Marco Balzano „Vaikas”
Tai pasakojimas apie ištikimybę savo žemei, net kai ta žemė pasmerkiama sunaikinimui. Knyga paremta tikrais faktais apie Kurono kaimo užliejimą. Iki šiol iš ežero kyšantis bažnyčios bokštas yra vienas lankomiausių objektų šiame regione.
Veiksmas vyksta Pietų Tirolyje (Kurono kaimelyje), pasienyje tarp Italijos ir Austrijos, laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų iki pat 1950-ųjų. Po Pirmojo pasaulinio karo šis vokiškai kalbantis regionas atitenka Italijai. Musolinio fašistai bando jėga „itallizuoti“ kraštą: uždraudžia vokiečių kalbą, keičia pavardes ir pavadinimus. Pagrindinė herojė Trina – jauna mokytoja, slapta moko vaikus vokiečių kalbos rūsiuose ir daržinėse, rizikuodama laisve. Kaimo bendruomenę gniuždo ne tik naciai ir fašistai, bet ir vietos valdžios planas statyti užtvanką, kuri turėtų visiškai paskandinti Kurono kaimą po vandeniu.
Visas romanas yra parašytas kaip ilgas laiškas-išpažintis. Marika yra tas tylus klausytojas, kuriam Trina pasakoja savo gyvenimą.
Citatos:
„Kalba yra vieta, kurioje mes gyvename. Atimti iš žmogaus kalbą reiškia ištremti jį iš jo paties namų, net jei jis niekur neišvažiavo.“
„Išeiti yra lengviau, nei pasilikti. Pasilikti reiškia kiekvieną dieną žiūrėti mirčiai į akis ir sakyti: aš vis dar čia.“
„Vanduo neturi širdies. Jis tiesiog užpildo ertmes. Bet tas ertmes kažkada užpildė mūsų juokas, mūsų bažnyčios varpai ir mūsų vaikų žingsniai.“
„Istorija visada rašoma tų, kurie laimi, bet mes esame tie, kurie lieka po vandeniu.“