Eleonora Terleckienė, Marius Jonutis „Radvilos Našlaitėlio kelias, arba Apie piligrimus, banditus ir mumijas“
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, siekdamas skleisti žinią apie unikalų mūsų senosios literatūros palikimą, išleido Eleonoros Terleckienės ir Mariaus Jonučio puikiai iliustruotą pasakojimą „Radvilos Našlaitėlio kelias, arba Apie piligrimus, banditus ir mumijas“. Jame atrinkti svarbiausi ir įdomiausi epizodai iš Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616) kelionės į Jeruzalę aprašymo.
Mikalojus Kristupas Radvila – talentingo ir įtakingo politiko, reformacijos Lietuvoje globėjo Mikalojaus Radvilos Juodojo vyriausiasis sūnus. Pasak legendos, Našlaitėliu buvo pramintas dar vaikystėje, kai vienos puotos metu Lenkijos ir Lietuvos valdovas Žygimantas Augustas nuobodžiaudamas pasišalino į apartamentus, kuriuose buvo apsistojęs kunigaikštis Radvila Juodasis. Ten lovelėje rado garsiai verkiantį mažąjį Mikalojų Kristupą ir ėmė raminti, vadindamas vargšu našlaitėliu. Tai nugirdo paskui valdovą atėję dvariškiai ir šis prievardis „prilipo“.
Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis aprašė piligrimystę į Jeruzalę, įvykusią 1582–1584 m., prašomas savo bičiulių ir artimųjų. Pasakojimas plito rankraščiais, tačiau dėl didelio susidomėjimo ir vilties, kad bus naudingas plačiam skaitytojų ratui, 1601 m. Braneve, dabartinėje Lenkijoje, buvo išleistas lotynų kalba. Netrukus pasirodė vertimas į vokiečių (1603 m.) ir lenkų (1607 m.) kalbas, redaguotas ir papildytas tekstas vėl išleistas 1614 m. prestižinėje Kristofo Planteno (Christophe Plantin) spaustuvėje Antverpene, paskui vėl ne sykį verstas ir perleistas. Pirmojo lietuviško leidimo teko laukti net iki 1990 metų.
Šis pasakojimas buvo populiarus pirmiausia dėl tokių kelionių retumo – jos pareikalaudavo fizinės ištvermės, finansinių išteklių ir buvo pavojingos. Keliautojų tykodavo ginkluoti užpuolikai, galėję parduoti į vergiją ar pareikalauti išpirkos, naiviais piligrimais pasinaudodavo sukčiai, o kur dar stichinės nelaimės ar ligos. Didžioji dalis lankytų vietų priklausė Osmanų imperijai, o čia atvykėliams, išpažįstantiems ne musulmonų tikėjimą, reikėjo žinoti vietos įstatymus ir sumokėti mokesčius. Ne veltui Radvilą Našlaitėlį nuo šios kelionės atkalbinėjo ne tik karalius Steponas Batoras, nenorėjęs prarasti iškilaus didiko, bet ir pats popiežius.
Galiausiai, kadangi toli gražu ne visi, įveikę didelius atstumus, aprašydavo savo patirtis, kelionė domino ir dėl paties pasakotojo – vienos turtingiausių ir svarbiausių LDK giminių atstovo.
Grafinė novelė skirta populiarinti mūsų senosios literatūros palikimą ir sužadinti norą perskaityti visą kelionės aprašymą.