Kelionė
Ogi nutiko tai, ko visi tikėjosi. Maža žvaigždelė danguje staiga sužibo ir nušvietė dangaus skliautą – tokį tamsiai mėlyną, kaip rašalas. Ir staiga ji atsiplėšė nuo dangaus ir nuskriejo Žemės link. Jau labai seniai žvaigždelė stebėjo Žemės gyventojus, o labiausiai ją domino du. Nežinojo ji nei jų vardų, nei kiek jiems metų, bet jautė, kad gyvendama tarp jų galėtų užaugti. Tie du žmonės turėjo raudonus garbanotus plaukus, dažnai juokdavosi, bet kartais ir susibardavo – nepiktai, tik kad parodytų, jog dar balsai vietoje. Žvaigždelei ypač patiko, kad tas su storesniu balsu ir didesnėmis pėdomis mėgdavo važinėti dviračiu, ir ji vis pagalvodavo, kad ir jai patiktų skriejant dviračiu jausti vėjo rankas ant įraudusių žandų. Dar žvaigždelei labai patikdavo, kad tas žmogus su plonesniu balsu, mažesnėmis pėdomis ir nuostabiais ilgais plaukais dažnai išeidavo į miškus ir ten klajodavo rinkdamas žoleles, stebėdamas vabalus ar glostydamas rasos nubučiuotą žolę. Mėgindavo tada žvaigždelė įkvėpti miško kvapo, bet būdavo per toli, tad tekdavo jį tik įsivaizduoti. Skriedama galvojo, kad greičiausiai ir jos plaukai bus raudoni, kad ir ji turės pėdas, tik neaišku, tas didesnes ar tas mažesnes. Ji taip pat svarstė, kokio storumo bus jos balsas, bet kol kas jis buvo toks, koks buvo, ir ne kitoks. Dangaus žvaigždelės, tos labiau patyrusios, jai aiškino, kad kelionė truks apie 280 dienų, o gal ir ilgiau, bet žvaigždelei tai itin trumpa akimirka.
Devyni mėnesiai kelionės, kuri buvo tamsi, raminanti, šniokščianti, staiga baigėsi, ir mažoji žvaigždelė turėjo stipriai užsimerkti, nes ją pradėjo akinti šviesa. O dar ji norėjo užsikimšti ausis, nes garsų buvo tiek daug ir jie visi tokie stiprūs, kad darėsi baisu. Laimei, žvaigždelė išgirdo storąjį ir plonąjį balsus, juos pažino – jie buvo šalia. Tad žvaigždelė kiek nurimo. Balsai tyliai kuždėjosi apie kažką labai gražaus, drebėdami jie sakė, kad tą kažką jie labai myli. Bet jie neminėjo žvaigždelės, tad ji labai nusiminė. Nusprendė šiek tiek praverti akį ir apsižiūrėti, bet labai nustebo, kad tai padaryti buvo labai sunku. Be to, žvaigždelė beveik negalėjo pajudėti ir nebegalėjo skristi. Ji ir vėl išsigando, o tada išgirdo, kaip kažkas rėkia. Rėkė taip stipriai, kad žvaigždelė net neturėjo laiko pagalvoti ar susikaupti. Ir tik tada suprato, kad tas riksmas sklinda iš jos gerklės, kad tai ji rėkia ir nevalingai mosuoja rankytėmis! Papurtė galvą, dar kartą apsidairė ir suprato, kad pavirto į mažytį vaikelį, kurį supa jos matytos rankos, kuriam dainuoja pažįstami balsai, o pakaušį kutena raudoni garbanoti plaukai. Tada žvaigždelė nurimo ir suprato, kad viena kelionė baigėsi, bet prasidėjo kita, vadinama tyrinėjimais.
Tyrinėjimai
Mažylė žvaigždelė, pavirtusi į vaikelį, labai dažnai girdėdavo vieną žodį – Pilypas – ir daugybę jo variacijų, tokių kaip Pilypukas, Pilypėlis, Pilypijukas, netgi Pyliukas ar Pylius.
– Ką tai galėtų reikšti? – galvodavo. – Gal tai maistas? Gėrimas? Kas tai? – ir vis galvodavo, galvodavo, kol užmigdavo. Kartais pilve atsirasdavo didelis tuščias būgnas ir tol neduodavo ramybės, kol vaikelis neatsigerdavo pieno. Mažylis ir toliau mąstydavo:
– Iš kur tas būgnas? Kas jis? Kodėl būgnas nori pieno? – bet niekas negirdėjo mažojo minčių ir klausimų, tad jam tekdavo ir toliau įtemptai galvoti, kol ir vėl užmigdavo. O miegas mažąjį Pilypą užklupdavo gana dažnai ir visada netikėtai. Vos tik jis pradėdavo ką nors įtemptai galvoti, krapštyti ar pagaudavo kokį nuostabų daiktą, pavyzdžiui, tėčio telefoną, mamos mėgstamą užrašų knygutę ar nuostabių dulkių gumulėlį, staiga ponas miegas prisiartindavo iš pasalų ir tyliai puldavo mažylio vokus – užsilipdavo ant jų visu svoriu ir užmerkdavo smalsias akytes. Tada po kambarį pasklisdavo tiršti miego kerai, kurie atpalaiduodavo visas smarkiai įtemptas Pilypo galias, o neretai stipriai paveikdavo ir tėvelius, ypač tą su storu balsu ir didelėmis pėdomis.
Galiausiai mažylis išsiaiškino žodžio Pilypas paslaptį. Ogi jis suprato, kad tai vienas iš daugelio jam duotų vardų. Kiti gi buvo švieselė, mylimukas, džiaugsmelis, stebuklas, išdykėlis, švelnumėlis, netgi kučkelis. Visi vardai mažyliui patiko, bet keletas kėlė įtarimų, kaip antai tinginėlis ar pampučka. Iš visų jėgų stengėsi įsiminti šiuos vardus, kad, kai pradės kalbėti, galėtų paklausti tų storu ir plonesniu balsais kalbančių burnų, ką tai reiškia.
Vieną šviesų rugsėjo rytą Pilypukas didelėmis savo kūno pastangomis atsivertė ant pilvo, nušliaužė nuo lovos krašto ir nuropojo iki jam labai rūpėjusio stalčiaus – vis matydavo, kad mama ten deda visokius slaptus daiktus. Pradėjo kraustyti, bet tų magiškų grožybių taip ir nerado – vis kojinės ar marškinėliai papuldavo, nieko bauginančio ar ypač slapto. Nutarė, kad greičiausiai mama slaptiems daiktams naudojo kitą stalčių, tad iškraustė ir dar vieną. Taip Pilypas, ieškodamas slaptų gėrybių, sukrovė didžiulius kalnus drabužių, papuošalų, skarelių, popierių, dėžučių. Sunkus darbas labai išvargino mažąjį ieškotoją, ir jis tyliai susirangė sukrauto kalno papėdėje, užsiklojęs nuostabaus raudonio mamos suknele. Taip jį ir rado raudonplaukė mama, kurios veido oda tą akimirką susiliejo su plaukų raudoniu. „1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10… Kvėpuok, kvėpuok“, – tyliai sau kartojo mintyse. O tada netikėtai čiupo fotoaparatą ir užfiksavo miegantį angelą daiktų krūvoje. Atsigulė šalia ir užmigo su šypsena veide, o grįžus tėčiui šūktelėjo:
– Turime atšvęsti – mažasis Pilypas nebe toks jau ir mažas, pats nulipa nuo lovos ir sėkmingai apsirūpina miegui reikalingais daiktais, netgi lovą sau pasikloja. Užaugo, matyt!
Pilypukas niekaip nesuprato, iš kur tiek džiugesio namuose – net pyragėlių su aviečių kremu atsirado, o tėveliai vietoj kasdienių darbų tiesiog susėdę ir suglaudę galvas vartė nuotraukas, vaizduojančias Pilypo kūno ir šukuosenų pokyčius, tyliai kikeno ir laikėsi už rankų. Bet mažajam vis nedavė ramybės tie slapti daiktai, kuriuos mama arba tėtis slepia stalčiuose, ant spintų, po lovomis, spintelėse, pintinėse, netgi skalbimo mašinoje, taigi jis ir toliau tęsė savo žygius, norėdamas atrasti tai, ko ieškojo. Tik kažkodėl mama taip nebesidžiaugdavo daiktų kalnais, o ir pyragėlių vakarais nebebūdavo.
Tuo metu, kai vyko didieji ieškojimai, atsitiko ir dar šis bei tas – ogi Pilypas išmoko vaikščioti. Kojos pynėsi, bet puikiai tarnavo įveikiant trumpus atstumus, ypač gera trasa buvo koridorius – pakankamai siauras pasiramstyti ir gana ilgas įsibėgėti. Tačiau jame apsigyveno labai baisus padaras, kurį pamatęs Pilypas bėgdavo kiek įmanydamas, o kartais ir rėkdavo. Tas padaras atsirasdavo tik tada, kai lauke jau būdavo tamsu ir namie degdavo šviesos, bet kartais pasirodydavo ir saulei stipriau pro langus pašvietus. Be to, jis elgdavosi taip kaip ir Pilypukas – kartais tapdavo mažytis, kartais ištįsdavo iki lubų. O keisčiausia tai, kad jis turėjo Pilypuko šukuoseną, tik nesimatė, kokios spalvos jo plaukai. Pilypukas visaip bandė jo atsikratyti, kol vieną dieną rėkdamas įlėkė į kambarį ir drebėdamas puolė tėčiui į glėbį. Tėtis ilgai kamantinėjo mažąjį, dėl ko jo skruostais ritasi ašaros, kol galiausiai Pilypas įsidrąsino ir nuvedė jį į koridorių parodyti baisiojo padaro, kuris nenustojo jo persekioti. Bet tėtis visai neišsigando, atvirkščiai – pradėjo šypsotis, atsiklaupė ant kelių, prisitraukė Pilypuką arčiau ir paklausė, kiek padarų šis matantis dabar. „Du“, – parodė pirštais. Vienas stovėjo su suveltų plaukų kupeta, kitas klūpėjo ir kažkodėl taip pat turėjo tėčio šukuoseną. Tada tėtis jam papasakojo istoriją apie šešėlį, kuris pasirodo, vos tik šviesa pakrypsta žemyn, ir ypač išryškėja, kai už nugaros ridenasi saulė arba kambaryje įsižiebia lemputė. Pilypukas nurimo, baimė dingo – ilgainiui šešėlis netgi tapo mylimu draugu.
Bet svarbiausia, kad šalia visada buvo tėtis ir mama – nuostabių plaukų ir skirtingų pėdų bei balsų savininkai, Pilypuko kelionių bei tyrinėjimų palydovai, kuriems laikui bėgant į galvą įsimes ne vienas žilas plaukas, nes mažylio nuotykiai dar tik prasidėjo.
Autorė Ieva Dryžaitė
Redaktorė Kotryna Zaveckaitė
