Viena iš didžiausių neįmintų paslapčių buvo Vario salos istorija. Sklandė legendos, kad prieš kelis šimtus metų ten buvo pats baisiausiais visų laikų kalėjimas, kuriame ne tik kaliniai, bet ir prižiūrėtojai būdavo įkalinami šaltų vandenyno sienų ir vario salos uolų. Vietomis salos krantai buvo aukšti ir statūs, jie suformuodavo aštrius skardžius, kurių tarpekliuose lyg kokia nelaiminga siela stūgaudavo vietinis šiaurys, kiaurai perpūsdamas kiekvieno prašalaičio vidurius ir mirtinai sušaldydamas paliegusius kaulus. Ant tų skardžių atsidurdavo tik patys drąsiausi bėgliai, tikėdami, kad ten suras išsigelbėjimą. Deja, ten surasdavo tik dar didesnį alkį, šaltį ir vienatvę.
Kitą Vario salos dalį sudarė nuožulnios vulkaninės uolos, kurios aplink salą suformavo platų sijoną – banguojant vandeniui, atrodė, kad jis sukasi ir plazda. Kalbama, kad sala Vario pavadinimą įgavo dėl neįprastų savo kraštovaizdžio spalvų ir formų – visur rūdimis nusėtų uolų ir ant jų augančių vario spalvos samanų. O ir medžiai toje saloje augo neįprastai – vos nuo žemės paūgėję kokį sprindį sulinkdavo, tarsi, sunkios naštos slegiamos senukų nugaros ir toliau savo rūdijančias šakas tiesdavo horizontaliai palei suskerdėjusią žemę. Tų medžių lapai, kaip ir visų kitų augalų, buvo vario spalvos, o suspigus saulei net grieždavo dantis, nes rodėsi, o galbūt ir ištikrųjų taip buvo, kad pučiant vėjui ir šviečiant saulei visi šie surūdiję augalai trinasi vienas į kitą ir dejuoja savo sukaustytais geležiniais kūnais. Vienas iš tokių suskirdusių, gergždžiančių kūnų buvo tobulai su sala suaugęs varinis laivas. Kaip jis čia atplaukė ir pasiliko, o vėliau ir suaugo su salos krantais, niekas tiksliai negalėjo pasakyti, nes likusių gyvų Vario salos gyventojų niekas nei matė, nei girdėjo – tiesiog vieną dieną žemyną nustojo pasiekti laiškai su salos kalėjimo ataskaitomis, užklausomis, gyvųjų ir mirusiųjų sąrašais, maisto, vaistų apskaita bei kita dokumentacija, kuri nors ir nedažnai, bet periodiškai būdavo siunčiama žemyno šeimininkams. Lygiai taip pat, kaip prapuolė visa iš salos siunčiama korespondencija, taip pat prasmegdavo ir nebegrįždavo iš žemyno salon siunčiami laivai su visomis įgulomis, naujais kaliniais, maisto papildymu.
Po ilgų laukimo mėnesių, šalies taryba, administravusi salos kalėjimo veiklą, nusprendė siųsti ekspediciją, kuri išsiaiškintų kas nutiko tame atokiame pasaulio krašte. Į kelionę buvo pasiųsti trys laivai, kiekviename buvo po dvidešimt vyrų – barzdotų, atšiauriais veidais, vešliais antakiais, plačiais pečiais, tyliomis, rūsčiomis akimis, stora, kaip gyvulių oda. Tais laikais šypsena buvo nemadinga, o švelnumo rodymas buvo prilyginamas silpnumui ir visiškam iškvėšimui. Ankstyvą lapkričio rytmetį vyrai tylėdami susikrovė maisto, gėrimų, ginklų, drabužių dėžes į laivus, tylėdami atsisveikino su savo moterimis, motinomis bei vaikais ir slėpdami savo baimes bei liūdesį išplaukė į jūrą. Vyrai neilgai galėjo grožėtis tolstančiais žemyno krantais ir juose šokančiais medžių lapais – greitai jiems artimus vaizdus ir žmones pasiglemžė rūkas, migla aptraukdamas ne tik tolstančius vaizdus, bet ir prisiminimus. Kas kartą mėgindami prisiminti namus, vyrai nebegalėjo juose atgaivinti svarbių detalių – savo moterų plaukų spalvos, uoste augančio medžio rūšies, vaiko balso skambesio, kaimynų veidų, apylinkėse tvyrančio žuvies ir jūros kvapo. Rūkas ne tik pasiglemžė jų regėjimą, bet ir jusles, numarino savastį, liko tik stiprūs įtempti raumenys ir salos link nukreipti, bet nieko nebematantys žvilgsniai.
Kelionė truko tiek kiek ir turėjo trukti – nei per ilgai, nei per trumpai. O kadangi niekas nebejuto laiko tėkmės, tai buvo visai nebesvarbu. Apie artėjančią salą pamažu pranešinėjo nežymūs ženklai – girgždantis vanduo, metale pasiklydęs vėjo ūksmas, staiga į akį skaudžiai smingantis aštrus saulės blyksnis. Bet labiausiai apie artėjančią salą bylojo kurtinanti tyla, kurią tik retsykiais sudrumsdavo vienišas vėjo ir metalo šokis. Išvydus salos krantus, plaukti darėsi vis sunkiau, nes teko irtis ne skaidriu jūros vandeniu, bet klampiu variniu skysčiu, kuris ties krantais sukietėdavo formuodamas amžiams sustingusias ir surūdijusias bangų skulptūras. Vyrai žiūrėjo į šį neįprastą jiems reiškinį ir neišsakytose mintyse svarstė ar taip atrodo mirštanti jūra. Galiausiai laivas sustojo, įsmeigė savo sunkų kūną į klampią surūdijusią masę ir tyliai svyruodamas paskelbė protestą plaukti tolyn. Vyrams teko kelti nešulius ant pečių ir pasinerti ligi juosmens į gličią varinę masę juos gabenant į krantą – eiti buvo sudėtinga, atrodė, kad visa aplinka priešinasi jų buvimui čia, švininiai debesys šaukė suktis atgal ir plaukti iš kur atvyko. Bet užgrobta žmonių valia neleido vyrams įsiklausyti į gamtos perspėjimus bei grasinimus. Tad tylėdami jie slinko link kranto, kol galiausiai atsistojo ant vienos sustingusios bangos keteros. Tačiau toliau eiti buvo ne ką lengviau, nes visomis išgalėmis vyrus iš salos vijo vėjas, jų judėjimą stabdydamas plačių kumščių puokštėmis ir į veidus pūsdamas varines dulkes, kol galiausiai išnyko visos atsivežtos spalvos, liko tik įvairiais vario atspalviais nudažyti vyrų veidai ir drabužiai. Taip žmonės susiliejo su kraštovaizdžiu, tapo nepastebimi, nebesugebėdavo atpažinti vienas kito, kartais nesuprasdavo ar žiūri į savo atspindį ar į bendrakeleivį, o gal į medyje išraižytą seno žmogaus portretą.
Kaip ir tikėtasi, saloje vyrų niekas nepasitiko, takeliai vedantys link kalėjimo buvo užpustyti ir senokai pamiršti, o juose palikti žmonių pėdsakai išnykę praeities šešėliuose ir varinių nuosėdų pataluose. Vyrai ilgai dairėsi nežinodami kur link jiems reikia keliauti, kol galiausiai tamsiuose dulkių, vėjo ir rūko labirintuose išvydo nedraugiškus kalėjimo kontūrus. Ten ir patraukė – tylėdami ir suprasdami, kad gali nebegrįžti. Šešiasdešimt vyrų lėtai, bet atkakliai keliavo klimpdami į keistą varinį purvą, kuris sunkiais lašeliais apaugindavo jų batus ir kojas, kvėpuoti darėsi vis sudėtingiau, nes vario dulkės smelkėsi į nosies šnerves kliudydamos deguoniui maitinti nuvargusius kūnus, akys klaidžiojo ieškodamos spalvų, kurių senai jau čia nebebuvo. Įžengę pro plačius, neberakinamus vartus vyrai suprato, kad pavėlavo…suprato, kad ir kiti vyrai, kurie seks iš paskos, taip pat pavėluos. Čia įžengus jau nebegali pasukti atgal, nes nebelieka nieko, kas galėtų būti pavadinta praeitimi, nebelieka kur grįžti, nebelieka į ką atsiremti kuriant savo mintis, nebelieka seniau girdėtų balsų, kurie kadaise pasakojo pažįstamą pasaulio naratyvą, nebelieka galimybės suprasti save, nes išsisklaidydama po atomą pamažu išnyksta žmogų sukūrusi istorija…
Kalėjimo koridoriai buvo siauri ir slegiantys, einant tolyn iš jų pasitraukdavo net ir menkiausia šviesa, o sienomis varvėdavo šaltas vanduo. Drėgmė nepaprastai greitai įsismelkdavo į sąnarius ir kaukolių ertmes sukeldama ledinį skausmą ir beribį nuovargį. Gyvenimui atviras žmogus greičiausiai svajotų apie ugnį, bet tokių vyrų tarpe jau nebebuvo. Tad jie lėtais žingsniais ir tyliu kvėpavimu pasklido po kalėjimo rūsius vedančius į tamsias, drėgnas, šaltas kameras, bylojančias apie kadaise čia vešėjusį žmogaus žiaurumą ir jame paskendusią vienatvę. Kamerų kampuose slėpėsi sustingusios kalėjusių žmonių sielos, ant sienų draikėsi jų piešiniai, nuovargis ir neviltis. Vyrai tarėsi girdintys tylius balsus, murmėjimą, dainas, maldas, beprotystės šnibždesius ir švilpiniavimą…Bet visa tai tebuvo jų užgęstančios vaizduotės pastangos nors kiek priminti apie jų žmogišką prigimtį, kuri vis labiau nyko varinės salos prieglobstyje. Galiausiai vyrų kojos nebegalėjo eiti, jų kadaise gyvybingi kūnai stingo ir lūžo pabirdami mažomis vario dulkėmis ir dar vienu sluoksniu padengdami sergantį salos kūną. Taip pamažu išnyko dar vienas būrys, kurį išlydėjo jų moterys ir vaikai.
Žemyne tą naktį stipriai lijo ir pūtė šiaurys, ryte pabudę iškeliavusių vyrų vaikai statė varinius sniego senius, o jų moterys verkė žiūrėdamos į klampią surūdijusią jūrą. Jos žinojo, kad niekada nebegalės paglostyti šiurkščių savo vyrų plaukų ir užuosti tik joms pažįstamo kvapo. Sala joms atrodė nepasiekiama. Bet sala žinojo, kad ji jau visai šalia. Mažomis išdaigomis ji pratino moteris ir vaikus prie savęs ir vogė iš jų prisiminimus, istorijas, dūsavimus, liūdesį, džiaugsmą ir viltį. Ilgainiui sala pasieks ir šiuos šiltus, spalvotus namus, o vario dulkėmis virtusios artimos sielos galbūt sušoks paskutinį valsą staugiančio vėjo sūkuriuose.
…nes taip atrodo mirštanti jūra…
Ieva Dryžaitė
