Spalio mėnesio antroje pusėje, kai tamsa ir šaltis pamažu skverbėsi į mūsų vakarus, kvietėme moksleivius labai neišsigąsti – kurti trumpus baugius pasakojimus ir dalyvauti konkurse „Šiurpės“.
Jau penktą kartą vykęs konkursas šįmet sulaukė didžiulio susidomėjimo ne tik iš gretimų Kauno, Kauno rajono mokyklų, bet ir iš Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, Marijampolės, Utenos ir kitų apskričių mokymo įstaigų. Gavome iš viso virš 430 kraują stingdančių, juoką keliančių, intriguojančių istorijų iš 89 skirtingų mokyklų. Išrinkti nugalėtojus buvo nemenkas ir atsakingas išbandymas, kuris užtruko gerokai ilgiau nei tikėjomės. Tačiau galiausiai, paslapčia susitikusi, už lango siaučiant vėjui ir šokant medžių šešėliams, prieblandoje, prie žvakių šviesos perskaičiusi ir įvertinusi visas istorijas, vertinimo komisija išrinko konkurso nugalėtojus.
Pagrindiniai laimėtojai:
Šiurpiausios šiurpės autorė – Goda Ragaišytė
Kūrybiškiausios šiurpės autorė – Dominyka Kasperovičiūtė
Komiškiausios šiurpės autorė – Milda Abromaitė
Jos bus apdovanotos konkurso rėmėjų įsteigtais prizais:
- cubis.lt žaismingais skirtukais, ženkleliais ir knygų aksesuarais, kurie pagyvins ne tik skaitymo kampelį, bet ir patį skaitymo ritualą.
- „Fantasy Puzzles“ išskirtinėmis ir spalvingomis medinėmis dėlionėmis iš Mitinių gyvūnų kolekcijos.
Papildomus prizus mažiesiems skiria Cubis.lt – 5 € kuponą mielam aksesuarui ar skirtukui dovanojame Aistei Vyšniauskaitei, Urtei Bužinskaitei, Barborai Adomaitytei.
Aktyviausiai konkurse dalyvavo VDU Šakių „Žiburio” gimnazijos 9A klasė. Ją apdovanosime specialiu prizu – nemokama Ąžuolyno bibliotekos edukacija.
Su visais konkurso laimėtojais organizatoriai susisieks el. paštu.
Taip pat speciali padėka šiems šiurpintojams patekusiems tarp 30-ies geriausiųjų, kurių istorijos ne mažiau sužavėjo:
- Benas Domeika „Mėlynos akys“
- Dominykas Strikauskas „Blogasis Degėsis“
- Ignas Čepulionis „Krauju rašyta istorija“
- Veronika Tarnauskaitė „Narvelis“
- Ieva Alisa Žmuidaitė „ 2018-ieji“
- Ieva Ragaišytė „Purvu suteptos rankos“
- Neilas Kochanauskas „Miško WiFi“
- Karolina Bučytė „Žmogus ar pabaisa?“
- Dorotėja Urbanavičiūtė „Ar tu bijai tamsos?“
- Vytautė Ažukaitė „Šiurpė“
- Odisseas Konstantinos Christou „Šiurpi naktis Nebylmiestyje“
- Gabrielius Sartanavičius „Baisiai juokingas sapnas“
- Austėja Sinkevičiūtė „Medalionas“
- Tauras Vologa „Šiurpus kirminas“
- Urtė Bakanevičiūtė „Ideali mergina“
- Mantas Būdvytis „(Ne)gyvasis kunigaikštis“
- Vaiva Miseckaitė „Prisiminimas“
- Andrėja Gegužytė „Liusė“
- Rytautas Burba „Paslaptingoji močiutė“
- Patricija Borodaitė-Borodaitytė „Psichologės baugštus dienoraštis“
- Dominykas Kiridenkovas „Šiurpuliukai“
- Kamilė Kalvynaitė „Žemyn“
- Miglė Grebliauskaitė „Lango tragedija ir vilkai blogiukai“
- Miglė Sakevičiūtė „Nebylieji žiedlapiai“
- Danas Juozėnas „Nakvynė moykloje“
- Vilius Vakaris Kašelionis „Raktininkė“
- Benediktas Bendžius „Paslaptinga istorija“
- Mantas Kinčius „Kodas: 212“
- Nikita Panov (Niksijus Panzirijus VI) „20:03“
- Domantas Stonkus „Šiurpus atsitikimas naktį kapinėse“
Kviečiame skaityti laimėtojų kūrinius:
Tekstai neredaguoti.
📜 Šiurpiausia šiurpė
Kūrinio autorė – Goda Ragaišytė
Ela
Ji žiūri į mane. Aš bandau ją ignoruoti lyg… jos čia nebūtų. Žiūriu į veidrodį ir matau, kaip ji už manęs stovi, kažką sako, bet aš nesiklausau. Nenoriu, nes bijau, kad norėsiu jai atsakyti.
Ela mirė prieš dešimt metų, kai mums buvo dvylika. Mes bėgom nuo tėvo… susikibę rankomis…bėgom, kiek tik galėjom. Gyvenome tuo metu šalia kalno, kurio apačioje buvo jūra. Užbėgę ant kalno, abu nebegalėjome kvėpuoti, bėgti nebebuvo kur, slėptis kur nebuvo. Tėvas mus pasivijo ir… staigiu taikymu bėgo į mus. Atsimenu, kad tuo metu jis smirdėjo cigaretėmis ir alkoholiu.
Tąnakt visas pasaulis man sustojo, praradau pusę savęs. Tėvas apie kraupųjį įvykį niekada nekalbėjo, lyg pamiršo… Bet aš Elos niekada nepamiršau, nes ji visada šalia manęs. Rūbai šlapi, plaukai šlapi ir visa mėlyna, sušalusi, bet likusi jauna. Tokia, kokia buvo prieš dešimt metų, tą naktį… Kartais ji padeda savo ranką ant manęs, tada bandau nesureaguoti.
Ji visada į mane žiūri piktai, bet aš nežinau, kodėl. Tėvas miręs, ar neturėtų ji būti laiminga? Ela, kodėl tu pyksti? Aš juk dėl tavęs atkeršijau. Kodėl tu į mane taip bjauriai nuolat žiūri? Kodėl tu kartais bandai mane pasmaugti? Aš nesuprantu. Bet ir nebandau, nes manau, kad sesuo yra ta, kuri nesupranta. Nesupranta, kad aš ją mylėjau ir norėjau apsaugoti.
Nusprendžiu sugrįžti ten… Ten, kur viskas prasidėjo. Praėjo lygiai dešimt metų nuo tos dienos. Kol stoviu ant kalno krašto, matau, kaip Ela bando mane nustumti. Man skaudu, nes aš nesuprantu. Grįžus į šią vietą, noras pasikalbėti mane užvaldo, noriu ją suprasti. Po dešimtmečio nedrąsiai jos klausiu:
– Kodėl tu pyksti ant manęs? Juk aš tave nustūmiau tam, kad apsaugočiau…
Ji pažiūri į mane nuostabiai švelniu žvilgsniu, nusišypso ir apkabina. Jau po akimirkos krentu nuo tos pačios vietos, kur ją tąnakt nustūmiau, o ji man šypsosi ir tiesia ranką.
📜 Kūrybiškiausia šiurpė
Kūrinio autorė – Dominyka Kasperovičiūtė
Flatwhite
Buvo tamsiau nei įprastai – pats nesupratau, ar jau persisuko laikrodis, ar ne. Fone girdėjosi automobilių burzgimas ir pro vis prasiveriančias duris įplaukdavo piktų vairuotojų tvaikas. Tylioje ,,brew’’ kavinukėje pardavėja plovė paskutiniuosius puodukus, kurie nebuvo papildyti jau nuo kokios trečios valandos, kadangi aplink susirinkę žmonės glaudėsi lyg kokie benamiai, turintys prabangius darbus, bet sau leidžiančius tik vieną tyros kavos puodelį. Už tą vietą kavinėje. Ir tiek. O aš sau bandžiau naująjį hobį – sudoku. Dairydamasis aplink, ar kažkas mane stebi, bandžiau įveikti pačią lengviausią užduotį. Gal pabaigoje yra atsakymai? Tik pasitikrinimui… Atsivertęs paskutiniuosius puslapius, gaudžiau akimis bent kiek pažįstamus skaičius, bet akis užkliuvo už lengvo pakeverzojimo. Vos įskaitęs kelis žodžius, pajaučiau, jog nutirpo kojos, o veidas išbalo iš išgąsčio. ,,Jau laikas”. Laikas kam?… Apsidairiau aplinkui ir pažvelgiau į baristos pusę – lėta srovėle, nuo stalviršio, pamažėle tekėjo šviežiai suplaktos matchos gėrimo skystis… Išgirdau tokį klyksmą, kad net šiurpas nuėjo per visą kūną.
-Aaaa, tik ne mano matcha!- nesavu balsu suklykė jauna mergina, tuo pačiu, vos išlaikanti savo jogos kilimėlį.
Nuo šito vaizdo, nusprendžiau viską susirinkti ir lėkti tiek, kiek kojos neša. Mane pasitikęs šalto vėjo gūsis lyg bandė pašnabždomis įspėti ,,bė-ėk”. Bėgant tuščia gatve, nuogos šakos vis ūbavo ir ūbavo: ,,tu čia svetimassss…”. Kojos jau vos vilkosi, o akyse ėmė raibuliuoti. Pasižiūrėjęs atgal sekundę, atrodo, pastebėjau, jog dvi pavargusios, šiurpios, raudonos akys vejasi mane. Pradėjau girdėti savo stiprėjantį širdies ritmą ir greitėjančius dūžius, mano kvėpavimas darėsi dar labiau neramus. Kas čia vyksta? Ar aš esu prakeiktas? Užsisvajojęs kritau veidu tiesiai į balą, bet mintis galvoje liko tik viena: ,,Kas dabar bus? Ar mano gyvenimas baigsis čia ir dabar, purvinoje baloje?”. Nežinau, kuri mintis man labiau kėlė siaubą, bet net nespėjus atsikvėpti, pajaučiau kaulėtą, seną ir šaltą ranką ant gerklės. Galėjau užuosti kiekvieną šios rankos gyslelę ir prakaito lašelius, ir nors riešas buvo taip arti – pulso, prisiekiu, nejaučiau. Gerklėje jutau skrandžio rūgšties ir purvo skonį. Nedrąsiai pakėliau savo išblyškusias akis. Bandžiau įsižiūrėti į tamsų siluetą ir staiga sužibo mano išmanusis laikrodis. Jis siuntė perspėjančius signalus, jog man tuoj sustos širdis. Nusišvietė vidutinio amžiaus vyro veidas – baugus su į veidą įsirėžusiomis raukšlėmis.
-Nuoma.
-K-Kas?- sumikčiojau aš.
-Sakau, nuoma – aštuoni šimtai penkiasdešimt trys eurai.
Sužinojęs, kad šis šiurpus persekiojantis vaiduoklis yra mano nuomotojas, vos nepridariau į kelnes. Gal ir būčiau apsiėjęs be to ,,Flatwhite”.
📜 Komiškiausia šiurpė
Kūrinio autorė – Milda Abromaitė
Ponas Kraujagumbris ir paskutinis moliūgas
Ramučių kaimas garsėjo ne tik karvėmis, kurios žiovauja sinchroniškai, bet ir kasmetine moliūgų švente. Kiekvienas gyventojas išdidžiai išdroždavo moliūgą – kuo šiurpesnį, tuo geriau. Bet vienas žmogus niekada nedalyvaudavo šiose varžybose. Tai ponas Kraujagumbris.
Jis gyveno už kapinių name su trimis kaminų skylėmis ir vienu išprotėjusiu gaidžiu. Sakoma, kad kai naktį tas gaidys sugieda, kažkur pasaulyje sproginėja lemputės. Vieną rudens vakarą į duris pasibeldė vaikai – Domas, Miglė ir Ieva, apsirengę vampyrų ir raganos kostiumais. Jie atėjo prašyti saldainių, bet vietoj to Kraujagumbris pakvietė juos vidun.
– Saldumynų neturiu, – šyptelėjo rodydamas dantis, kurie priminė senus pianino klavišus. – Bet turiu…moliūgą. Paskutinį.
Ant stalo gulėjo milžiniškas moliūgas. Ant jo keistas užrašas: „Nedrožti iki vidurnakčio“. Žinoma, vaikai negalėjo atsispirti. Kai tik Kraujagumbris išėjo į rūsį, Domas paėmė peilį.
– Kas tokio blogo gali nutikti? – paklausė jis, kai laikrodis mušė dvylika.
Kai peilis palietė moliūgą, iš vidaus pasigirdo „oi!“. Moliūgas atsimerkė. Taip, atsimerkė: dvi skylės virto akimis, kurios sušnabždėjo:
– Man niežti sėklas. Iškrapštykit jas, būkit geri…
Vaikai sustingo. Ieva sušnabždėjo:
– Gal čia triukas? Kraujagumbris sukūrė kalbantį moliūgą?
Bet moliūgas šnypštė vis garsiau, kol sėklos pradėjo byrėti ant grindų ir virsti…mažais moliūgėliais su dantimis. Jie pradėjo kramtyti kilimą, užuolaidas ir Domo batraiščius. Tada pasirodė Kraujagumbris, laikydamas šluotą ir švilpuką.
– Vėl? – atsiduso jis. – Kiek galima. Kiekvienais metais kas nors drožia be leidimo!
Jis pūstelėjo švilpuką, ir visi moliūgai sustingo. Bet vienas mažylis, su dantimi vietoj akies, spėjo pabėgti pro rūsio langelį.
– Dabar turėsim dar vieną siaubūną kaime, – niūriai tarė Kraujagumbris:
– Pernai buvo moliūginė karvė, šiemet bus moliūginis benamis.
Vaikai, vis dar virpantys, pažadėjo niekam nieko nepasakoti. Bet kitą rytą Ramučių turgavietėje visi kalbėjo tik apie vieną dalyką:
– Ar matėt, kaip naktį per gatvę perbėgo oranžinis padarėlis su vienu batu burnoje?
O Kraujagumbris, ramiai valgydamas moliūgų sriubą, tik šyptelėjo.
– Štai kodėl šventes švenčiu vienas.
Ir nuo tada, kai kas nors Ramučiuose išdroždavo moliūgą po vidurnakčio, girdėdavosi tylus švilpukas, kažkas neaiškiai susnabždėdavo:
– Niežti… sėklas.
Kviečiame skaityti ir mažiausiųjų šiurpes, kuriems skirti papildomi prizai:
Kūrinio autorė – Aistė Vyšniauskaitė
Naktis miške
Kartą gyveno berniukas vardu Saulius. Kartą jis nusprendė nueiti į mišką, nors mama griežtai tai draudė. Kai mama išėjo į darbą, Saulius susidėjo daiktus ir išėjo.
Saulius klaidžiojo po mišką. Kai staiga suprato, kad jis pasiklydo. Saulius bandė ką nors prisišaukti, bet niekas neatsiliepė. Galiausiai pradėjo temti – atėjo naktis. Staiga berniukas nustėro iš baimės. Prieš jį dantis iššiepęs stovėjo vilkas! Atsitokėjęs Saulius pradėjo bėgti nuo baisūno. Bėgo kiek galėdamas greičiau. Po kiek laiko Saulius pavargo. Baisūno nebesimatė, tad nusprendė atsigulti po medžiu. Pabandė sudėti bluostą, bet niekaip neišėjo. Saulius sėdėjo ir galvojo. Be galvodamas nejučia užmigo. Atsikėlė nuo keisto krabždesio. Atsimerkęs pamatė prieš jį stovintį vilką. Matėsi jis buvo piktas. Nejučia Saulius ištraukė komiksą lyg norėtų juo gintis. Vilkas pasižiūrėjo ir prisėdo šalia. Berniukui pasidarė nejauku ir su baime veide atvertė pirmą puslapį. Vilkas dar labiau susidomėjo. Saulius nieko nelaukęs pradėjo skaityti.
Kai baigė skaityti komiksą vilkas jau giliai miegojo. Saulius pasižiūrėjo į dangų. Ten švietė ankstyva saulė. Patraukęs vilką į šoną berniukas atsigręžė ir atsistojo. Buvo siaubinga naktis, bet linksma. Saulius nusprendė komiksą palikti vilkui, juk namuose jis turi jų daugybę. Ir nieko nelaukęs patraukė namo. Prasibrovęs pro medžius ir apleistas kapines Saulius išėjo iš miško. Susirado žmogų, kuris pažįsta jo mamą ir jis jį parvežė namo.
Kūrinio autorė – Urtei Bužinskaitė
Siaubo traukinys
Vieną rudens vakarą trys vaikai – Aurora, Vytis, Jurgita grįžo iš miško ir pavėlavo į paskutinį autobusą. Jie laukė, tikėjosi, kad gal dar važiuos koks traukinys. Aplink sklandė rūkas, o vėjas švilpė tarsi kažką šnabždėdamas. Staiga iš rūko pasigirdo ilgas, aidintis švilpukas. Iš rūko ėmė ryškėti seno traukinio siluetas, jis buvo juodas ir blizgantis nuo drėgmės. Jo langai švietė mėlyna šviesa, o ratai sukosi beveik be garso. Ant pirmojo vagono buvo užrašas: „Siaubo traukinys – drąsiausiems keleiviams“.
Traukinys sustojo be jokio triukšmo. Durys pačios prasivėrė, kviesdamos į vidų. Vaikai atsargiai įlipo į tuščią vagoną. Traukinyje nebuvo nei vieno žmogaus. Ant sėdynių buvo sudėtos švarios pagalvėlės, ant stalelių buvo padėti seni laikraščiai su datomis prieš penkiasdešimt metų. Traukinys staiga pajudėjo, nors niekas nespaudė jokių mygtukų. Pro langus nebesimatė stoties ir miestelio. Tarp sėdynių ėmė rodytis šešėliai, primenantis žmones. Jie judėjo tyliai, tarsi sėdėtų ir kalbėtusi, nors garsų nesigirdėjo. Aurora iš baimės išsitraukė šokoladuką ir jį suvalgė. Vytis ir Jurgita pradėjo juoktis, bet pamatė į juos artėjantį didelį šešėlį. Vaikams pasidarė dar baisiau, Aurora išsitraukė antra šokoladuką ir iš baimės jį suvalgė. Šviesos ėmė mirgėti, kol vagonas prisipildė keistos šilumos. Ant sienos virš durų ušsidegė užrašas: „Stotelė – pamirštieji“. Traukinys sustojo ir durys atsivėrė, bet niekas neįlipo, tik į vagoną papuolė dar daugiau rūko. Iš rūko susiformavo moters siluetas. Jos rankoje buvo mažas žibintas, o balsas vos girdimas, priminė vėją: „Nepamirškite šviesos vaikai. Ji visada suras jus tamsoje“. Kai žodžiai nutilo, rūkas pamažu išsisklaidė ir žibinto šviesa pradėjo šviesti visame vagone. Už langų pasirodė pažįstamos stoties šviesos. Traukinys sustojo ten, iš kur keliautojai buvo išvažiavęs.
Vaikai išlipo į tylų lauką. Rūko nebebuvo, kai jie atsisuko, traukinys jau buvo dingęs, palikęs tik mažą žibintą ant žvyro. Nuo tos dienos vaikai nebebijojo tamsos. Kartais naktį, kai pasigirsdavo tolimas švilpukas vaikai nusišypsodavo žinodami, kad siaubo traukinys vis dar važinėja, saugodamas tuos kurie nebebijo tamsos.
Kūrinio autorė – Barbora Adomaitytė
Liepa ir paslaptingas nykštukas
Vieną kartą labai labai mažame bute gyveno mergaitė Liepa. Ji nežinojo, kas vyksta po jos didele ir gražia lova. Gal ten kažkas gyvena, o gal ir ne. Ji net išvis negalvojo apie savo lovą.
Kartą, kai ji ėjo miegoti, Liepa išgirdo, kad kažkas beldžiasi į jos kambario sieną. Ji išlipo iš lovos, pasižiūrėjo, bet ten nieko ten nerado. Mergaitė atsigulė į lovą ir užmigo.
Kitą rytą ji atsibudo ir lyg kažkas ne taip, tai ji dar kartą pasižiūrėjo po lova. Liepa palindo po lova ir rado kažką mažo. Liepa jį pagavo ir pasižiūrėjo iš arčiau — ten nykštukas. Baisusis nykštukas užšoko už jos lovos ir ją įstūmė po lovą. Laikė ją ten, o pats pavirto mergaite ir Liepa amžiams buvo įkaltinta po savo lova.
Konkurso organizatorius:
Kauno apskrities viešoji Ąžuolyno biblioteka
Konkurso partneriai:
Birštono savivaldybės viešoji biblioteka, Jonavos rajono savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešoji biblioteka, Kaišiadorių rajono savivaldybės viešoji biblioteka, Kalvarijos savivaldybės viešoji biblioteka, Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Kauno rajono savivaldybės viešoji biblioteka, Kazlų Rūdos Jurgio Dovydaičio viešoji biblioteka, Kėdainių rajono savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešoji biblioteka, Marijampolės Petro Kriaučiūno viešoji biblioteka, Prienų Justino Marcinkevičiaus viešoji biblioteka, Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešoji biblioteka, Šakių rajono savivaldybės viešoji biblioteka, Vilkaviškio rajono savivaldybės viešoji biblioteka.
Konkurso rėmėjai:
Cubis.lt
cubis.lt
„Instagram“ @cubis.lt
„Facebook“ @Cubis.lt
Cubis.lt – vieta, kur knygų mylėtojų laukia išskirtiniai 3D aksesuarai ir dekoracijos. Kiekvienas gaminys sukurtas tam, kad skaitymas taptų dar malonesnis ir ypatingesnis.
„Fantasy Puzzles“
fantasypuzzles.lt
„Instagram“ @fantasy.puzzles
„Facebook“ @Fantasypuzzles.com
„Fantasy Puzzles“ gamina medines, unikalių formų ir detalių, įvairių dydžių, piešinių ir sudėtingumo lygių dėliones. Kiekvienoje jų integruojamos teminės figūrėlės, o visos detalės yra skirtingų formų.
