Orams ir nuotaikai vasarėjant, kviečiame atkreipti dėmesį į tris kūrėjus, kurių gimtadienius šį mėnesį švenčiame.
Vytautas Mačernis (1921 06 05)
Skaitytojau brangus, norėčiau su tavim aš paplepėti
Ir tau papasakot kai ką, ko tujen nežinai,
Ir pravalyti protą, nes minties takeliai neravėti
Kvailybės usnimis apvirtę jau seniai.
<…>
1943.IX.30
Vienas jauniausių Lietuvos klasikų, poetas, intelektualas, kalbėjęs net aštuoniomis kalbomis, gilinęsis ir į tikėjimą, ir į filosofiją.
Anot Viktorijos Daujotytės, V. Mačernio kūryba „išreiškia, viena vertus, XX a. pradžios vakarų žmogaus silpnumą, nuovargį, skepsį, žinojimą; kita vertus – nežinojimą, siekį pažinti, save brandinančio figūrą“. Jo poezijoje svarstomi buvimo pasaulyje klausimai – pavyzdžiui, „Metų“ sonetuose atskleidžiami ne gamtos, o sielos metai. Manfredas Žvirgždas 2022 m. pasirodžiusio rinkinio „Aš pažinau karalių tavyje“ įvade pastebi, kad V. Mačernio „draugai atpažino jo asmenybėje susipynusius kenčiančio genijaus, aiškiaregio, sūnaus palaidūno archetipinius vaidmenis“.
O Alfonsas Nyka-Niliūnas dalijosi tokiais prisiminimais apie gyvus poezijos skaitymus:
Apskritai imant, Mačernio poezijos forma yra eskizinė, neišbaigta, nenušlifuota. Šia prasme lemiamos reikšmės turėjo faktas, jog Mačernis savo eilėraščius pirmiausia rašė deklamavimui. Kiekvienas kūrinys turėjo būti išgirstas iš jo paties lūpų. Galutinis išbaigimas turėjo įvykti žodinio atlikimo metu. Todėl visiškai pilną Mačernio poezijos vaizdą turi tiktai tas, kas yra kada nors girdėjęs jį patį skaitant.
Kviečiame užsukti į poezijos skyrių Ąžuolyno bibliotekoje, paplepėti su V. Mačerniu per jo kūrybą ir prisiminti mėgstamiausią eilėraštį, gal net įsivaizduoti jį žemaitiškai skaitomą paties autoriaus.
Donaldas Kajokas (1953 06 13)
krantukas, saulė, kelios dėlės,
sandalai, šermukšnynas – ir gana
tiesa
dar didelė erdvi diena
it mažas mažas džiugesėlis
(„Gimtadienis“ iš rinkinio „Kurčiam asiliukui“, p. 41)
Poetas, eseistas ir prozininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (1999 m.). Išleido tris romanus, juose juntami jo eilėraščių motyvai ir atgarsiai. Raštingiausiesiems pažįstamas kaip 2018 m. Nacionalinio diktanto antro etapo teksto autorius.
Kalbant apie D. Kajoko poeziją, dažniausiai išryškinama jos dvasia, šviesa, pastebimas jų dažnai staigus, netikėtas užbaigimas. Lietuvių literatūrologė Elena Baliutytė teigia, kad 2015 m. išleisto rinkinio „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ anotacija puikiai tinka apibūdinti visą Donaldo Kajoko kūrybą:
Krikščioniškoji vaizdinija ir budistinė tuštuma, vos girdimas dialogas ir griaudinti tyla, peizažai akiratyje ir peizažai atmintyje, išminčiaus šypsena ir kvailio išvedžiojimai, lietuviška senovės Kinija ir senoviškai kiniška Lietuva <…>.
Iš arčiau susipažinti su jo kūryba, galbūt užmegzti su ja dialogą ar pasiklausyti jos tylos kviečiame 2022 m. pasirodžiusioje poezijos rinktinėje „Dieviškos slėpynės“ su dviem kompaktiniais diskais. Eilėraščius, surinktus iš devynių knygų, skaito pats Donaldas Kajokas. Garso įrašus jums išduos informacijos darbuotojai.
Akvilina Cicėnaitė (1979 06 18)
Sidnėjuje gyvenanti vertėja ir rašytoja, kurianti lietuviškai. Jos 2022 m. pasirodęs romanas „Anglų kalbos žodynas“, išrinktas Metų knyga, pelnė jai Jurgos Ivanauskaitės premiją. Tarsi jūros purslais ar lietaus lašais papuoštas knygos viršelis kviečia pasinerti į vasara ir atostogomis pulsuojantį pasakojimą, vedžiojantį po Australiją ir vidinį veikėjos žodyną.
Atkreipus dėmesį į didžiausius panašumus tarp knygos personažės ir autorės (abi – emigrantės iš Lietuvos, studijavusios Naujojoje Zelandijoje ir vėliau apsigyvenusios Australijoje), gali kilti klausimas, ar tai – autobiografinė knyga. Pati Akvilina Cicėnaitė žurnale „Literatūra ir menas“ išspausdintame tekste teigia:
Svarbiausias dalykas, skiriantis pasakotoją nuo autorės, yra tas, kad vos atsidūrusi puslapiuose pasakotoja yra bent šiek tiek mirusi. Ji nebesikeis, visada išliks tokia pati, o autorė dar nė nespėjus pasirodyti knygai jau bus kitokia. <…> Skaitytojų noras atpažinti autorę pro automobilio langus įžiūrimame pasakotojos siluete suprantamas ir žmogiškas, bet dabar, kai sėdu prie vairo, užvedu variklį, paslepiu akis po tamsiais akiniais, lyg būčiau įžymybė, kuriai norisi likti neatpažintai, dabar, kai išsiruošiu į kitą kelionę – man norisi pasakyti: ne. Nereikia ieškoti.
Ten.
Nieko.
Nėra.
Tad kviečiame leistis į kelionę kartu su autore. Elektroninę knygos versiją rasite čia, o įprastas spausdintines galite užsisakyti čia arba čia.
