Reda Pabarčienė „Mūsų Irena. Atsiminimai apie Ireną Veisaitę“
Šolom Aleichemo gimnazijoje mokėjosi nuo 1934 iki 1941 metų. Antrajame pasauliniame kare Kauno gete I. Veisaitė neteko savo motinos. 1944 pavasarį Stefanija Ladigienė rizikuodama savo gyvybe, paslėpė ją savo namuose ir taip ją išgelbėjo. I. Veisaitė gyveno pas S. Ladigienę iki 1946 metų, kai sovietai areštavo S. Ladigienę. 1947 metais I. Veisaitė baigė Vilniaus Salomėjos Nėries gimnaziją, o 1953 metais – germanistikos studijas Maskvos universitete. 1963 metais Leningrado universitete apgynė savo mokslų daktaro disertaciją.
Nuo 1953 iki 1997 metų I. Veisaitė dėstė Vakarų Europos ir vokiečių literatūrą, XX amžiaus teatro istoriją Vilniaus pedagoginiame universitete. Ji tapo žinoma kaip teatro kritikė nuo 1963 metų. I. Veisaitė paskelbė daugiau nei 200 straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje. Ji taip pat buvo mokyklinių vadovėlių bendraautorė, keliolikos knygų sudarytoja, aktyvi visuomenininkė, Atviros Lietuvos Fondo steigėja, įvairių tarptautinių nevyriausybinių organizacijų (valdybų) narė, tarp jų „Atviros visuomenės institutas“, Tomo Mano kultūros centras, UNESCO Lietuvos nacionalinis komitetas, LR kultūros ministerijos Meno taryba, „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ taryba ir kt.
Knygoje surinkti daugybės žmonių, kurie pažinojo I. Veisaitę kaip bičiulę, bendradarbę ir moralinį autoritetą, atsiminimai.