***
Tą naktį labai stipriai lijo, lašai aršiai daužėsi į palangių skardas, o vėjas siautėjo kieme, tad Nilui buvo sunku užmigti. Beje, kaip ir kasnakt, pastaruoju metu. Galvoje garsai sumišo su mintimis ir sukėlė tikrą chaosą. Vartėsi ilgai, kol galiausiai griebė telefoną pasižiūrėti kiek valandų. Vos tik užmetė akį į mėlyną ekranėlį, akys apžlibo ir snūdas visai išsisklaidė. Ekranėlio kampe žybsėjo pranešimai, kurie signalizavo apie atėjusias žinutes, pranešimus, draugų nuotraukas. Nilas vis kartojo sau, kad tik žvilgtelės kiek valandų ir toliau mėgins prisišaukti sapnų fėjas bei demonus. Deja kiti demonai buvo stipresni ir priklausomybė nuo ekrano nugalėjo – spragt spragt ir jis atsidūrė taip gerai pažįstamose erdvėse – mėgstamiausi naujienų portalai mirgėjo naujienomis apie naujai įvykdytą teroro aktą, ką tik susituokę draugai, kurių Nilas jau nematė daugiau nei metus, įkėlė į Facebooką savo vestuvių nuotrauką ir dabar rinko širdeles bei sveikinimus, o sekamas socialinių tinklų veikėjas parašė kontraversišką tekstą apie partizanus, kuris Nilui sukėlė spaudimą iki padangių. Po juo mirgėjo daugybė desperatiškų komentarų siekiančių nubausti „rašytoją“ už „neteisingas“ mintis.
Nilui pradėjo drėkti pažastys ir delnai, o širdis dunksėjo taip tankiai, jog rodėsi, kad tuoj tuoj sprogs, kvėpavimas darėsi vis tankesnis, o įkvepiamo oro vis mažiau. Jis prisiminė, kad kadaise miegodavo lyg užmuštas – ant kietų čiužinių, tuščiu pilvu, lauke prie laužo ar tiesiai ant grindų numesto miegmaišio. O štai dabar gulėdamas brangiuose, tamsiai pilko satino pataluose ir po nugara jusdamas minkštą čiužinį, prakaituoja lyg pirtyje, vartosi, tarsi keptuvėje spirginamas kepsnys ir negali sudėti bluosto. Pažiūrėjo kiek valandų. Buvo tik 1:53 nakties. Šiaip ne taip prisivertė atsikelti, apsunkusios kojos ir rankos neklausė, bet Nilas juto, kad nebegali tverti toje didelėje minkštoje lovoje, kurioje jo paties mintys tampa subtiliais kankinimo įrankiais.
Atsikėlė, žvilgtelėjo į tuščią įdaubą čiužinyje ir pagalvojo, kad tuoj ji išnyks, tarsi jo ten ir nebūta. Vonios kambaryje Nilas buvo įsirengęs blankią šviesą tokiems naktiniams pasivaikščiojimams, kad aitri šviesa neakintų ir ryškus vaizdas nekeltų dar didesnio pasibjaurėjimo savimi. Nilas nusišlapino, priėjo prie kriauklės, pakišo rankas po bėgančio vandens čiurkšle ir tik tada išdrįso žvilgtelėti į savo atvaizdą. Į jį žvelgė žmogus, kurio Nilas neprisiminė. Jis vis svarstė, kodėl naktimis savęs neatpažįsta. Raudonos akys, tamsūs ratilai paakiuos, oda nei tai pilka, nei tai geltona, smilkiniuose ir ties kakta sulipę nuo prakaito plaukai. Nilui buvo 38 metai – dienomis jis jausdavosi vis dar jaunas, bet naktys jį paversdavo visišku seniu. Jomis jis tarsi suvokdavo, kokiame beviltiškame pasaulyje gyvena, nes jo negalėdavo užmaskuoti madingais drabužiais, kvepiančia plaukų pomada, išblizgintais batais, naujos kartos telefonu, nišiniais medienos ir tabako kvepalais. Naktimis Nilas negalėdavo pakelti savo neišblizginto kūno ir nuogų minčių. Vidinis suvokimas, kad kasdien dalyvauja šūde, jį purtydavo iš visų sielos gelmių. Jis bjaurėjosi tuo, kuo pavirto – dienomis jaunu dabita, kuriam pavydėjo kiti, naktimis nelaimingu seniu, kurio pats ir gailėjo, ir nekentė.
Nilo namai buvo dideli ir erdvūs. Jis juose gyveno vienas. Tą naktį jis patyrė pirmąjį savo panikos priepuolį. Sukniubo šalia kriauklės tampomas konvulsijų, gulėjo vienas ir vienišas laukdamas mirties. Mirtis neatėjo, bet priepuolis išpumpavo visas Nilo jėgas. Jis šiaip ne taip atplėšė akis ir pamatė unitazą – tada jam dingtelėjo „nejau tai bus paskutinis mano matytas vaizdas?“. Atsistojo. Sulinkęs nušlepsėjo į lovą ir tą rytą nebeatsikėlė. Nebeatsikėlė ir kitą rytą. Ir trečią, ir ketvirtą. Jaunasis Nilas pranyko ir dienomis, jį pakeitė liūdnas, palūžęs berniukas. Dienomis jis verkdavo ir ilgėdavosi savęs, kuriuo kadaise buvo. Darbe Nilo pasigedo jau kitą dieną, o antrąją jis buvo atleistas – „tarnystė mūsų sėkmei reikalauja pastovumo“, pasakė jam balsas telefone. Jis atpažino, kad tai buvo jo vadovas su kuriuo jie važiuodavo kasdien pietauti. Ir pridūrė „nieko asmeniško, Nilai, nepyk“. Pyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyp.
Štai ir viskas.
Nilas gulėjo lovoje ir pakaitomis žvelgė tai į savo kojų nagus kyšančius iš po antklodės, tai į savo telefono ekrane skubantį informacinį srautą. Tada pirmą kartą pagalvojo, jog niekada gyvenime nėra įsižiūrėjęs į savo kojas. Nagai buvo ilgoki, vietomis gelsvi ir stori, kampučiuose prisikaupė nešvarumų, o pirštai atrodė susitraukę ir sausi, tarsi, labai seno žmogaus. Tie nagai ir mėlstančios nuo vėsaus oro kojos buvo tokie svetimi, kad Nilui atrodė, jog stebi ne savo kūno dalį. Tada prisnūdo ir susapnavo keistą istoriją. Sena senučiukė bučiuoja putlias kūdikio kojas ir sako „tuoj suvalgysiu šias bandeles“. O Nilas juokiasi juokiasi jausdamas šilto oro kutulius pėdose ir kvėpdamas žolelėmis bei dūmais kvepiančių močiutės plaukų aromatą. Prabudo nejusdamas naujų panikos priepuolio pranašų – nekrėtė šaltis, neprakaitavo, nesivaideno giltinė su savo grimasomis, nesidaužė širdis į padus ir atgalios. Pagalvojo, nejau jo pėdos galėjo kadaise būti minkštos, šiltos ir putlios kaip bandelės. Pabandė tas įsivaizduojamas pėdas prisiklijuoti vietoje turimų – greičiausiai vaikščioti būtų nepatogu, bet gulėjimui visai tinkamos. Fone suskambo Nina Simone „Ain’t Got No, I Got Life“ – seniau nekęsdavo šios dainos, o dabar jo mažos, įsivaizduojamos rausvos pėdos pradėjo gaudyti ritmą ir nevalingai krutėti. Didelis suaugęs žmogus su labai mažomis, putliomis, rausvomis pėdomis plūduriavo milžiniškoje lovoje klausydamas Ninos dainos – jam nepažįstamos, tolimos, jau mirusios, bet pasauliui palikusios savo balsą. Jo močiutės vardas taip pat buvo Nina. Sapnais ji atkeliavo sugražinti kadaise turėtas pėdas, kurios mokėjo šokti.
Gal dar ne viskas.
Ieva Dryžaitė
