Haruki Murakami „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metai“
Tai melancholiškas, psichologinis romanas apie dvasines traumas, vienatvę bei susitaikymą su praeitimi.
Cukuru Tadzakis mokyklos laikais priklausė penkių neišskiriamų draugų grupei. Visi keturi draugai savo pavardėse turėjo po spalvą (Raudonoji, Baltoji, Mėlynasis, Juodasis), o Cukuru pavardė nereiškė jokios spalvos, todėl jis jautėsi „bespalvis“. Įstojus į universitetą Tokijuje, draugai netikėtai ir be jokio paaiškinimo visiškai nutraukė su juo ryšius. Šis emocinis smūgis Cukuru vos neprivedė prie savižudybės ir paliko gilią traumą visam gyvenimui. Praėjus šešiolikai metų, Cukuru draugė Sara paragina jį susirasti senuosius bičiulius ir išsiaiškinti tiesą. Cukuru leidžiasi į kelionę nuo Japonijos iki Suomijos, kad akis į akį susidurtų su praeities paslaptimi ir suprastų tikrąją atstūmimo priežastį.
Citatos:
„Laikas nieko neišgydo. Laikas tik padengia žaizdas plona odele, po kuria skausmas lieka toks pat pulsuojantis ir gyvas.“
„Kiekvienas iš mūsų turime savitų trūkumų. Bet būtent per tuos trūkumus mes ir sugebame užmegzti ryšį su kitais.“