Kalbančiojo ir jo žodžių vertė
Vieno tarptautinio projekto susitikimo metu, per neformalią vakarienę, atsisėdau šalia kolegų iš Didžiosios Britanijos. Tame projekte nagrinėjome nelygybes, kurios susiklosto dėl įvairių socialinių, ekonominių ar istorinių aplinkybių. Nepaisant to, kad projektas buvo apie nelygybes, visi projekto partneriai jame dirbo labai nevienodomis sąlygomis, nors įsipareigojimai buvo vienodi. Tai buvo vienas iš tų pavyzdžių, kai tam tikrą reiškinį ne tik tyrinėji teoriškai, bet ir realiai jį išgyveni per susiformavusias sistemines praktikas, kurios vienus yra linkusios apdovanoti, kitus palikti mažiau palankioje padėtyje. Taigi, vertinant bendrai, tarptautiškumas suteikia galimybę išbandyti save platesnėje erdvėje, susipažinti su kitomis patirtimis, žmonėmis, idėjomis, sykiu gana aiškiai parodo, kad šiame globaliame žaidime nesame vienodi. Ir šiame procese svarbų vaidmenį atlieka kalba.
Tą vakarą su projekto kolegomis šnekučiavomės apie šį bei tą, kol galiausiai mūsų pokalbis pasisuko apie kalbos ir kalbančiojo vertės santykį. Tąkart jiems gal kiek netaktiškai, tačiau nuoširdžiai pasakiau, kad žmogus kitų akyse neretai atrodo tiek protingas ir išmintingas, kiek geba tai pasakyti, nes gyvename labai „šnekioje“ kultūroje, kurioje kalbėjimo kompetencija dažnai tampa žmogaus vertės matu. Natūralu, kad tarptautinėje anglakalbėje aplinkoje nemaža privilegija tenka tiems, kuriems anglų kalba yra gimtoji, nes ne anglakalbiams dalį dėmesio tenka skirti ne vien tam, ką norisi pasakyti, bet ir tam, kaip tai padaryti. Kartais mintis galvoje būna aiški, tačiau jai išreikšti pritrūksta žodžių, o kol jų ieškai, pokalbis jau būna pasisukęs kita linkme. Žinoma, tai savaime nereiškia, kad gimtakalbiai visuomet turi daugiau galios ar kad geresnis anglų ar bet kurios kitos kalbos mokėjimas garantuoja didesnį autoritetą. Tačiau vienodų profesinių gebėjimų žmonės gali būti vertinami nevienodai vien todėl, kad skiriasi jų galimybės išreikšti tai, ką žino ir supranta. Kalbos reikšmę pripažinimui iliustruoja ir mokslo istorija. Pasitaikydavo atvejų, kai svarbūs moksliniai atradimai nesulaukdavo deramo dėmesio, nes buvo paskelbti mažiau tarptautinėje mokslo bendruomenėje paplitusia kalba, pavėluotai, o kartais ir netiksliai išversti ar sunkiau prieinami kitų šalių mokslininkams. Taigi net svarbių atradimų pripažinimas priklausė ne tik nuo jų reikšmės, bet ir nuo to, kokia kalba apie juos buvo pirmiausia paskelbta (Gordin, 2015).
Pokalbis su projekto kolegomis man priminė ankstyvuosius sociologijos studijų laikus, kai skaičiau Pierre’ą Bourdieu, Michelį Foucault, Jürgeną Habermasą ir kitus autorius, kuriems kalba buvo kur kas daugiau nei paprasta bendravimo priemonė. Pavyzdžiui, prancūzų sociologas Pierre’as Bourdieu (1991) kalbą nagrinėjo kaip simbolinės galios priemonę, pabrėždamas, kad svarbu ne tik tai, ką sakome, bet ir kas, kam bei kokiomis aplinkybėmis kalba. Šiuos sudėtingus ryšius jis aiškino pasitelkdamas kalbinės rinkos sąvoką. Kaip ir kitose rinkose, čia žodžiai ir kalbėjimo būdai taip pat turi savo vertę. Taigi tas pats pasakymas vienoje situacijoje gali būti laikomas tinkamu ar net solidžiu, o kitoje primityviu ar net gėdingu. Kalbančiojo ir jo kalbos vertinimas dažnai priklauso nuo jo užimamo statuso ir turimo kalbinio kapitalo (plačiąja prasme tai yra kalbėjimo įgūdis), kurį sudaro žodynas, iškalba, akcentas ar gebėjimas prisitaikyti prie skirtingų bendravimo situacijų. Šis kapitalas formuojasi nevienodomis socialinėmis sąlygomis, todėl jam įtakos turi išsilavinimas, socialinė padėtis bei gyvenimo patirtis. O tai, kaip šis kapitalas yra suprantamas, priklauso ir nuo visuomenėje susiklosčiusių galios santykių, dėl kurių vieni kalbėjimo būdai laikomi autoritetingais, o kiti gali būti pašiepiami. Taip kalbiniai skirtumai gali prisidėti prie socialinės nelygybės kūrimo ir palaikymo.
Pavyzdžiui, kultūros projektų atrankose gera idėja nebūtinai sulaukia pripažinimo, jei jos autorius nemoka jos pristatyti institucijoms įprasta biurokratine kalba. Tas pats sumanymas, apibūdintas kaip bendruomenės susibūrimas, gali atrodyti mažiau vertingas nei pristatytas vartojant sąvokas „kultūrinis įveiklinimas“, „socialinė įtrauktis“ ar „tarpsektorinė partnerystė“. Nors veiklos esmė nepasikeičia, jos vertė kalbinėje rinkoje gali išaugti. Taip kalba tampa ne tik priemone pristatyti idėjas, bet ir viena iš sąlygų gauti pripažinimą bei būti išgirstiems arba, priešingai, likti negirdimiems ir sykiu nematomiems.
Žodžiai, kuriais aiškiname pasaulį, kuria mūsų tikrovę
Kiek kitokį šio proceso atspalvį galima atpažinti ir iš to, kaip įvairiose srityse pasirenkame žodžius reiškiniams įvardyti. Pavyzdžiui, darbuotojų atleidimą vadinant „personalo optimizavimu“, dėmesys yra nukreipiamas nuo darbo netenkančių žmonių išgyvenimų į organizacijos veiklos efektyvumą. Panašiai viešųjų paslaugų mažinimą įvardijant „paslaugų tinklo pertvarka“, gali būti pabrėžiama administracinė būtinybė, o nuošalyje paliekamos pasekmės gyventojams. Pasirinkti žodžiai gali sušvelninti, pateisinti, nuslėpti arba išryškinti tam tikrus tikrovės aspektus. Žinoma, vien pakeitus pavadinimą pati tikrovė neišnyksta, tačiau gali pasikeisti tai, kaip ją suprantame.
Panašią tendenciją nesunku pastebėti praktiškai visose mūsų gyvenimo srityse. Politika, teisė, medicina, mokslas ar kitos specializuotos sritys turi ne tik savo žinias, bet ir savitą kalbą. Norėdamas būti išgirstas šiose srityse, žmogus dažnai turi bent iš dalies perimti jose vartojamą terminiją, kad jo išsakytos mintys būtų pripažintos svarbiomis ir pagrįstomis. Įsivaizduokime žmogų, mėginantį paaiškinti savo problemą teisėjui, žurnalistui, akademikui ar valstybės tarnautojui. Jis gali labai gerai žinoti, kas vyksta jo gyvenime, tačiau nebūtinai moka tai išreikšti šiems specialistams priimtina kalba. Taip atsiranda įtampa tarp kasdienės ir institucinės kalbos, kai žmogui, norinčiam būti išgirstam, nebeužtenka gebėti papasakoti apie savo patirtis, o tenka išmokti ir tai sričiai būdingą kalbėjimo būdą. Remiantis Bourdieu simbolinio smurto samprata, tokias situacijas galima suprasti kaip subtilų galios veikimą, kai tam tikroje aplinkoje įsigalėjusios kalbėjimo taisyklės atrodo savaime suprantamos, o jų neatitinkančių žmonių žodžiai gali būti nuvertinami. Ilgainiui žmogus gali pats pradėti abejoti savo gebėjimais, žiniomis ir patirties verte, nes visuomenėje egzistuojančius skirtumus ima suvokti kaip asmeninius trūkumus, o ne socialinių aplinkybių poveikį (Bourdieu ir Wacquant, 1992).
Čia svarbus ir šiuolaikinėje visuomenėje paplitęs meritokratinis požiūris, pagal kurį žmogaus socialinė padėtis ir autoritetas yra laikomi jo asmeninių pastangų, įgūdžių bei pasiekimų rezultatu. Diplomas, profesinis statusas ar sklandi kalba tampa tarsi įrodymu, kad žmogus yra vertas būti išgirstu. Vis dėlto toks požiūris nepakankamai atsižvelgia į tai, kad mūsų pasiekimai formuojasi labai nevienodomis sąlygomis. Pavyzdžiui, vieni nuo vaikystės auga aplinkoje, kurioje skatinama diskutuoti, ginčytis, argumentuoti, skaityti ir laisvai reikšti mintis. Kiti turi gerokai mažiau galimybių įgytis tokios patirties. Todėl tai, ką laikome individualiu talentu ar jo stoka, neretai atspindi ne tik asmenines savybes, bet ir socialinę aplinką, kurioje žmogus augo ir formavosi (Bourdieu, 1991).
Dar vieną svarbią kalbos ir galios pusę atskleidžia italų mąstytojo Antonio Gramsci kultūrinės hegemonijos samprata. Gramsci (1971) aiškino, kad dominuojančių visuomenės grupių galia išsilaiko ne vien dėl tiesioginės prievartos naudojimo ar gausių ekonominių išteklių. Ji įsitvirtina bei yra palaikoma ir per idėjas, vertybes, įsitikinimus, kurie ilgainiui pradedami laikyti visiems savaime suprantamu „sveiku protu“. Kalba šiame procese užima svarbią vietą, nes per ją formuojasi supratimas apie tai, kas visuomenėje laikoma priimtina, įprasta ar pageidautina. Taigi, kai tam tikros visuomenės grupės pasaulio supratimas tampa vyraujančiu visuomenės požiūriu, susiklostę galios santykiai ima atrodyti natūralūs, nors iš tiesų jie yra istoriškai ir socialiai susiformavę.
Kalba kaip socialinės nelygybės atspindys
Apie panašius procesus daug rašė britų sociologas Simonas J. Charlesworthas (2000), tyrinėjęs Anglijos Roteramo (angl. Rotherham) miesto darbininkų klasės gyvenimą ir socialinio kentėjimo patirtis. Šiame mieste, nykstant pramonei ir darbo vietoms, darbininkai susidūrė ne tik su ekonominiu nesaugumu, bet ir didėjančiu skurdu bei socialiniu ir emociniu pažeidžiamumu. Charlesworthą domino, kaip šios patirtys įsispaudžia į žmonių savivoką ir atsispindi jų kalboje, kūno laikysenoje bei santykiuose su kitais. Mokslininkas savo tyrime pastebėjo gana paradoksalią situaciją, kurią išryškino dvi pasaulėžiūros ir sykiu, du skirtingi kalbėjimo būdai apie tai. Apie šių darbininkų gyvenimą bei sunkumus viešai dažnai kalbėjo politikai, mokslininkai, žurnalistai ar kitų valstybės institucijų atstovai, vartojantys savitą profesinį žargoną. Patys darbininkai savo išgyvenimus nusakydavo visai kitais žodžiais, todėl ne visuomet atpažindavo savo patirtis tame pasakojime, kuri pateikdavo minėtų sričių atstovai. Taip susiklostė paini situacija, kai žmonių problemos buvo plačiai aptarinėjamos viešojoje erdvėje, tačiau jų pačių balsai liko nuošalyje. Charlesworthas pastebėjo, kad ilgainiui profesionalų kalbėjimo maniera ir jų kalboje perteikiamas darbininkų gyvenimo būdas silpnino pačių darbininkų pasitikėjimą savo žodžių verte ir teise būti išgirstiems. Kitaip tariant, jie neteko galimybės patys kalbėti savais žodžiais už save.
Bourdieu ir Charleswortho idėjomis rėmiausi ir pati prieš daugelį metų tyrinėdama Lietuvoje sunkų fizinį darbą dirbančių vyrų socialinio kentėjimo patirtis. Tuomet kalbinau skirtingo amžiaus vyrus, norėdama geriau suprasti jų kasdienybę, santykį su darbu, kitais ir savimi. Kai kurie vyrai dar prieš interviu sakydavo, kad nieko gero negalės papasakoti, nes daug ko nežino. Tačiau pokalbių metu atsiskleisdavo sudėtingos jų gyvenimo istorijos, kupinos sunkaus darbo, socialinės nelygybės, nelengvų santykių, nesėkmių ir pastangų susikurti geresnį gyvenimą. Nepaisant šių patirčių, patys vyrai ne visuomet tikėjo, kad jų pasakojimai gali būti vertingi kitiems. Tai leido geriau suprasti sunkiau pastebimą socialinės nelygybės pusę – kaip patiriami sunkumai ir pažeidžiamumas ilgainiui apsigyvena žmogaus savivokoje ir kalboje (Dryžaitė, 2008).
Kalba, tapatybė ir priklausymo jausmas
Šios mintys leidžia kiek kitaip pažvelgti ir į užsieniečių, kurie gyvena Lietuvoje, patirtis. Kalbėdami apie jų socialinę įtrauktį dažniausiai pabrėžiame kalbos mokėjimo svarbą, nes ji padeda pilnavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Tačiau kalbos mokėjimas nėra vien praktinis gebėjimas, kurį galima išmatuoti gebėjimu susikalbėti su kitais, išmoktų žodžių skaičiumi ar gramatikos taisyklingumu. Kalba taip pat yra mūsų tapatybės dalis.
Kalbos, tapatybės ir socialinės galios sąsajas tyrinėjanti Kanados lingvistė Bonny Norton (2013), remdamasi migrančių moterų patirtimis, atskleidė, kad naujos kalbos mokymasis priklauso ne tik nuo individualių pastangų ar motyvacijos, bet ir nuo socialinių santykių bei galimybių dalyvauti visuomenės gyvenime. Taigi užsienio kalbos mokymuisi ypač daug reikšmės turi tai, kaip žmogus jaučiasi naujoje visuomenėje, kokie santykiai jį sieja su vietos gyventojais, ar jis jaučiasi saugus ir priimamas, ar, priešingai, atstumtas. Pavyzdžiui, mokslininkė Jogilė Teresa Ramonaitė (2026) konferencijoje „Lietuviškai apie lietuvių kalbą“ pasakojo apie lietuvių kalbos besimokiusį užsienietį, kuris Lietuvoje buvo užpultas ir patyrė smurtą. Nors jis stengėsi mokytis kalbos, jam pavyko įgyti tik pagrindinius jos įgūdžius, o aukštesnio kalbos mokėjimo lygio pasiekti nepavyko. Žinoma, vien iš šios istorijos negalime spręsti, kiek patirtas smurtas turėjo įtakos kalbos mokymuisi. Tačiau ji skatina atkreipti dėmesį ne tik į patį mokymosi procesą, bet ir į platesnes žmogaus gyvenimo svetimoje šalyje aplinkybes. Juk patyrus vietos gyventojų smurtą gali būti gerokai sunkiau pasitikėti aplinkiniais, užmegzti santykius ir ryžtis kalbėti svetima kalba nei tokioje aplinkoje, kurioje jautiesi saugus ir priimamas.
Socialinių santykių svarba atsiskleidžia ir per kalbos mokymosi sąsajas su tapatybe. Norton tapatybę supranta kaip nuolat kintančią, įvairialypę ir glaudžiai susijusią su socialiniais santykiais. Jos požiūriu, mokydamasis naujos kalbos žmogus ne tik ieško savo vietos naujoje aplinkoje, bet ir iš naujo apmąsto, kas jis yra ir kuo norėtų tapti (Norton, 2013; Norton ir Toohey, 2011). Taigi, kalbant apie naujos kalbos mokymąsi, svarbu kalbėti ir apie tapatybės kitimą bei jos ribų plėtimąsi. Kartu su nauja kalba į mūsų gyvenimą ateina kitokios prasmės, pasaulio supratimo būdai ir santykiai su žmonėmis. Pamažu išmokstame ne tik suprasti, ką sako kiti, bet ir perprasti subtilesnius vietos kultūros klodus, kiek kitaip pažvelgti į save ir atrasti naujų saviraiškos būdų. Pavyzdžiui, su vaikais ar paaugliais dirbantys specialistai pastaruoju metu pastebi, kad kai kuriems jauniems žmonėms apie jausmus ir emocijas kartais lengviau kalbėti angliškai nei lietuviškai, nes anglų kalba yra plačiai vartojama jų kasdienėje skaitmeninėje aplinkoje, o per filmus, muziką ir socialinius tinklus įgytas emocijų žodynas gali tapti įprastesnis nei lietuviškas. O štai italų kalbos mokymasis gali atverti ne tik naują žodyną, bet ir kitokį požiūrį į kūniškumą, gestus, prisilietimus bei artumą.
Gyvenimas be kalbos
Visas šis tekstas atskleidžia labai skirtingas kalbos prasmes, bet toli gražu ne visas. Vis tik jis leidžia kiek praverti duris į sudėtingą kalbos kuriamą simbolių ir reikšmių pasaulį, kuris turi galią žodžius paversti ne tik bendravimo priemone, bet ir socialinės bei individualios tikrovės kūrimo pamatu. Viena vertus, joje užkoduojame tam tikrą dvilypumą, nes kalba gali padėti kurti santykius ir atrasti savo vietą visuomenėje, tačiau kartu ji gali tapti ir atskirties priemone. Kita vertus, kalba atsiskleidžia ir kaip beribė galimybė plėsti ne tik savo pažintinį pasaulį, bet ir vidinį „aš“. Galiausiai kalba yra būdas sustruktūruoti realybę arba ją stumtelėti į chaosą. Šiandien tiek informacinė, tiek socialinė erdvė yra gerokai pasistūmėjusi chaoso link, tad vis dažniau pasigirsta technologinių intencijų apskritai panaikinti kalbą bei bendravimą, nes jie neva labai komplikuoja gyvenimą. Nors tai vis dar skamba kaip mokslinės fantastikos vaizdiniai, bet skatina nedrąsiai kelti klausimą, ar mūsų mintys be kalbos barjero išties sukurtų daugiau susikalbėjimo? Tad pabaigti norisi viena citata, kurioje noras kalbėtis sielų telegrafu greitai virsta dvejone: O kad egzistuotų sielų telegrafas, kuriuo galėtume pasikalbėti – tačiau toli technika dar nėra pažengusi, ir gerai, nes tik įsivaizduok, kiek nesąmonių žmonės prikalbėtų; baisu ir pagalvoti (Edwinas Geistas, Lydai: dienoraštis, 1942)
Tekstą parengė Ieva Dryžaitė
Literatūra
- Bourdieu, P. (1991). Language and symbolic power (J. B. Thompson, Ed.; G. Raymond & M. Adamson, Trans.). Harvard University Press.
- Bourdieu, P., & Wacquant, L. J. D. (1992). An invitation to reflexive sociology. University of Chicago Press.
- Charlesworth, S. J. (2000). A phenomenology of working-class experience. Cambridge University Press. https://doi.org/10.1017/CBO9780511489419
- Dryžaitė, I. (2008). Vyrų socialinis kentėjimas Lietuvoje: Subjektyvios darbininkų patirtys [Magistro baigiamasis darbas, Vytauto Didžiojo universitetas].
- European Commission. (2024, January 25). Adaptation and integration of Ukrainian migrants in Lithuania. https://home-affairs.ec.europa.eu/whats-new/publications/adaptation-and-integration-ukrainian-migrants-lithuania_en
- Geist, E. (2003). Lydai: dienoraštis, 1942. Baltos lankos.
- Gramsci, A. (1971). Selections from the prison notebooks (Q. Hoare & G. Nowell Smith, Eds. & Trans.). International Publishers.
- Gordin, M. D. (2015). Scientific Babel: How science was done before and after global English. University of Chicago Press. https://doi.org/10.7208/chicago/9780226000329.001.0001
- Norton, B. (2013). Identity and language learning: Extending the conversation (2nd ed.). Multilingual Matters. https://doi.org/10.21832/9781783090563
- Norton, B., & Toohey, K. (2011). Identity, language learning, and social change. Language Teaching, 44(4), 412–446. https://doi.org/10.1017/S0261444811000309
- Ramonaitė, J. T. (2026, spalio 8 d.). Ar tikrai lietuvių kalba tokia sunki? [Konferencijos pranešimas]. Konferencija „Lietuviškai apie lietuvių kalbą“, Ąžuolyno biblioteka, Kaunas, Lietuva.
Tekstas parengtas įgyvendinant projektą „Lietuviškai apie lietuvių kalbą“, kurį finansuoja Valstybinė lietuvių kalbos komisija.
