Įkvėpimui kovoti ir išdainuoti skausmą
Meistriška Homero „Iliados“ feministinė interpretacija.
„Publishers Weekly“
Mes išliksime – mūsų dainos, mūsų istorijos. Jie niekada negalės mūsų pamiršti. Praėjus dešimtmečiams po to, kai mirs paskutinis prie Trojos kovojęs vyras, jų sūnūs prisimins dainas, kurias jiems dainavo Trojos motinos. Mes būsime jų sapnuose – ir pačiuose baisiausiuose košmaruose.
Pat Barker, „Mergelių tyla“
Pat Barker dilogijos „Trojietės“ romanuose „Mergelių tyla“ ir „Trojos moterys“ – nutildytų moterų liudijimai, kurie didžiojo Trojos karo mitologijoje buvo užmiršti, kurių plika akimi Homero „Iliadoje“ neperskaitysite. Tačiau viskas pasilieka tarp eilučių, tarp staklėmis išausto ir išgiedoto skausmo. Tai istorijos apie tai, kaip, kritus Trojai, jos moterys liko nepalaužtos.
Moterys yra pirmosios karo aukos (Julienne Lusenge)
Moterų pasakojimai kitokie ir apie kitką. „Moteriškas“ karas savų spalvų, savų kvapų, savaip nušviestas ir savos jausmų erdvės. Savų žodžių.
Ten nėra didvyrių ir neįtikėtinų žygdarbių, ten yra tiesiog žmonės, užimti nežmonišku darbu. Ir kenčia ten ne tiktai jie (žmonės!), bet ir žemė, ir paukščiai, ir medžiai. <…>
Noriu parašyti šito karo istoriją. Moterišką istoriją.
Svetlana Aleksijevič, „Karo veidas nemoteriškas“
Vyriškojo karo istorijoje moterims dažnai tenka neproporcingai didelė karo sukeltų kančių našta. Jos kenčia nuo seksualinio smurto, tremties, sūnų, vyrų, tėvų netekčių ir tradiciškai jas palaikančių socialinių struktūrų žlugimo. Be to, moterys dažnai neįtraukiamos į sprendimų priėmimo procesus tiek konfliktų metu, tiek po jų, o tai dar labiau didina jų pažeidžiamumą.
Tokios knygos kaip Pat Barker „Mergelių tyla“ ir „Trojos moterys“ iškelia į paviršių traumines moterų patirtis. Romanuose atsispindi moterų atsparumas, stiprybė ir veiklumas nelaimės akivaizdoje, kartu pabrėžiant sisteminę neteisybę ir nelygybę, kuri prisideda prie jų tapimo aukomis. Šie pasakojimai, kuriuose išryškėja moterų balsai ir patirtis, padeda geriau suprasti, kiek iš tiesų kainuoja karas?
Išdainuotas skausmas
Kitos rašytojos Miriam Toews knygoje „Moterų pokalbiai“ nevyksta tiesioginis karas, bet veikėjos taip pat kenčia psichologinį ir seksualinį smurtą, gyvena uždaroje patriarchalinėje bendruomenėje, kurioje yra tildomos ir nuvertinamos.
Esame moterys be balso, – ramiai konstatuoja Ona. Esame moterys, gyvenančios ne laiku ir ne vietoje, nemokančios net šalies, kurioje gyvename, kalbos. Esame menonitės be tėvynės. Neturime kur grįžti, net Molotšnos gyvuliai savo namuose yra saugesni nei mes, moterys. Viskas, ką mes, moterys, turime, yra mūsų svajonės – taigi, žinoma, esame svajotojos.
– Miriam Toews, „Moterų pokalbiai“
Miriam Toews moterys svajoja, kad galės pabėgti, o Barker trojietės dainuoja, kad galėtų perduoti iš kartos į kartą viltį, skausmą ir pačią savo sielos gelmių gelmę. Juk ir mūsų sutartinių istorija moteriška, nesvarbu, giedotume apie žemės darbus ar apie karą:
Daugiausia iki mūsų atėjusių sutartinių giedojimo pavyzdžių yra moterų. Tiesa, tam tikrą dalį sutartinių pateikė ir vyrai, arba prie kai kurių sutartinių yra pastabų, kad šią sutartinę giedodavo vyrai. Vis dėlto sutartinių tradicija tapo moteriška, matyt, todėl, jog dauguma jų susijusios su senaisiais žemdirbių darbais, kurie dažniausia buvo dirbami moterų – rugiapjūtė, avižapjūtė, linarūtė ir t. t. Tai visose žemdirbių tautose moteriška sfera vyrams tiesiog neprieinama. Matyt, tai tiesiogiai susiję su žemės, Žemynos garbinimu, kuri, kaip ir moteris, teikia gyvastį. Tačiau net iš karinių sutartinių tekstų matyti, kad tai yra moterų kūryba, kur per jausmą, emocijas metaforiškai pasakojamos brolelių išlydėtuvės į karą ir tai, kas vyksta toliau.
„Kodėl sutartines atlikdavo išimtinai moterys?“
Pat Barker romanuose moterų ginklas – jų dainos, audimo staklės ir per jas perduotos karo istorijos, jausmai ir patirtys. Čia iš unikalios perspektyvos žvelgiama į Trojos karo mitologiją, daugiausia dėmesio skiriant moterims, kurios tradiciniuose pasakojimuose dažnai lieka nepastebėtos arba nutildytos, bet visada turi ką pasakyti, tik kalbasi kitomis formomis:
Helenė audė kaip niekas kitas. Paprastai moterys audžia bendrais savo kultūros raštais – dažnai stilizuotas gėles ir lapus ar dievų gyvenimo nuotykius, – bet Helenės raštai buvo daug originalesni. Ji audė karo istoriją, vilna ir šilku pasakojo istoriją taip, kaip dainiai ją gieda žodžiais ir muzika. Maniau, ir toliau taip darys, ir tikrai – jos staklėse ryškėjo milžiniškas medinis arklys. Jo pilve rangėsi dvi voros vaisių: vyrų-kūdikių, gulinčių įsčiose.
– Pat Barker, „Trojos moterys“
Knygoje „Mergelių tyla“ Barker suteikia balsą Briseidei, karalienei, kurią per Trojos karą pagrobė ir pavergė Achilas. Briseidės akimis skaitytojai mato karo baisumus, sudėtingą galios dinamiką ir moterų atsparumą tragiškų išbandymų akivaizdoje. Tai – įtaigus ir jaudinantis kūrinys, ryškiai ir emociškai giliai įtraukiantis skaitytojus į senovės Graikijos pasaulį. Romanas meta iššūkį tradiciniams pasakojimams apie didvyriškumą ir nagrinėja veiksnumo, traumos ir išlikimo temas.
„Trojos moterys“ tęsia Briseidės, buvusios Achilo vergės, pasakojimą, perkeldamas dėmesį į karo padarinius ir jo poveikį Trojos moterims. Miestui skendint griuvėsiuose, o jo gyventojoms susiduriant su neaiškia ateitimi, Barker nagrinėja sielvarto, netekties ir fizinio bei psichologinio gijimo temas. Romane gilinamasi į tokių veikėjų kaip Hekuba, Andromacha ir Helena gyvenimus, skirtingai vaizduojant jų stiprybę ir atsparumą tragedijos akivaizdoje.
Barker kviečia skaitytojus įsijausti į šių moterų kovą ir apmąstyti, kaip jų patirtys atsispindi šiandieninėse mūsų visuomenėse, kokiais mitais apipintas karas, kas rašo jo istoriją ir kokia yra jo kaina?
Ąžuolyno bibliotekos literatūrologė Donata Bocullo
Knygas galite užsisakyti čia:
„Mergelių tyla“
„Trojos moterys“
