„Monika Žaltauskaitė-Grašienė“ sudarytoja Odeta Žukauskienė
Monika Žaltauskaitė-Grašienė yra viena ryškiausių Kauno menininkių, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto, docentė, Tekstilės katedros vedėja, Kauno bienalės kūrėja, valdybos narė, surengusi per 20 personalinių parodų. Ji taip pat tarptautiniu mastu įvertinta menininkė, kūrybingai plečianti tekstilės meno ribas. Jos kūriniai, eksponuojami šiuolaikinio meno ir tekstilės renginiuose, yra sulaukę didelio susidomėjimo ir apdovanojimų. Tačiau iki šiol menininkė nebuvo išleidusi jokio savo kūrybos kelią pristatančio leidinio. Knygų serijoje „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“ išleistas albumas pristato dailininkės kūrybos retrospektyvą.
Monikos Žaltauskaitės-Grašienės konceptualusis kūrybos pradas glūdi tekstilės filosofijoje. Jos žakardo technika atliktuose kūriniuose atsiveria įvairūs praregėjimai ir patirtys, susipina skirtingos temos ir aliuzijos, tačiau tekstilė visuomet yra pirminis kūrybos impulsas. Tekstilė daugiau nei tik moteriškosios kūrybos aktas ir išmanioji siūlų technologija. Kaip nuaustas tekstas ji savo raštuose koduoja sąmonės vaizdinius ir intymius pasakojimus, o kaip kūną gaubiantis audeklas – aktyvuoja materialios būties ir tapatybės metaforas. Tekstiliškumas yra daugiau nei tik tekstilė. Tai bet kokio būtiškojo fenomeno pagrindas. Jis įvairiai įprasminamas menininkės kūryboje, pasitelkiant fotografijos, skulptūros, instaliacijos pavidalus, įterpiančius menininkę į tarpdisciplininio meno aplinką. Dailininkė sako: „Tekstilė mane lydi visą kūrybos kelią. Materiją suvokiu kaip esamą ir įsivaizduojamą būseną, ją galima apibrėžti ne tik kaip gamtos mokslų sistemą. Senas tarmiškas žodis „materiolas“, rankų darbo audinys, taikliai apibūdina tekstilę, į kurią sudėti moterų gyvenimo patyrimai ir įsivaizdavimai. Tekstilė – viena seniausių žmonijos raiškos formų, kuriose užkoduotas visas pasaulio suvokimas. Ir kuo įvairesnes jos raiškos formas tyrinėju skirtingose gyvenimo plotmėse, tuo daugiau atsakymų atrandu į pamatinius būties klausimus“