Jean Christophe Grangé „Purpurinės upės“
Istorija nukelia skaitytoją į atokų, ledo ir kalnų apsuptą Gernono universiteto miestelį Prancūzijos Alpėse. Siužetas meistriškai plėtojamas per dvi iš pažiūros visiškai nesusijusias tyrėjų linijas, kurios pamažu susipina į vieną kraupų detektyvą: Pirmasis tyrimas: patyręs Paryžiaus policijos komisaras Pjeras Nymanas, linkęs į smurto protrūkius, išsiunčiamas į Alpių miestelį ištirti makabriškos žmogžudystės. Čia randamas nukankintas, išniekintas jauno bibliotekininko kūnas. Antrasis tyrimas: jaunas provincijos policijos leitenantas Karimas Abdufas tiria vandalizmo aktą, prieš dešimtmetį mirusios mergaitės, kapo išniekinimą ir jos nuotraukų vagystę iš mokyklos. Paaiškėja, kad šie nusikaltimai veda link uždaros, elitinės universiteto bendruomenės ir jos vykdomo paslaptingo bei mirtino kulto.
Citatos:
„Žmogaus protas – tai gili ir tamsi upė. Kartais jos paviršius ramus, tačiau dugne slepiasi tokios srovės, kurios gali tave nuskandinti akimirksniu.“
„Pasaulyje nėra nieko baisesnio už žmogų, kuris šventai tiki, jog vykdo teisingumą, darydamas nusikaltimą.“
„Sunkiausia šiame darbe yra ne rasti žudiką. Sunkiausia – kasdien žiūrėti į tai, ką vienas žmogus gali padaryti kitam, ir po to sugebėti ramiai užmigti.“
„Mes medžiojame pabaisas, bet didžiausia paslaptis yra ta, kad tos pabaisos gimsta iš pačių paprasčiausių žmonių ambicijų.“