Jolanta Širkaitė „Sielos akimis: Vincento Slendzinskio (1838–1909) gyvenimas ir kūryba“
Jolantos Širkaitės knyga apie garsaus XIX a. lietuvių tapytojo Vincento Slendzinskio gyvenimą ir kūrybą.
Kilęs iš giminės, nuo seno susijusios su Vilniumi, tapytojas V. Slendzinskis visą gyvenimą išlaikė ypatingą ryšį su Lietuvos sostine, tačiau dėl istorinių aplinkybių didžiąją savo gyvenimo dalį buvo priverstas praleisti toli nuo tėvynės. Gimęs 1838 m. Skrebinuose (Jonavos rajone), vaikystę būsimasis dailininkas praleido Vilniuje, savo senelio, buvusio Vilniaus burmistro Martyno Slendzinskio namuose. Polinkį į dailę V. Slendzinskis paveldėjo iš savo tėvo, Vilniaus meno mokyklos auklėtinio A. Slendzinskio. Jaunasis V. Slendzinskis tapybos pagrindus gavo dailininko Kanuto Rusecko (1800–1860) studijoje. Be tapybos, berniukas atsiskleidė ir kaip talentingas muzikantas, kurį globoti ėmėsi kompozitorius Stanislovas Moniuška. 1855 m. V. Slendzinskis išvyko studijuoti į Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokyklą. Ten jam puikiai sekėsi. Už aukštus pasiekimus jam buvo skirta finansinė parama. Čia buvo sukurtas ir garsusis V. Slendzinskio paveikslas „Senutė, verianti siūlą į adatą“, vaizduojantis elgetą prie Aušros Vartų. Tačiau studijuodamas Maskvoje, V. Slendzinskis įsitraukė į kraštiečių studentų konspiracinę veiklą. Todėl grįžęs į Lietuvą 1863 m. dar pasienyje buvo suimtas, o 1864 m. ištremtas į Žemutinį Naugardą Rusijos gilumoje. Gyveno mažame kambarėlyje, tačiau kukli buitis neatitolino jo nuo kultūrinės veiklos: koncertuose V. Slendzinskis skambino fortepijonu ir griežė smuiku, be to, rašė eilėraščius ir, žinoma, tapė paveikslus. 1867 m. gavęs leidimą persikelti į Charkivą, šiame mieste jis tapo sėkmingu portretistu ir tarp vietinių buvo gana populiarus. 1872 m., gavęs leidimą išvykti į Vakarų gubernijas, pirmiausiai apsigyveno pas savo brolį Aleksandrą Krokuvoje, vėliau išvyko į Drezdeną, kur apsigyveno kartu su istoriku Juozapu Ignotu Kraševskiu. Grįžęs į Krokuvą ir keliaudamas po apylinkes, 1875 m. menininkas netyčia peržengė Austrijos–Vengrijos sieną. Už tai buvo suimtas bei išsiųstas atgal į Charkivą. Leidimo grįžti į Vilnių V. Slendzinskis sulaukė 1883 m. ir šiame mieste praleido likusius savo gyvenimo metus. Čia vedė Aną Čechavičienę, garsaus Vilniaus fotografo Jozefo Čechavičiaus našlę, ir padėjo jai rūpintis buvusio vyro palikto nuotraukų archyvo viešinimu. Vėlyvasis kūrybos laikotarpis pačiam V. Slendzinskiui buvo kūrybiškai intensyvus. V. Slendzinskis mirė 1909 m. ir buvo palaidotas Bernardinų kapinėse šalia savo tėvo ir senelių.