Salomėja Jastrumskytė „Sinestezijos estetika“
Sinestezija (gr. synaisthēsis – vienalaikis pojūtis) yra reiškinys, kai nevalingai atsiranda dviejų ar daugiau pojūčių, dirginant tik vieno iš tų pojūčių jutimo organą. Vienas iš labiausiai paplitusių sinestezijos variantų yra vadinamoji spalvinė klausa, kai garsas sukelia ne tik klausos, bet ir spalvos pojūtį. Be to, daugeliui žmonių būdinga regos sinestezija, kurioje tam tikros spalvos sukelia šilumos arba šalčio pojūtį.
Mokslininkai pastebi, kad kai kurie sinestezijos atvejai gali būti susiję su narkotinių medžiagų poveikiu arba patologija, pavyzdžiui, garsų matymu. Tačiau dauguma sinestezijos atvejų yra natūralūs ir nekelia jokios žalos asmeniui. Šis reiškinys dažniausiai pasireiškia nuo vaikystės ir yra įvairių formų, tokias kaip skonio spalvos arba skonio garsai.
Monografijoje siekiama išsamiai išnagrinėti sinestezijos fenomeną, nagrinėjant jį kaip nedalomą, universalų ir būtiną procesą, kuris apima daugelį kultūros plotmių ir yra estetinio jų pagrindas. Šiame tyrime kritiškai vertinama sinestezijos sklaida Vakaruose nuo romantizmo iki postmodernizmo, akcentuojant šios sklaidos pagrindinius konceptualius virsmus, netolydumą, probleminius mazgus, prieštaravimus ir svarbiausius skiriamuosius tipologinius kiekvieno į tyrinėjimo lauką patekusio etapo (romantizmas, simbolizmas, modernizmas, postmodernizmas) savitumus.
Tyrime taip pat aiškinamasi, kaip kryptingai formuojamos tarpdalykinės, kompleksinės, interaktyvios ir kitos tyrinėjimo strategijos, atsižvelgiant į konkrečius poreikius. Analizei nuolat pasitelkiami duomenys ir pagalbiniai tyrimo instrumentai iš estetikos, meno filosofijos, teorinės menotyros, meno psichologijos, meninės kūrybos procesų psichologijos, fiziologijos ir kitų disciplinų, kurie yra būtini norint išsamiai suprasti sinestezijos fenomeną ir jo raidą Vakarų kultūroje.