Giedrė Kaukaitė „Mano Eldoradas“
2013-aisiais, mirus režisieriui A. Žebriūnui, knygos autorė visus metus sodino gėles ant jo kapo. „Tačiau, kai atsirado kryžius ir akmenų danga, – prisimena G. Kaukaitė, – tarsi kažkas nutraukė ryšį tarp manęs ir mano mylimojo. Tik tada aš pravirkau. Man sakė, kad tai buvo pavėluotas gedulas, kuris ilgai tęsėsi. Tačiau, panirusi į prisiminimus ir į praeities metus, aš atsigavau. Tarsi pasikartočiau savo gyvenimą, lyg neišmoktą pamoką. Aš gavau naują kūrybinį azartą, kuris nebuvo mažesnis už mano scenos ir pedagoginį darbą. Dainavimas scenoje buvo mano profesija, o rašymas – mano dovana. Aš esu labai laiminga, kad net neįsivaizduojate – tarsi būčiau namie laukusi ne tik atgijusių mylimų artimųjų, bet ir susitikusi su įspūdingomis asmenybėmis.”