį ir pajuto,kad kažkas stovi už jos. Jonė nusprendė susidurti su tuo, kas ją persekioja. Įėjusi į kambarį, ji pamatė užrašą veidrodyje, lyg rašytą pirštu iš vidaus: ,,Aš visada buvau šalia.“ Staiga veidrodis sutrupėjo, o viena iš šukių, nukritusi ant grindų, turėjo paskutinį pranešimą: ,,Nebandyk pabėgti.“
Kitą rytą policija rado tik šukes. Nuo to laiko Jonės niekas niekada nebematė.
Konkurso organizatorius
Ąžuolyno biblioteka (BĮ Kauno apskrities viešoji biblioteka)
Konkurso partneriai:
Birštono savivaldybės viešoji biblioteka, Jonavos rajono savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešoji biblioteka, Kaišiadorių rajono savivaldybės viešoji biblioteka, Kalvarijos savivaldybės viešoji biblioteka, Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Kauno rajono savivaldybės viešoji biblioteka, Kazlų Rūdos Jurgio Dovydaičio viešoji biblioteka, Kėdainių rajono savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešoji biblioteka, Marijampolės Petro Kriaučiūno viešoji biblioteka, Prienų Justino Marcinkevičiaus viešoji biblioteka, Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešoji biblioteka, Šakių rajono savivaldybės viešoji biblioteka, Vilkaviškio rajono savivaldybės viešoji biblioteka.
Konkurso rėmėjai:
Leidykla „Terra Publica“
terrapublica.lt
„Instagram“ @terrapublica.lt
„Facebook“ @Leidykla „Terra Publica“
Leidykla „Terra Publica“ siekia suteikti aukštos kokybės literatūrą kiekvienam skaitytojui ir stalo žaidimus visiems stalo žaidimų entuziastams. Dirba tam, kad žmonės galėtų tobulėti, plėsti akiratį ir mėgautis turiningu laisvalaikiu nepriklausomai nuo jų amžiaus, lyties ar padėties visuomenėje.
„Zoombook“
zoombook.lt
„Instagram“ @zoombook.lt
„Facebook“ @ZOOMBOOK.lt
„Zoombook“ padeda išsaugoti vertingiausias gyvenimo akimirkas fotoknygose, fotodrobėse, fotokalendoriuose, darbo kalendoriuose ir kituose personalizuotuose produktuose. Tai unikalios dovanos sau ir artimiesiems vestuvių, gimtadienio ar kitos ypatingos šventės proga!
