Brandon Sanderson „Jumė ir košmarų tapytojas“
Tai fantastinis pasakojimas apie tai, kaip sunku suprasti kitą, kol neatsiduri jo kailyje. Autorius tyrinėja vienatvės, meno prasmės ir visuomenės lūkesčių temas.
Knyga pasakoja apie du labai skirtingus žmones, gyvenančius tame pačiame pasaulyje, bet skirtingose jo pusėse, kurios nieko nežino viena apie kitą: Jumė gyvena šviesos ir ritualų pasaulyje. Ji yra Joki-hijo – šventoji, kuri kviečia dvasias statydama neįtikėtinas akmenų skulptūras. Jos gyvenimas yra griežtai suplanuotas, pilnas pareigų ir beveik neturi vietos asmeninei laisvei. Nikaro (Košmarų tapytojas) gyvena amžinos tamsos apsuptame mieste, kurį apšviečia tik neoninės šviesos. Jo darbas – „ištapyti“ košmarus, kurie kėsinasi į miestą, taip juos suvaldant ir paverčiant nekenksmingais. Jis – vienišius, jaučiantis gėdą dėl savo praeities. Dėl paslaptingų aplinkybių jų sielos susipina. Jie pradeda keistis kūnais (arba tiksliau – vienas tampa kito „dvasia-palydovu“), todėl privalo išmokti gyventi vienas kito gyvenimus ir kartu išgelbėti savo pasaulius nuo artėjančios pražūties.
Citatos:
„Menas – tai ne bandymas nukopijuoti pasaulį. Tai bandymas pasakyti kitiems, kaip tu tą pasaulį jauti.“
„Būti matomam yra baisiau nei būti vienam. Nes kai tave mato, tu nebegali pasislėpti už savo paties susikurtos versijos.“
„Mes nepasirenkame būti herojais. Mes tiesiog pasirenkame daryti kitą teisingą žingsnį, net kai bijome, kad tas žingsnis nuves mus nuo uolos.“
„Žmonės sako, kad jie nori nuotykių, bet iš tikrųjų jie nori patogių kėdžių ir įdomių istorijų apie kitus žmones, kurie neturi patogių kėdžių.“