Brangūs skaitytojai,
pradėdama naujus metus, daug pažadų nedaviau, tačiau ruošiau dirvą naujiems tekstams. Šiais metais jus lydės dvi specialios rubrikos:
1) Nauja rubrika „Tarp kultūrų ir …“, kuri supažindins su tarpkultūrinės komunikacijos lauku ir knygomis, kurios leidžia pažinti kitą per atminties, kalbos, meilės, teksto vertimo, emigracijos, traumos temas.
2) Jau tradicija tapusi rubrika „Kas tarp eilučių“ apie šalutinį literatūros poveikį, šį kartą kalbėsianti apie šalutinį skaitymo poveikį – demokratiją.
Aš ir knygos šiame pasaulyje esame tik tarpininkai, padedantys skaitytojui savęs ir kito pažinimo kelionėje. Šiais metais užduosiu jums tris klausimus:
- Ar knygos gali būti tiltu, priartinančiu mus prie kito skaitytojo ar kitos kultūros?
- Ar skaitytojas ir teksto autorius susitinka to tilto viduryje?
- Ar pasiryšite su manimi peržengti Rubikoną*?
* Peržengti Rubikoną – padaryti lemiamą, nebeatšaukiamą sprendimą („Tarptautinių žodžių žodynas“).
Prasmingo skaitymo!
Donata
Vasario 24 d. įrašyta krauju į Ukrainos ir Europos istoriją. Iš kur mes sužinome apie svetimos šalies skausmą? Iš žiniasklaidos, pokalbių su draugais, o gal iš kitų tarpininkų, literatūros, kino filmų? Apie tai ir šis naujos rubrikos „Tarp kultūrų ir …“ tekstas, kuriame susipažinsite ne tik su Babelio bokšto istorija, tarpkultūrinės komunikacijos, bendruomenių apibrėžimais, bet ir sutiksite Jonathano Safrano Foerio romano „Viskas nušviesta“ personažus. Jie pakvies į Trochenbrodą, dingusį štetlą Ukrainoje, kur vis dar skamba klausimas: „Ar jau baigėsi karas?“
Kas yra tarpkultūrinė komunikacija?
„Nuotraukoje užfiksuota viena iš tokių akimirkų Vilniuje – Leonidas Donskis ir Cezary Wodziński taip pat yra Irenos apkabinti… Visų trijų nebėra tarp mūsų. Nors… Juos vienijo kažkas, ką trumpai galima būtų pavadinti buvimu tarp. Tarp žmonių ir kitų subjektų yra visas pasaulis – visas pasaulis yra „tarp“. Gyventi pasaulyje, keisti pasaulį, gelbėti pasaulį jiems buvo tas pats, kas įžengti į „tarpą“ ir čia atlikti savo pareigą. „Tarp“ jie, Hannah Arendt dvasia, suprato kaip viešąją sferą, turinčią galią apšviesti – tai jai pati pirmapradiškiausia ir svarbiausia savybė.“
Krzysztofas Czyzewskis įraše apie Ireną Veisaitę
„Tarpkultūrinė komunikacija – skirtingos kultūros žmonių žodinis arba nežodinis bendravimas, keitimasis informacija; mokslo sritis, kuri tiria ir analizuoja skirtingų kultūrų asmenų įvairias bendravimo praktikas, t. p. lygina skirtingų kultūrų komunikacijos reiškinius.“
Visuotinė lietuvių enciklopedija
Apibrėžimas skamba labai akademiškai ir vadovėliškai, bet tarpkultūrinė komunikacija veikia tik tada, jeigu pasaulis ir žmogus yra atviras ir nori priimti kitą kultūrą nepaisydamas jos skirtumų. Tai – liberalios, globalios demokratijos vizija, kur veikia įvairovės principai. Idealiame pasaulyje veikia JTO, NATO, UNESCO ir ES, mes priimame vienas kitą ir randame bendrą kalbą, esame „suvienyti įvairovėje“. Tačiau gyvename skirtingose laiko zonose, kalbame skirtingais kodais ir mūsų interesai skiriasi. Visi bent kartą esame girdėję istoriją apie Babelio bokštą – savotišką Viešpaties prakeiksmą, kuris mus visus išskaidė į skirtingas kultūras ir kalbas. O gal tai kaip tik buvo dovana, gebėjimas rasti bendrą kalbą su kitu, net kai neturime bendro žodyno ar patirčių?
Babelio bokštas
Visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius. Kai žmonės kėlėsi iš rytų, jie rado slėnį Šinaro krašte ir ten įsikūrė. Vieni kitiems sakė: „Eime, pasidirbkime plytų ir jas išdekime“. Vietoj akmens jie naudojo plytas, o vietoj kalkių – bitumą. „Eime, – jie sakė, – pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti po visą žemės veidą“. O VIEŠPATS nužengė pamatyti miesto ir bokšto, kurį mirtingieji buvo pastatę. Ir VIEŠPATS tarė: „Štai! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai yra tik jų užsimanymų pradžia! Ką tik jie užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo! Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam“. Taip tat VIEŠPATS išsklaidė juos iš ten visur po žemės veidą, ir jie metė statę miestą. Todėl jis buvo pavadintas Babeliu, nes ten VIEŠPATS sumaišė visos žemės kalbą ir iš ten VIEŠPATS išsklaidė juos po visą žemės veidą.
Iš Pradžios knygos. Senasis Testamentas
Šiandien į kitą vėl žiūrime kaip į grėsmę vientisos tautos suverenumui, vyksta religiniai, etniniai ir ekonominiai karai. Kartojasi jau išgyventos istorinės tragedijos. Tik dabar nebegalime užsimerkti prieš skausmą, neteisybę, nes matome jos tiesioginę transliaciją. Vis tik šalių interesų zonos traukiasi, demokratija braška, bręsta autokratija, o kai kur jau seniai klesti diktatūra. Kokioje kolektyvinės poreikių ir interesų piramidės vietoje esame šiandien? Gal kartu, bendruomenėse, galime įveikti braškančios demokratijos išbandymus? Bendruomenes suburia žmonės – savotiški tarpininkai, gebantys kalbėtis „be pykčio“.
Bendruomenė
Jau ne kartą mano aptartas ir cituotas filosofas Byung Chul-Hanas rašo apie žmogiškųjų ryšių krizes. Naujausia jo knyga „Apie ritualų sunykimą“, kurią išleido leidykla „Kitos knygos“, kalba apie bendruomeniškumo krizę. Jis nebando nostalgizuoti religinių ritualų, tačiau persvarsto, kas nutiko bendruomenėms. Postmodernizmas ir kapitalizmas privertė mus galvoti apie saviraišką, savo pėdsako istorijoje palikimą. Užmiršome, ką reiškia iš tiesų pažinti kitą, jį išklausyti ar išgelbėti. Kaip atsvara egzistavo ir priverstinis kolektyvizmas: „surinkti iš visų ir padalinti visiems“, bet ir vėl galvodavome, kaip pirma padėti sau, savo būtų ūkiui, galvojome, kaip įskųsti kaimyną. Ir staiga laisvame pasaulyje pasijutome VIENUI VIENI, be kolektyvų ir kolektyvizacijų, todėl ilgimės kaimo, kuris padėtų auginti vaikus, saugios kaimynystės, gilių pokalbių be interneto ryšio, tik suburiančios laužo šviesos. Iš tiesų ilgimės ne praėjusių santvarkų ar laikų, bet vienas kito.
Netikras skelbimas:
„Jautiesi vienišas, nori išsikalbėti, bet neturi laiko palaikyti ilgametės draugystės? Siūlome sprendimą: užsiprenumeruok mūsų bendruomenės teikiamas paslaugas ir kas mėnesį turėsi gyvą, o ne dirbtinį pašnekovą!“
Vytautas Kernagis dainavo pagal Antano Mikutos eiles:
Žiūriu į grožį su ironija
Graži gamta, graži šeima
Neblogos kojos, gražios kojinės
Žavi Liuciferio žmona
Gražiai mes kalbame, gražiai paguodžiame
Gražiai dainuojame gražias dainas
Gražiai išdžiaustome varžovų nuodėmes
Gražiai uždangstome savas dėmes
[…]
Tas gražumas šiek tiek primena dirbtinį intelektą, kuris linkęs beveik viskam pritarti, kažką pridengti. Todėl ir aš į šiuolaikinį pasaulį kartais žvelgiu su ironija. Viešojoje erdvėje galite pastebėti, jog bendruomenės grįžta. Tačiau kaip ir skaitymo renesansas jos įgauna rinkodariškai patogias ir atsiperkančias formas. Kuriasi bendruomeniniai verslai, daugėja išorinės komunikacijos, bet viduje kažkodėl vis tiek tuščia, kažko trūksta. Ar tai, kaip šiandien veikia bendruomenės, kuria ryšį ir turi tęstinumą? O gal statome dar vieną Babelio bokštą? Ar susidūrus su didžiulėmis grėsmėmis tos bendruomenės išliks, padės išsigelbėti, o gal kiekvienas bus už save? Prieš pakylant lėktuvui, visada girdime saugumo instrukcijas: pirmiausia apsivilkite gelbėjimosi liemenę patys, o tada padėkite kitiems. Ar bendruomenėse veikia tos pačios taisyklės? Nuo ko bandome išsigelbėti?
Dialogo devalvacija
Dialogas – kalbinės komunikacijos forma, kai rašytine ar sakytine forma vyksta bent dviejų asmenų pokalbis, taip pat kalbinės raiškos forma literatūroje ir teatre.
Amerikiečių politologas Francis Fukuyama 1992 m. rašė apie „Istorijos pabaigą“ galvodamas, kad liberali demokratija yra galutinė valdymo forma visoms tautoms. Nors pavadinimas skamba pesimistiškai, jis turėjo vilties, kad net grįžtantis totalitarizmas ar autokratija nesunaikins liberalios demokratijos – ji yra geriausia valdymo forma, kurią mums paliko senovės graikai. Ironiškai apie tai kalbėjo ir Winstonas Churchillis. Tai garsiausia jo citata apie demokratiją, pasakyta 1947 m. lapkričio 11 d. Bendruomenių rūmuose:
„Šiame nuodėmės ir vargo pasaulyje buvo išbandyta ir bus išbandyta daugybė valdymo formų. Niekas neapsimeta, kad demokratija yra tobula ar visažinė. Iš tiesų sakoma, kad demokratija yra blogiausia valdymo forma, išskyrus tas visas kitas formas, kurias kartkartėmis išbandėme.“
Šiandien nesame tuo užtikrinti… Atrodo, artėja demokratijos pabaiga. Ar tą patį pragaišties scenarijų galime taikyti ir bendruomenėms? Vieni sako, kad išgyvename bendruomenių renesansą, tačiau kyla klausimas: kiek bendruomenėse tikro santykio, o kiek strategijų, politinių ir ekonominių, net dėmesio ekonomikos interesų? Tai klausimas, galintis kankinti žmones, kurie išgyvena apsimetėlio sindromą, pasireiškiantį tuo, kad jautiesi ne savame kailyje, ne savo vietoje ir vis lauki, kada tave demaskuos. Tai klausimas, kuris kirba prekariškumui nepritariančių žmonių sąmonėse, kai jaučiamės psichopolitiškai išnaudojami. Tai klausimas, kurį kartais visai sveika užduoti: ką mes skolingi vieni kitiems?
Režisierius Karolis Kaupinis, kalbėdamas apie savo naujausią filmą „Badautojų namelis“, primena: „Yra ta Borgeso frazė, kad pasaulis prasideda, kai du žmonės pradeda kalbėtis.“ Ar šiandien išgyvename pokalbių ir dialogo badą, o gal jau taip stipriai nutrynėme dialogo sąvoką (kaip ir meilės sąvoką), kad nebežinome, ką ji iš tiesų reiškia ir kaip palaikyti pokalbį? Uždaryti savo aido kamerose ir algoritmuose dažniau kalbamės su pačiu savimi, o ne su kitu, galvojame apie individualią, o ne kolektyvinę atmintį, slepiamės už ekranų, avatarų, kad tik radarai mūsų neaptiktų.
Ko reikia prasmingam pokalbiui? Kantraus įsiklausymo, vienodo žodyno, aiškios žinutės? Atrodo, kad šiandien kalbėtis – tai gniaužyti, vienas kitam vis perduoti molio gniutulą, kai reikšmė vis išsikraipo ir liekame nesusikalbėję. Dialoge pradeda dominuoti tik viena pusė, ir jis tiesiog tampa monologu. Kaip ir šis tekstas – jis mano vidinis monologas, o aš tegaliu numanyti, kaip skaitytojas iškoduos čia paliktus ženklus. Galiu tik numanyti, kas sukels pasipiktinimą. Analizuodama gundančio teksto galią (pagal Roland’ą Barthes’ą) visada galvojau, jog užrašytas tekstas yra pokalbis tarp autoriaus ir skaitytojo. Jie dviese kuria bendrą prasmių pasaulį, gal net įsimyli vienas kitą. Vis tik dažniau liekam pasiklydę vertime, nes rašytojas kuria savo pasaulį, o skaitytojas – savo. Tai dviejų pasaulių ir kultūrų susidūrimas. Kas tuos du pasaulius suartins?
Kolektyvinės atminties saugotojai
„Veiksmingiausias būdas sunaikinti žmones yra neigti ir sunaikinti jų pačių supratimą apie savo istoriją.“
George Orwell
Psichologai kalba apie kolektyvinę pasąmonę, istorikai ir sociologai – apie kolektyvinę atmintį. O aš noriu prisiminti Jonathano Safrano Foerio romaną „Viskas nušviesta“, kuriame personažas, kurio vardas toks pat kaip autoriaus, postkomunistinėje Ukrainoje ieško dingusio štetlo** pavadinimu Trochenbrodas. Tai buvo štetlas, įsikūręs prieš Antrąjį pasaulinį karą tuometinėje Lenkijoje, o dabar čia – vakarų Ukrainos pasienis, maždaug 30 km į šiaurės rytus nuo Lucko.
**Štetlas – jidiš kalbos žodis, reiškiantis „nedidelis miestas, miestelis“. Vartojamas įvardijant Vidurio ir Rytų Europos miestą, kuriame iki Antrojo pasaulinio karo didelę gyventojų dalį sudarė žydai.
Ukraina ar Lietuva – visur pasaulyje gyveno vienos ar kitos etninės grupės, kaupė savo kultūrinę, kolektyvinę atmintį ir staiga pradingo kaip Atlantida. Kažkokia pikta jėga žmonėse pasėjo neapykantos ir nepakantumo kitam sėklą, kuri pradėjo naikinti, griauti ir perrašinėti kolektyvinę atmintį, perbraižinėti žemėlapius. Vienas iš romano „Viskas nušviesta“ personažų savo etninę tapatybę slėpė, pamiršo jaunystės traumas ir pradingusius štetlus. Kiti veikėjai, pavyzdžiui, Džonatanas, priešingai – kaupė visą kolektyvinę atmintį ir palikimą artimųjų, kurių jau nebėra. Paskutinė minėtojo štetlo gyventoja Lista – senolė, gyvenanti saulėgrąžų lauko viduryje, – labai panaši į kolekcionierių Džonataną. Ji, net ir praėjus pusei amžiaus po Antrojo pasaulinio karo, vis dar klausia: ar karas jau pasibaigė? Tai moteris be bendruomenės, bet su turtingu kultūriniu palikimu. Reikia vos vieno žmogaus, kad atmintis būtų surinkta ir išsaugota, bet reikia gerokai daugiau, kad tą istoriją ir kultūrą kas nors tęstų. Kai bendruomenės nariai ne tik susiburia dėl savo vidinių interesų, bet ir suvokia, kokią kolektyvinę atsakomybę neša, jų veikla turi didžiulę prasmę. „Laimė gali būti labai paprasta – tai sodinti medžius, kai gerai žinai, kad jų šešėlyje tikrai nebesėdėsi“ („Netflix“ serialas „Afterlife“).
Viskas nušviesta
Johnas Lennonas įsivaizdavo pasaulį be religijos, šalių (sienų), be rojaus ar pragaro, be karo. Kartais ir mes būname svajotojais. Ir aš svajoju, kad susitikdami bendruomenėse kalbamės ne tik vienas su kitu, bet ir su savo protėviais bei ateities kartomis. Jeigu nors vienas žmogus, atėjęs į bendruomenę, supras, jog skaitau ne tam, kad išgyvenčiau, bet gyvenu tam, kad skaityčiau… kitą žmogų, mano misija šiame pasaulyje bus atlikta.
„Daug kartų galvojau apie mūsų paieškas. Pasirodo, visa nušviečia praeities šviesa. Praeitis visada su mumis, viduje, išorėje. Visur. Džonatanai, aš visada būsiu tavo gyvenime, o tu visada išliksi mano atmintyje.“
Filmas „Viskas nušviesta“ pagal to paties pavadinimo Jonathano Safrano Foerio romaną
Rekomenduojama knyga: Jonathan Safran Foer „Viskas nušviesta“. Vertė Indrė Žakevičienė.
Rubrikos vizuale panaudotas flamandų dailininko Piterio Breigelio Vyresniojo paveikslas „Babelio bokštas“ (1563)
Parengė literatūrologė Donata Bocullo
Tekstą redagavo Kotryna Zaveckaitė
