Matthew Edwards, Fernando Gabriel Pagnoni Berns “Bloodstained Narratives : The Giallo Film in Italy and Abroad”
Giallo yra geltonasis siaubo filmų ciklas, kuris pasižymi kruvinomis žmogžudystėmis ir aukštojo meno bei kinematografinės „pigienos” deriniu. Šis ciklas išpopuliarėjo Italijoje septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, pradedant nuo Mario Bava’os filmo „Mergina, kuri žinojo per daug“ (The Girl Who Knew Too Much, 1963) ir Dario Argento „Paukštis su krištolo plunksna“ (The Bird With the Crystal Plumage, 1970). Giallo filmai paveikė devintojo dešimtmečio amerikiečių slasher filmus ir pritraukė vis didėjantį gerbėjų skaičių.
Slasher yra siaubo filmų žanras, kuris išpopuliarėjo nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos iki 90-ųjų pradžios. Šis žanras dažniausiai paremtas kaukėto žudiko, persekiojančio ir žudančio žmonių grupes, veiksmais. Populiarūs šio žanro filmai suformavo daugybę stereotipų, kuriuos šiandien matome siaubo trileriuose ir jų pagrindu sukurtose franšizėse.
Knygos autoriai analizuoja nepakankamai ištirtus giallo aspektus, supažindina skaitytojus su daugybe filmų, įskaitant tiek D. Argento šedevrus, tiek kritikų nuneigtus jo darbus. Šis ciklas pristatomas ne tik kaip išskirtinai 1970-ųjų Italijos produktas, bet ir nagrinėjant jo paplitimą skirtinguose užsienio geografiniuose regionuose įvairiais laikotarpiais.
Knygoje pateikiami aštuntojo dešimtmečio itališki giallo, taip pat amerikietiški neo-giallo, prancūzų kūriniai, devintojo dešimtmečio Kanados siaubo filmai ir azijietiški „geltonojo” ciklo perdirbiniai. Be to, knygoje pateikiami interviu su giallo filmų režisieriais, tarp jų kultiniu Antonio Bido („Danza Macabra“, „Blue Tornado“, „The Bloodstained Shadow“, „Watch Me When I Kill“).
Galima teigti, kad giallo tapo XXI amžiaus siaubo trilerių pirmtaku ir nuolatiniu jų įkvėpėju. Tai yra svarbus kultūros reiškinys, kuris turėjo didelę įtaką siaubo filmų žanrui ir kultūrai apskritai.